„Kūnas nėra priešas“, – sako šeimos gydytoja ir knygos „Skauda kūną – gydyk sielą“ autorė Evelina Nevardauskaitė-Rudzikienė. Daugiau kaip du dešimtmečius su pacientais dirbanti gydytoja savo knygoje kalba apie kūno ir emocijų ryšį, medicininių tyrimų svarbą ir žmogaus gebėjimą geriau suprasti savijautą.
Pokalbyje autorė pasakoja, kodėl nusprendė rašyti, kaip saugo knygoje minimų pacientų privatumą, ką mano apie psichosomatiką ir kodėl medicininių tyrimų negalima pakeisti vien emocinių priežasčių paieška. Taip pat kalbamės apie moterų sveikatą, rašymo patirtį, garsinę knygą ir naują kūrinį, prie kurio ji jau dirba.
Kada gydytojos praktikoje pajutote, kad apie ryšį tarp kūno ir emocijų norite kalbėti ne tik su pacientais, bet ir su skaitytojais?
Vienos tokios dienos nebuvo. Pirmiausia šį ryšį pastebėjau savyje. Eidama sąmoningumo keliu supratau, kad dalis mano pačios ligų turėjo emocinį pagrindą. Kartais — praeities traumą.
O pacientuose visada mačiau žmogų visą — kūną, emocijas, protą ir sielą. Todėl norėjau šį ryšį pažinti giliau.
Knyga tapo būdu tuo pasidalyti. O kartu ir būdas, kad mane atrastų tie, kuriems reikia mano pagalbos. Kad žmogus žinotų: su manimi galima kalbėti apie tai, ką jis pats nujaučia, bet neturi kam papasakoti.
Knygoje derinate teoriją, praktinius metodus ir pacientų istorijas. Kaip atrinkote pasakojimus ir išsaugojote pacientų privatumą?
Istorijas rinkausi dviem tikslais. Vienos parodo, kaip glaudžiai susiję kūnas ir emocijos. Kitos — kad tas pats simptomas gali turėti visiškai skirtingas priežastis. Kartais paprastą, fizinę. Kartais — sunkią, dvasinę.
Gydytojo ir paciento konfidencialumas man yra riba, kurios neperžengiu niekada. Kai kurių pacientų prašiau sutikimo. Kitur iš tikros istorijos paėmiau tik grūdą, o visa kita pakeičiau, kad nebūtų galima atpažinti.
Esate šeimos gydytoja ir endobiogenikos specialistė. Kaip pacientui paprastai paaiškintumėte, kuo šis požiūris skiriasi nuo įprastos medicinos?
Pacientui paaiškinčiau taip. Specialistas prieš save mato ligą. Šeimos gydytojas mato ligonį. O endobiogenikas mato, kaip konkretus žmogus patiria būseną, kurioje atsidūrė.
Įprasta medicina remiasi statistika, tikimybėmis ir vidurkiais. Tai įrodymais pagrįsta medicina, ir aš ją labai gerbiu — kaip ir savo kolegų darbą.
Ji susistemino žinias. Ji leido gydytojams kalbėti viena kalba. Pacientas gali pereiti nuo vieno gydytojo pas kitą, ir gydymas tęsiasi. O kai ištinka infarktas, būti „skaičiuku“ gali išgelbėti gyvybę. Tada gydymas vyksta aiškiu, patikrintu keliu, be delsimo.
Tačiau statistika aprašo daugumą. Iš tūkstančio žmonių maždaug 680 yra arti vidurkio. Dar apie 270 — toliau nuo jo. O maždaug 50, penki procentai, — visiškai kitokie.
Aš niekada nežinau — gal prieš mane stovi žmogus iš tų penkių procentų?
Todėl žiūriu ne į vieną organą, o į ryšius. Kaip endokrinologija dera su ginekologija. Kaip plaučiai dirba kartu su širdimi. Ir dar giliau — į žmogų su visomis jo dalimis, iki sielos.
