„Žinojau, kad noras parašyti romaną nepraeis“, – prisipažįsta rašytoja Ieva Jakubauskaitė, kurios debiutinis romanas „Oda, kvepianti chalva“ pasirodė 2023 metais. Knyga gimė be iš anksto suplanuotos istorijos, o jos veikėjai ir pasakojimo struktūra ryškėjo per daugybę perrašymų.
Šiame pokalbyje autorė atvirai kalba apie rašymo nerimą, emocinius priklausomybės ryšius, ironiją ir skaitytojų reakcijas. Ji prisimena pirmąjį susitikimą su išspausdinta knyga, pasakoja apie kalbų mokymą ir vertimo patirtį bei užsimena apie rengiamą antrąjį kūrinį.
„Oda, kvepianti chalva“ yra pirmoji Jūsų autorinė knyga, tačiau iki jos jau rašėte trumpąją prozą, eseistinius tekstus, vertėte knygas. Kada pirmą kartą pajutote, kad atskirų tekstų nebepakanka ir norite parašyti būtent romaną?
Žinojau, kad noras parašyti romaną nepraeis, o kai jau pradėjau jausti stiprų „nepradėjimo“ nerimą ėmiausi rašyti knygą.
Ar prisimenate pačią pirmąją „Oda, kvepianti chalva“ užuomazgą? Kas atsirado pirmiau – pagrindinė veikėja, santykių istorija, konkreti scena, o gal pats jausmas ar tema, kurią norėjote išrašyti?
Pradėjau iš tuštumos lape ir galvoje. Buvo sunku vystyti istoriją kurios nebuvau nei išplanavusi nei žinojau kas laukia pabaigoje. Istorija kažkaip taip ir pasirašė – liejimo būdu, vienos scenos persidengė, sulipo, kitos kilnojosi iš vieno skyriaus į kitą kol pritapo, perrašinėjant daug kartų pasakojimas įgavo struktūrą. Pagrindinės veikėjos veido irgi ieškojau ilgai aplink – drauguose, atminty, kine, internete ir savyje žinoma. Užtruko kol ji nusistovėjo.
Negaliu nepaklausti apie pavadinimą. „Oda, kvepianti chalva“ yra labai jusliškas ir lengvai įsimenantis pavadinimas. Kaip jis gimė ir ką Jums pačiai reiškia chalvos kvapas šioje istorijoje?
Pirmasis knygos pavadinimas su kuriuo ją rašiau buvo kitas, buvau stipriai į jį įsikabinusi, gyniau jį net leidėjui bandžiusiam mane atkalbėti. Kai pasidaviau – atsirado „Oda, kvepianti chalva“. Šiandien džiaugiuosi, kad pavadinimą pakeitėme, „Oda, kvepianti chalva“ skaitytojams patinka, net juos pritraukia. Chalva man simbolizuoja alkį, net godumą, juo iliustruoju tarpusavio priklausomybių ir instinktų veikiamų veikėjų dramą. Kai kas pasako pavadinimą garsiai taip ir įsivaizduoju iš chalvos išlipdytą žmogaus torsą, ir kito žmogaus dantis suleistus į petį.
Knyga pristatoma kaip neįprasta meilės istorija, tačiau joje kalbama ir apie tapatybę, gyvenimo prasmę bei beprasmybę, žmogaus pasirinkimus. Ar pati šį romaną pirmiausia laikote meilės istorija, ar meilė tėra būdas kalbėti apie gerokai platesnius dalykus?
Ne visai čia meilės istorija. Tai istorija apie tai kaip imame mylimuosius savintis, kaip prieraišumas išvirsta į emocinę painiavą ir vienišumą. Man regis visos meilės istorijos turi būti su priemaišom, tų priemaišų nepagailėjau ir iš meilės liko tik nuosėdos.
Vienas įdomiausių romano aspektų – pagrindinės veikėjos vidinė slinktis. Kiek Jums svarbu ne pats įvykis, o tai, ką jis padaro žmogaus viduje? Ar kurdama veikėją iš anksto žinojote, kokia ji bus romano pabaigoje?
Įvykis tik kelio ženklas, man svarbiau jo šleifas, tai kas lieka nematoma ir niekam neįdomu išklausyti. Norėjau atskleisti būseną kuri tvyro įvykio fone, kuri paralyžiuoja, tik spazmui praėjus gali bristi iš arba, pagal įprotį, toliau klimpti į.
