Inga Stepukonienė
2021 metų rudenį į skaitytojo rankas atkeliavo Jundos Vaitkės romanas ,,Emigrantės“, kurį išleido leidykla ,,Kauko laiptai“. Tai pirmasis rašytojos prozos kūrinys, gerokai nustebinęs ne tik skaitytojus, bet ir literatūros tyrinėtojus. Į lietuvių literatūros lauką autorė įžengė įspūdingu romanu, sudominusiu tiek menine koncepcija, pasaulėžvalgos būdais, tiek ir ypatingu stiliaus pajautimu.
Junda Vaitkė – jaunosios kartos autorė, gimusi Kauno rajone, Garliavoje. Baigė Juozo Lukšos gimnaziją. Turėjo siekį studijuoti žurnalistiką, tačiau viliojo ir filosofija, todėl pasirinko šios srities studijas VDU. Kaip teigia pati autorė, jos buvo labai įdomios. Patiko minčių loginės sąsajos, taip pat plati erdvė savo pasaulėžiūros kūrimui, langui į pasaulį, nes to meto katedros vedėjas Tomas Sodeika mokė mąstyti, jeigu to išvis galima išmokti[2].
Baigusi universitetą, Junda Vaitkė išvyko į JAV, kur dirbo įvairiausius darbus. 2002 metais pradėjo mokslą koledže – studijavo psichologiją. 2003 metais sugrįžo į Lietuvą. Ištekėjo. Gimus pirmajai dukrai Medeinai, emigravo į Airiją. Ten gimė ir antroji dukra Andeina. Nuo 2008 m. iki šiol Junda Vaitkė dirba anglų kalbos dėstytoja.
Romanas ,,Emigrantės“ visų pirma aktualus savo šiuolaikišku problemiškumu – jame atsiveria platus lietuvių ir kitų tautų, gyvenančių emigracijoje, egzistencinių patirčių, išgyvenimų, gyvenimiškų įvykių ir nutikimų spektras, kurio fone išryškėja intriguojantis moteriškasis diskursas – Ingos ir Redos likiminės istorijos. Autorė vaizdžiai atkuria dalies Atgimimo laikotarpio tautiečių siekius išvykti į kraštą, kuris nuo seno lietuvių pasąmonėje tapęs išsvajotos visapusiškos laisvės ir galimybių, egzistencinio rojaus provaizdžiu. Romano siužete ryškūs du laiko – praeities ir dabarties klodai, išryškinantys skirtingas moterų emigracijos pasirinkimo situacijas: Redos, vaikystę ir jaunystę praleidusios sovietinės Lietuvos kaime, patyrusios visą epochos socialinės ir politinės sanklodos sudėtingumą, būties dramatizmą, savaip paženklinusį kiekvienos giminės istoriją, nepriteklių ir skurdokos buities tikrovę, kuriai nuolat priešinosi dvasinį alkį jaučianti siela; ir Ingos, Atgimimo laikų studentės, trokštančios naujų egzistencinių patirčių, materialinės gerovės ir vidinės laisvės pojūčio. Romane vaizduojamoms moterims būdingas gilus supančio pasaulio jutimas ir stebėjimas: nuo vaikystės dienų Redos pasaulėžvalgai didelės svarbos turi supanti kaimo gamta, laukai ir Dubysos vingis; šis gyvas aplinkos patyrimas leidžia skleistis reikšmingiems jos vidinės savižinos atradimams ir savojo individualaus kelio paieškoms. Nuo vaikystės dienų komplikuotą jos gyvenimo trajektoriją, sąlygotą laikotarpio socialinės tikrovės (giminės narių tremtys į Sibirą, nelaiku kūdikį pagimdžiusi sesuo, mirusi atšiauriame krašte, sunkūs tėvo ir motinos, varginamų sunkios tarybinės kasdienybės, skurdžios bedvasės aplinkos, likimai) perkerta iš sielos gelmių besiveržianti skaidri pasaulėjauta, verčianti tikėti didesnėmis savojo ,,aš“ galimybėmis ir vedanti ten, kur pulsuoja kitokio gyvenimo horizontai – pirmiausia studijos Vilniaus universitete, o po nepasisekusių meilės ryšių – išvykimas į gyventi į svečią šalį, kur traukia daugelis sovietinės gyvenimo sistemos nuvargintų kraštiečių. Emigracija į JAV, į Čikagą moters suvokiama kaip esminė prielaida savikompensacijai, tarsi prarastosios būties galimybių susigrąžinimas.