Tai ne priešprieša. Tai skirtingi žvilgsniai į tą patį žmogų. Ir kartais jam reikia jų visų.
Kaip atskiriate simptomus, kuriems įtakos gali turėti emociniai veiksniai, nuo tų, kuriems pirmiausia būtini medicininiai tyrimai?
Eiliškumas visada tas pats. Pirmiausia tyrimai, tada emocijos. Ne atvirkščiai.
Nuovargį gali sukelti skydliaukė, mažakraujystė, miego apnėja ar depresija. Pilvo skausmą — opa ar celiakija. Galvos skausmą — aukštas kraujospūdis. Visa tai tikra, ir visa tai tiriama.
Yra ženklų, prie kurių nedelsiu. Svoris krenta be priežasties. Kraujas išmatose ar šlapime. Skausmas, kuris pažadina naktį. Naujas simptomas po penkiasdešimties.
O kai tyrimai švarūs, o skundas lieka, klausiu kitaip: kas vyko gyvenime, kai tai prasidėjo? Dažnai atsakymas guli čia.
Ir dar vienas dalykas. Emocijos ir liga viena kitos neatmeta. Žmogus gali išgyventi sunkų laikotarpį ir kartu turėti sutrikusią skydliaukę. Todėl žiūriu į abu.
Kaip apie šeimos emocinę aplinką ir vaikų sveikatą kalbėti taip, kad tėvai nesijaustų kalti dėl vaiko ligos?
Kaltė nieko negydo. Ji tik prideda dar vieną naštą — dažniausiai mamai, kuri ir taip pavargusi.
Vaikai serga. Pirmais darželio metais — dažnai. Tai imuninės sistemos mokykla, ne tėvų klaida.
Tačiau šeima skamba kaip vienas akordas. Ir vaikas pirmasis išgirsta, kai jis išsiderina — net jei visi groja tyliai. Kartais kūnas tai parodo — pilvo skausmu rytais, prastesniu miegu, dažnesnėmis ligomis.
Tai ne kaltinimas. Tai informacija.
Todėl tėvų neklausiu, ką jie padarė ne taip. Klausiu: „Kaip Jums sekasi?“ Nes vaikui dažnai labiausiai padeda tai, kas padeda mamai ir tėčiui.
Negali duoti to, ko neturi, nes visada duodi tai, ką turi.
Kokių klaidingų ar pernelyg supaprastintų išvadų apie psichosomatiką dažniausiai išgirstate?
Dažniausiai girdžiu dvi, ir jos priešingos.
Pirmoji — „vadinasi, tai galvoje“. Žmogus išgirsta žodį „psichosomatika“ ir supranta: man nieko nėra, aš išsigalvoju. Tai netiesa. Skausmas tikras. Kraujospūdis tikras. Žarnyno spazmas tikras. Psichosomatika reiškia ne „įsivaizduojama“, o „kūnas ir jausmai veikia kartu“.
Antroji — kad kiekviena liga turi vieną emocinę priežastį. Skauda kelį — vadinasi, bijote žengti pirmyn. Skamba gražiai. Bet toks aiškinimas greitai virsta kaltinimu: susirgai, nes netinkamai jauteisi. Ir žmogus serga dvigubai.
Kūnas nėra žodynas, kuriame kiekvienam simptomui yra vienas vertimas.
Moterims ši klaida kainavo ypač brangiai. Ilgą laiką jų jausmai ir kūno pokyčiai buvo paverčiami psichikos liga. Net žodis „isterija“ kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio gimdą. XIX amžiuje moteris galėjo atsidurti psichiatrinėje ligoninėje vien todėl, kad liūdėjo, pyko ar nerimavo. Kartais — po gimdymo ar per menopauzę. O su menopauze siejama melancholija Amerikos psichiatrų klasifikacijoje kaip atskira diagnozė išliko iki 1980 metų.