Jūsų kūryba apibūdinama kaip buitiškasis realizmas, kuriame galima įžvelgti moteriškojo egzistencializmo užuomazgų. Ar pati atpažįstate savo kūrybą tokiame apibūdinime? Kiek kasdienybė Jums apskritai yra įdomi kaip literatūrinė medžiaga?
Kompiuteryje turiu tekstų kurių niekam nerodžiau ir niekur nedėjau nes jie sentimentalūs, ta besibraunanti lyrika mane netgi erzina. Tokie tekstai fiziškai atstumia, skaitai ir purtai galvą, užverti laptopą, eini išsiplauti indų, išnešti šiukšlių ir atsigauni. Man pačiai patinka labiau tikrovės fonas, knygose kurias skaitau irgi mėgstu kasdienybę.
Romane daug ironijos ir saviironijos. Ar humoras Jums yra būdas šiek tiek atsitraukti nuo rimtų temų, ar, priešingai, per ironiją kartais galima pasakyti tai, ką rimtu tonu išsakyti būtų sunkiau?
Dikensas „Kalėdų giesmėj“ yra pasakęs darkness is cheap. Skęsti liūdesy ir tamsoje gali kiekvienas, o įžiebti šviesos, sutaupyti pinigų žvakei ir degtukams jau reikia pastangų. Nykumą visada verta išblaškyti.
„Oda, kvepianti chalva“ turi ir detektyvo bruožų. Kiek Jums rašant svarbus siužetas ir skaitytojo smalsumas sužinoti, kas bus toliau? Ar pati mėgstate literatūrą, kuri skaitytoją šiek tiek vedžioja už nosies?
Kažkas sakė, kad po rašymo sesijos guldydamas rašiklį rašytojas turėtų savęs paklausti – ar po šio taško skaitytojui vis dar įdomu kas bus toliau, ar jis pakabintas? Vos tik tai prisimenu dažnai daug pasakojimo trinu, kad atgauti įdomumą.
Jūsų trumpoji proza dar prieš romano pasirodymą buvo įtraukta į lietuvių autorių rinktinę „Einančiam pro šalį“, o eseistiniai tekstai publikuoti spaudoje. Kuo Jums skiriasi trumpo teksto ir romano rašymas? Kurioje formoje jaučiatės laisvesnė?
Romane turi erdvės, plaukioji tame savo rašyme pirmyn atgal, rankioji užrašų lapelius iš rankinės dugno ir niekaip neatsikratai jausmo, kad tekstas vis tiek lieka kur buvęs tik tu vienas savam judesy kuris šiandien niekur nenuveda, gal ryt labiau pasiseks.
O kai rašai kokį straipsnelį tai jau taupai, tikslas artėja greitai, reikia būti išrankiai, atsirūšiuoti mintis ir sakinius. Skaitytoją matuoji pagal save – kiek tu turi kantrybės tiek ir jis jos teturi.
„Oda, kvepianti chalva“ 2023 metais išleido asociacija „Slinktys“, o vėliau knygą pristatėte ir Vilniaus knygų mugėje bei bibliotekose. Ar prisimenate pirmą akimirką, kai jau išleistą romaną paėmėte į rankas? Ar buvo daugiau džiaugsmo, palengvėjimo, o gal nerimo, kad nuo tos akimirkos tekstas jau priklauso ir skaitytojams?
Tą vakarą užsidariau savo kambaryje ir paprašiau šeimos narių, kad manęs netrukdytų. Pasiėmiau virtuvinį peilį dėžės sujungimams prapjauti ir nerimavau nesuraižyti viršelio, kad tik pirmą kartą susitikusi su savo knyga nepamatyčiau jos sugadintos.
Jausmas prisiliesti prie savo knygos popieriaus atitveria nuo savęs iki – įsitvėrusios svajonės, nes staiga tampi po – rankose įsitvėrusi knygą. Nusiveikusi tai kas kažkodėl buvo taip svarbu kelias dienas džiūgavau, o po to, kaip visada – paleidi.
Po knygos pasirodymo teko nemažai susitikti su skaitytojais. Ar buvo skaitytojo interpretacija ar reakcija į „Oda, kvepianti chalva“, kuri Jus pačią nustebino – galbūt žmogus romane pamatė tai, ko rašydama sąmoningai net nebuvote įdėjusi?
Netikėta, kad skaitytojai skyla į dvi grupes: vieni su veikėja susitapatina, užjaučia, ji jiems primena save kuri jau buvo, kuri „pagydyta“. Kitą grupę ji žiauriai erzina, daug skaičiusių sakė, kad tokią sunku užjausti, kad ji iš tiesų nervina. Bet kokiu atveju džiaugiuosi, kad emocija kyla.