Tokios savikompensacijos skatinama gyvenimą JAV pasirenka ir buvusi studentė Inga, traukianti ten su daugybe jaunų žmonių – nuvargintų tėvų ir senelių skurdžios būties, materialinių nepriteklių, dvasinės laisvės stygiaus, trokštančių išsinerti iš posovietinei visuomenei būdingų mąstymo ir elgsenos sindromų (Čikaga beveik mūsų visų galutinis tikslas, p. 13; visada norisi apžiūrėti tą vėjų miestą, p. 19; Nesu tikra, kad tai, ką matau, man patinka, nors nieko panašaus nesu regėjusi. Niekada. Visai kitas pasaulis. Pastatai tokie aukšti, taip suspausti šalia vienas kito, kad pasijunti patekęs į betoninį labirintą. Kas be ko, susirandame Sears dangoraižį, kuris kažkada buvo pats aukščiausias šalyje. Pakilome į viršų ir gėrėjomės atsiveriančiu vaizdu… Mičigano ežeras apšviestas daugybės žiburių. Knibždėlynas! Tokioje apsuptyje beveik neįmanoma nepasijusti skruzdėliuku, mažiuku šios žemės keliautoju, kuris svarbus pats sau, bet kažin ar dar kam nors… Vakarinis turas Čikagos upe. Su Sinatra ir vyno taure. Muzika ir vynas, besisukančios poros, kurias stebėjome, tarsi nuplovė visus likusius įspūdžius. Sėdėjome lyg dvi tikros madame ir juokėmės; p. 20). Į Vakarų pasaulį mergina atvyksta suvokdama, kad ši postmoderni visuomenė turi daug jai būdingų problemų ir kad šis gyvenimas taip pat paženklintas įvairių būties grimasų, tačiau apsisprendimą nulemia tikėjimas didesnės laisvės galimybėmis. JAV visuomeninis būvis nelegaliam emigrantui atsiveria aštria savo puse: herojei vis naujas bendražmogiškų santykių patirtis atneša daugybiniai susitikimai su kitomis emigrantėmis, nelegaliai dirbančiomis slaugėmis, auklėmis, namų prižiūrėtojomis, nuolat lydimomis baimės įkliūti, slepiančioms savo tikrąją tapatybę bei neteisėtomis elgesio praktikomis. Tokia naujojo gyvenimo perspektyva tenka ir Ingai. Romane vaizdžiai atsispindi šios emigrantų kartos identitetas, kurio charakteringi bruožai – laikinumo būsena, bandymas įsigyventi svetimybėje jaučiant gilius su tėvyne siejančius saitus, iš to kylantis integralaus ,,aš“ skilimas.
Moteriškasis romano diskursas pripildomas įvairių prasmių: svaiginančios egzistencinės laimės bei būties išsipildymo siekio ir gniuždančių nusivylimų, trapių laimės akimirkų ir praradimų skausmo, draugystės jausmų ir išdavystės išgyvenimų. Skirtingų kartų ir patirčių, skirtingų šalių emigrantės siejamos to paties siekio – atrasti ir įtvirtinti savąjį ,,aš“, patirti visuminį išsipildymo pojūtį, ir to siekia visomis išgalėmis. Romane atsiveria daugybė moterų gyvenimo situacijų, liudijančių dideles jų pastangas rasti savąjį būties pagrindą. Jos sunkiai vargsta, slaugydamos sergančiuosius Alzheimeriu senukus, kuopia jų namus, maitina, ir įveikia daugybę nenumatytų netikėtumų su tais, kurie neturi atminties, praleidžia ištisas paras sergėdamos ir budėdamos; ir visa tai – tikint, kad sukaupta materialinė suma padės pasiekti kitokio ateities gyvenimo perspektyvą. Romano siužetinė linija skleidžiasi iš praeities laiko perspektyvos – kaitaliojamo dviejų moterų retrospektyvaus žvilgsnio atgal, jų dvasinių išpažinčių, kurios, keisdamos vieną kitą, veiksmą stumia pirmyn. Prieš skaitytojo akis veriasi platus moterų emigrančių gyvenamųjų vietų, darbo santykių, tarpusavio ryšių, pažinčių su kitų tautų atstovais, sėkmių ir nesėkmių kaleidoskopas. Jame itin erdvią vietą užima JAV didmiesčių – Vašingtono ir ypač Čikagos kasdienybės vaizdai, leidžiantys pajusti gyvą ir daugiatonį, įvairiapusį amerikietiškojo gyvenimo ritmą. Šia prasme romanas – aprėpiantis stebėtinai daug vaizduojamos tikrovės klodų ir koegzistuojančių kasdienės būties plokštumų.