Dažnai tai buvo biologija, kurios tuo metu dar nemokėjome pamatyti. Nenorėčiau, kad žodis „psichosomatika“ taptų nauju būdu tą pačią klaidą pakartoti.
Kaip vertinate mokslinių tyrimų pagrindą praktiniams metodams, kuriuos pristatote knygoje? Ar yra klausimų, kuriais įrodymai dar nepakankami?
Prieš kiekvieną teiginį sau užduodu vieną klausimą. Ar tai poveikis rodikliui, ar poveikis žmogui?
Tai labai skirtingi dalykai. Medžiaga gali pakelti rodiklį kraujyje, o žmogus jausis taip pat. Mechanizmas nėra rezultatas.
Dalis to, ką rašau knygoje, turi tvirtą pagrindą. Kaip lėtinis stresas veikia imunitetą, miegą ir virškinimą — tai rodo daug didelių tyrimų.
Endobiogenika yra metodas. Lietuvoje ji įteisinta įstatymu kaip papildomoji ir alternatyvioji sveikatos priežiūra. Jos vieta — šalia įprastos medicinos, ne vietoj jos. Tai būdas mąstyti apie žmogaus fiziologiją ir skaityti tyrimus ne po vieną, o kartu. Jis remiasi gerai žinomais hormonų ir organų sistemų ryšiais.
Apie tai kalbu atvirai. Pacientai turi teisę žinoti, kur baigiasi įrodymai ir prasideda klinikinė patirtis.
Kokį populiariausią mitą apie imunitetą norėtumėte išsklaidyti?
Kad imunitetą reikia stiprinti.
Imunitetas nėra raumuo, kurį galima išauginti. Jis veikiau primena svarstykles. Per silpnas — žmogus dažnai serga. Per stiprus ar nukreiptas ne ten — prasideda alergija ar autoimuninė liga. Kai imunitetas puola žiedadulkes ar savo paties skydliaukę, jis nėra silpnas. Jis per daug uolus.
Todėl kalbu ne apie stiprinimą, o apie suderinimą. Kad imunitetas reaguotų į tai, į ką verta, ir tiek, kiek verta.
O imunitetas labai jautrus miegui ir stresui. Viename tyrime žmonėms į nosį lašino peršalimo virusą. Tie, kurie miegojo mažiau nei šešias valandas, susirgo apie keturis kartus dažniau nei miegantieji ilgiau nei septynias.
Knygoje aptariate ir senėjimą, ir moterų sveikatą. Kaip atskirti realius pokyčius nuo visuomenės primetamų baimių?
Menopauzė yra išėjimas iš vyro žvilgsnio.
Visuomenė ilgai matė moterį per jos vaisingumą. Kol gali gimdyti — vertinga. Kai nebegali — tarsi nebematoma. Vyresnės moterys buvo nustumtos į šoną. Iš čia ir baimės: pasenti, tapti nematomai, nebereikalingai.
O biologija pasakoja visai kitą istoriją. Gamtoje menopauzę turi labai nedaug rūšių. Be žmogaus — penkios dantytųjų banginių rūšys, tarp jų orkos, narvalai ir belugos. Jų patelės po menopauzės gyvena dešimtmečiais. Orkų šeimą maisto ieškoti dažniausiai veda vyresnė, nebegimdanti patelė — ypač tais metais, kai lašišų mažai. Ji prisimena, kur jų rasti.
Tai vadinama močiutės hipoteze. Vyresnė patelė išlieka tam, kad perduotų žinias ir padėtų išgyventi savo vaikams ir vaikaičiams.
Tokia ir moteris po menopauzės. Ji pagaliau brandi. Ji žino savo kainą, žino, kas ji yra ir kokia jos prasmė gyvenime. Ir ji pagaliau pasiruošusi dalytis savo vaisiais.
