„Pasakos, sakmės, dainos, eilės, meninis vaizduotės pasaulis ir kiti teksto paukščiai mane užbūrė, kai buvau dar visai mažytė. Tada braidžiau basom kojom po samanas ir rinkau į saujas žemuoges su mama, kuri ir supažindino su knygų ir vaizduotės žaisme. Ačiū, mama, už tas pačias pasakas sektas tūkstančius kartų. Juk vaikeliui ritmas ir pasikartojanti ta pati istorija suteikia tiek daug gėrio ir ramybės, meilės ir šilumos. Augau… Rašiau mokykloje rašinius, kurie netilpo nei į rėmus, nei į puslapių skaičių. Kūriau eilėraščius rytais, kai švisdavo, o aš stebėdavau tą užburiantį didijį ryto ritualo vyksmą. Sėdėjau prie upės ant lieptelio ir teliuškavau kojomis stebėdama medžių šokio atvaizdą vandenyje ir dugną, nusėtą akmenėliais. Tada kūriau dainas ir brazdinau gitara bei rengdavau koncertus upėms, paukščiams ir žvaigždėms bei mylinčioms širdims. Naktim vaikščiojau po tuščias gatves ir žaidžiau su šešėliais, ramybe ir tuo tik naktį atsiveriančiu begalybės alsavimu. Augau, skaičiau, kūriau, skambėjau, klegėjau, sukaus, šokau, nėriau, pamilau, tekėjau, skambėjau, atradau, praradau, patyriau, verkiau, juokiausi, ridenau, verčiausi, lytėjau, ugnį jaukinaus, vandenį sėmiau, erdvynus skrodžiau ir orą, mirgantį nuo gaivios marių dulksnos, regėjau. Augau toliau. Nėriau į lietuvių kalbos ir literatūros studijas ir naktimis su poetais, čia esančiais ir jau nutolusiais, bet aidinčiais širdyse ir knygų puslapiuose, kalbėjau. Su rašytojais ne vieną guršnį liūdesio ir džiugesio, susimąstymo ir polėkio išgėriau. Nakties poetą Novalį pamilau, o rašydama savo baigimajį darbą apie poetą S. Gedą ir mitologiją jo poezijoe, rodos, aiškiau praregėjau. Augau, skleidžiausi toliau. Žydėjau. Nėriau į archeologės M. Gimbutienės matristinį pasaulį, kurį globoja moterys augintojos, gimdytojos, lėmėjos ir laimintojos. Susižavėjau Gimbutienės prikeltu senųjų Europos deivių pasauliu ir mano vaizduotėje gimė Žaliamėlė paukštė deivė, kuri yra pasaulio kūrėja. Keliavau pėdomis ir dviračiu aplink Lietuvą, gėriau į save mylimos Lietuvos gamtovaizdį: rūkus, miškus, pievas, grikių žydinčius laukus, smilgeles, sodus, piliakalnius, debesis lyg kalnynus, jūras mareles, paukštužius, aušrines ir saulėtekius. Tada pajutau, kad laikas pasidalinti su pasauliu tuo, ką viduje nešioju.
Taip ir užgimė mano pirmoji knyga „Vandenynas ir Žaliamėlė“. Pirmasis knygos pristatymas įvyko Mickevičiaus bibliotekoje Vilniaus senamiestyje skambant sutartinėms, kanklėms, gitaros virpesiams, o po to su muzikiniu knygos pristatymu aplankiau daug Lietuvos miestų ir miestelių, bibliotekų ir kitų meno erdvių. Augom jau kartu su skaitytojais, gera buvo prisiliesti savo šaknimis prie jų šaknų ir susitikti, išties susitikti per aidintį garsą, per žodžius, simbolius, prasmes, archetipus ir per tylą. Juk tyloje skleidžiasi giliausi klodai. “
Rūta Vyšnia
IŠTRAUKA
Paukštė kūrėja
Papasakosiu apie draugystę su Žaliamėle – Paukšte, kurią ir tu naktimis gali išvysti, kai sapnų valtys atplukdo tave į mėnesienos nušviestą Vandenyną. Sapnų… Laivėmis. Paukštė. Savo plunksnomis tapo plevenantį Vandenyną. Ji skrenda ten, kur virš gaudžiančių bangų sklando beribės erdvės ir skamba besisukanti verpetais senojo pasaulio melodija.
Žaliamėlę Paukštę išgirdau giedant vieną siūbuojančią akimirką. Mano vandenys tyvuliavo jau septynis tūkstančius amžinybių. Visa, ką buvau girdėjęs, – tai bangų mūša ir skriejantis vėjas. Staiga kažkas didis ir galingas suplasnojo virš mano ritmingai siūbuojančių bangų. Paukštė… Išvydau, kaip Žaliamėle skriejo per dausas ir kūrė pasaulius. Jos skrydis mirgėjo nenusakoma spalva. Iš jos plunksnų liete liejosi dangaus mėlis. Netrukus visas skliautas nušvito, o mano vandenyse atsispindėjo dangūs ir žvaigždynų miglynų šviesa. Tylėjau. Visos bangos nurimo ir laukė. Po kelių akimirkų pajutau, kad manyje tyvuliuoja melodija… Tik paklausyk…