Netikėtai dviejų moterų – Redos ir Ingos likiminės gijos susikerta: Inga tampa Redos slaugytoja. Taip į vaizdų romane vakarietiškojo socialinio ir psichologinio gyvenimo podirvį įsiterpia įspūdingai plėtojama XXI amžiaus populiariajai epikai ypač būdinga detektyvinė intriga: Reda patiria sukrečiančią traumą, nes ištekėjusi už amerikiečio Kolino, tampa autoavarijos auka ir priversta sėdėti invalido vežimėlyje. Turtingas vyras kviečia į pagalbą nuolatinę prižiūrėtoją, galinčią patenkinti jos poreikius, nes pats akivaizdžiai vengia šios veiklos, kaip ir Redos jau suaugę vaikai. Pagrindine įtampos linija tampa besiklostantis meilės trikampis: Kolinas ima siekti Ingos meilės, o Reda stengiasi išsaugoti savo moteriškąjį orumą ir žmonos bei motinos savigarbą ir nebūti žeminama; sudėtingoje situacijoje atsiduria Inga – egzistenciniame tarp. Populiariajam XXI amžiaus Vakarų romanui būdinga detektyvinė ir meilės trikampio schema šiuo atveju – itin paveiki, plėtojama palaipsniškai, pasiekia netikėtą kulminaciją, subtiliai pagrindžiančią vyriškojo ir moteriškojo pasaulių takoskyrą: Kolinas, nenorintis gyventi su neįgalia žmona ir besistengiantis su medikų pagalba pripažinti ją neveiksnia bei tapti pagrindiniu bendro turto paveldėtoju, staiga pripažįstamas tikruoju avarijos kaltininku. Netikėčiausia tai, kad šią tiesą padeda atskleisti Inga, atstūmusi jo siūlomą meilę. Dvi moterys – Reda ir Inga susiejamos slaptingos moteriškos pasaulio nuojautos, išgyvenimo, esminių tiesų atverties, kuri joms leidžia pasijusti kaip vieno, bendro pasaulio dalyvėmis. Taip išsipildo jų moteriškoji būties misija žemėje. Romano finalas – abi grįžta į Lietuvą.
Romanas ,,Emigrantės“ šiuolaikinės lietuvių romanistikos kontekste išsiskiria dinamišku siužetu, itin spalvingomis personažų charakteristikomis. Vienas iš svarbiausių šio epinio kūrinio ypatumų – itin sodri ir vaizdinga kalba, įvairūs jos klodai – nuo žargono, slengo iki tarmybių, kuriant tiek spalvingus miestovaizdžius – Čikagos kvartalų ar Vilniaus gyvensenos atspindžius, tiek ryškius tapybiškus kaimo gamtos potėpius, tiek personažų charakteristikas. Visi šie klodai leidžia pajusti lietuvių kalbos turtingumą. Autorė pasižymi ypatingu lietuvių kalbos žodyno žinojimu ir jutimu, ir akivaizdu, kad tokio kalbos požiūriu turtingo romano lietuvių literatūroje jau seniai nebuvo. Galima drąsiai teigti, jog šis kūrinys – tikra lietuvių kalbos grožio manifestacija šiuolaikiniame pasaulyje.
Apibendrinant galima pasakyti, kad rašytoja Junda Vaitkė į lietuvių literatūrą atėjo jau kaip stipriai susiformavusi rašytoja, gerai jaučianti ir romano struktūros, ir personažų kūrimo technikos dėsningumus, ir turtingą lietuvių kalbos pasaulį. Romanas ,,Emigrantės“ neabejotinai išsiveržia ne tik į šiuolaikinio lietuvių, bet ir į kur kas platesnio – baltų romano aukštumas.
Parašykite komentarą