Medicina menopauzei ilgai skyrė per mažai dėmesio. Gimdo ne kiekviena moteris. O menopauzę patiria kiekviena, sulaukusi to amžiaus. Tai pusė žmonijos — ir vis dėlto tyrimų apie ją ilgai buvo nedaug, o ji pati nebuvo laikoma normaliu gyvenimo etapu.
O tai hormoninis perėjimas, kaip ir brendimas. Pirmosios mėnesinės vienai mergaitei ateina lengvai, kitai — su skausmu. Taip ir menopauzė. Maždaug kas ketvirta moteris ją pereina beveik be simptomų. Pusė — su vidutiniais. O kas ketvirta — su sunkiais, kurie keičia jos kasdienybę.
Realius pokyčius nuo baimių atskirti padeda paprastas klausimas. Ar šis pokytis trukdo man gyventi? Jei taip — verta jį tirti ir gydyti. Jei trukdo tik veidrodis ar svetima nuomonė — tai jau ne medicinos klausimas.
2026 m. Panevėžyje vykusiame susitikime skaitytojai teiravosi apie labai įvairius negalavimus. Kuris klausimas Jus pačią paskatino į problemą pažvelgti kitaip?
Panevėžys buvo kol kas paskutinis mano susitikimas su skaitytojais. Prieš jį knygą pristačiau Vilniuje, Alytuje ir Šiauliuose. Klausimų visur buvo daug.
Džiaugiuosi, kai klausimas ne apie cholesterolį. Kai moteris klausia apie tai, ką pati patiria — apie įtampą, apie nerimą.
O labiausiai įsiminė ne klausimas, o padėka. Viena moteris pasakė: „Pagaliau supratau, kad aš stresuoju. Ačiū, daktare. Galvojau, kad tai tiesiog moters dalia.“
Kuo rašymas skiriasi nuo konsultacijos, kai skaitytojas negali iš karto užduoti patikslinančio klausimo?
Endobiogeninė konsultacija trunka dvi valandas. Ir prasideda klausimu: „Kaip Jums sekasi?“
Per tas dvi valandas matau veidą. Girdžiu, kur balsas sudreba. Galiu paklausti dar kartą, kitais žodžiais. Ir iš karto matau, kaip žmogus mane suprato.
Knygoje to nėra. Skaitytojai lieka vieni su tekstu. Ir kiekvienas jį supranta savaip — per savo patirtį.
Tačiau tai ne trūkumas. Gal kaip tik tai ir svarbiausia. Skaitant knyga atgyja. Ji tampa gyva apie tą žmogų, kuris ją skaito. Jame pabunda tai, ką jis pats yra išgyvenęs, bet gal dar nebuvo įvardijęs.
Ar rašant buvo sudėtinga atvirai pasakoti apie asmeninius profesinius ieškojimus ar pakeistą nuomonę?
Taip, buvo sunku. Atvirai rašyti apie save — tarsi apsinuoginti.
Tačiau noriu, kad kiekvienas žmogus žinotų: gydytojas negydo. Jis gali tik padėti eiti gijimo keliu.
Ir svarbiausia — gydytojas turi gydytis pats. Pats naudoti tai, ką skelbia kitiems.
Todėl knygoje norėjau būti atvira ir nuoširdi. Parodyti, kad ir aš galiu suklysti. Kad esu tik žmogus.
Kaip vertinate situaciją, kai perskaitęs sveikatos knygą žmogus pats sau nustato diagnozę? Ko skaitytojams patartumėte nedaryti?
Atpažinti save knygoje yra gerai. Diagnozuoti save — ne.
Kai skaitote apie nerimą ar nuovargį ir pagalvojate „čia apie mane“, tai pirmas žingsnis. Jūs pastebėjote. Tačiau tas pats simptomas gali turėti visiškai skirtingas priežastis. Knyga jų nežino. Ji nemato Jūsų tyrimų. Ji nemato Jūsų.
Ko patarčiau nedaryti? Nenutraukti vaistų, kuriuos paskyrė gydytojas. Ir neatidėti tyrimų, net jei knygoje radote paaiškinimą, kuris labai tinka. Tyrimai parodo, kas vyksta kūne. Knyga padeda suprasti, kas vyksta gyvenime. Vienas kito jie nepakeičia.
Todėl prieš vizitą siūlau užsirašyti tris dalykus. Kada tai prasidėjo? Kas tuo metu vyko Jūsų gyvenime? Kas palengvina, o kas pablogina?
Tada ateinate ne su diagnoze, o su savo istorija. Nuo jos ir prasideda gydymas.
Knyga pasirodė ir garsiniu formatu. Kaip manote, ar istorijos klausymas kuria kitokį artumą nei skaitymas?
Taip, manau, kuria. Balsas perteikia tai, ko neužrašysi raidėmis: pauzę, šilumą, atodūsį.
Garsinę knygą įskaitė žinoma aktorė Kristina Savickytė. Tekstas yra tarsi partitūra, o skaitovė ją atlieka. Ta pati istorija jos balsu skamba kitaip, nei skambėjo man rašant. Ir man tai gražu.
O klausytojas knygą nešiojasi su savimi. Klauso vairuodamas, eidamas per mišką, gamindamas vakarienę. Knyga tampa jo kasdienybės dalimi.
Tačiau ir skaitymas turi savo artumą. Skaitydamas žmogus pats renkasi tempą. Gali sustoti, grįžti, pabraukti sakinį. Ir išgirsti jį savo vidiniu balsu.
Abu keliai veda į tą patį — kad žmogus išgirstų save.
Per daugiau kaip 20 metų gydytojos praktikos kokį didžiausią pacientų požiūrio į savo sveikatą pasikeitimą pastebėjote?
Šeimos gydytoja dirbu nuo 2005 metų. Ryškiausias pokytis — žmonės prisiima atsakomybę už savo sveikatą.
Anksčiau žmogus ateidavo su nuostata: „Imkit mane ir gydykit.“ Dabar jis pats ieško atsakymų. Jam nebeužtenka išgirsti „gerkite tabletę visą gyvenimą“. Jis nori suprasti, kodėl. Jam reikia gilesnių, platesnių atsakymų.
Ir dar vienas pokytis, kuris mane džiugina. Tėčiai daug labiau dalyvauja vaiko priežiūroje ir gydyme.
Kai pradėjau, buvau jauna daktarytė. Geriausiu atveju tėtis atnešdavo vaiką iki kabineto durų. O dabar dažnai būna taip: tėtis perrengia kūdikį, o mama sėdi su manimi ir kalbamės apie vaiko sveikatą.
Kokią svarbiausią mintį norėtumėte palikti skaitytojui, užvertusiam paskutinį knygos puslapį? Ar planuojate dar rašyti?
Kad kūnas nėra priešas. Jis visada daro geriausia, ką gali. Net liga yra jo būdas prisitaikyti.
Tačiau kiekvienas prisitaikymas turi kainą. Iš pradžių kūnas prašo dėmesio tyliai. Jei jo negirdime — vis garsiau. Todėl verta jį išgirsti anksčiau, kol jis dar šnabžda.
O ar planuoju dar rašyti? Taip, rašau knygą.
Šiame pokalbyje išryškėja autorės pastanga sujungti medicininę patirtį su atviru pasakojimu apie žmogaus savijautą. Evelina Nevardauskaitė-Rudzikienė pabrėžia, kad knyga nepakeičia gydytojo konsultacijos ir tyrimų, tačiau gali paskatinti skaitytoją atidžiau įsiklausyti į save ir užduoti svarbius klausimus apie savo sveikatą.
Interviu parengė „LietuviuAutoriai.lt“ redakcija. Fotografijos – iš autorės pateiktos medžiagos.