Esate ne tik rašytoja, bet ir vertėja – iš anglų kalbos vertėte Beno Horowitzo „Sudėtingi dalykai sudėtingais laikais“ ir Wendy Wood „Geri įpročiai, blogi įpročiai“. Ką vertėjos darbas davė Jums kaip rašytojai? Ar versdama kitą autorių pradedate kitaip matyti sakinį, ritmą, žodžio pasirinkimą ir savo pačios tekstą?
Nepavadinčiau savęs vertėja, nes vis labiau imu nemėgti šio sunkaus protinio darbo. Ta praktika su vertimais gal ir padėjo suvokti tekstą kaip tinklą užmestą žuviai – reikšmei, prasmei ar skaitytojui pagauti, kaip jau pasuksi. Tame tinkle reikia atmatuoti vienodom atkarpom mazgų, paralelių, kiaurymių. Beveik matematika! Man vertimai kelia daug frustracijos, tai būdavo mano mažytis kalėjimas tekste.
Kai rašau – jaučiuosi laisva, rašyti malonu, kai verčiu – malonumą pajuntu dėdama tašką.
Pagrindinė Jūsų profesinė veikla yra anglų kalbos mokymas. Atrodytų, mokytoja, vertėja ir rašytoja nuolat gyvena tarp žodžių bei kalbų. Ar šios trys veiklos viena kitą papildo, ar rašydama grožinę literatūrą kaip tik norite nuo profesinio santykio su kalba atsiriboti?
Niekada nenorėčiau atsiriboti nuo rašytinės kalbos. Būna apima stiprus noras imti kažką ir skaityti ir visai nereikia kažko rimto, tinka bet kas, nors ir Maksimos žurnalas. Klausyti aš moku, bet nemėgstu, iškalbos neturiu, visada trikdo klausanti aplinka, rašyti man lengviau.
O anglų kalba suteikia naują tapatybę, gavau ją dovanų nuo savo anglų kalbos mokytojos. Kai kalbu angliškai esu kažkokia kita aš – pakylėta, sparnuota, linksmesnė, kol nepadarau klaidos ir neužverčiu akių į dangų.
Debiutinio romano išleidimas dažnai pakeičia žmogaus santykį su pačiu žodžiu „rašytojas“. Kada pati pirmą kartą pasijutote galinti save vadinti rašytoja – parašiusi rankraštį, išleidusi knygą, pamačiusi ją knygyne, o gal tik susitikusi su pirmaisiais skaitytojais?
Rašytoja jaučiuosi šią akimirką atsakinėdama į klausimus Jūsų, Robertai, dėka. Tą žodį kartais pasimatuoju kaip kokį kaspinėlį į plaukus, pasistaipau, bet greit išsisegu, pakabinu jį miegamojo spintos vidinėj durų pusėj ir išeinu į dieną priešų tai patikrinusi ar spintos rankena spragtelėjo. To kaspiniuko nė akimirkai nepamirštu, bet dar negaliu jo segėti.
Nuo „Oda, kvepianti chalva“ pasirodymo praėjo jau keleri metai. Kaip šiandien žvelgiate į savo debiutinį romaną? Jei galėtumėte grįžti prie rankraščio prieš pat jo atidavimą leidyklai, ar dar ką nors keistumėte, ar paliktumėte jį būtent tokį, koks jis yra?
Nekeisčiau, nors jei kas lieptų taisyti, žinočiau kokio prabraukymo imčiausi pirmiausia. Vis dėl to knyga išėjo tuo laiku kuriuo išėjo, kokia išėjo. Žinau, kad visada galima geriau, bet ir žinau, kad sau daviau laiko, nieko dirbtinai neskubinau, tekstas išsigulėjo, jo nereikėjo pritempinėti, to man ir gana ir debiutu esu patenkinta.
Ar šiuo metu rašote naują knygą ar turite kitų literatūrinių sumanymų? Jei galite bent šiek tiek atskleisti – kokios temos ar istorijos dabar sukasi Jūsų mintyse?
Tikiuosi mano antroji knyga pasirodys kitais metais, uoliai ties tuo dirbu. Istorijos neišduosiu, lai lieka intriga 😀
Ir pabaigai – jeigu šiandien galėtumėte trumpam susitikti su Ieva, kuri dar tik pradeda rašyti „Oda, kvepianti chalva“ ir nežino, ar iš šio sumanymo kada nors atsiras tikra knyga, ką jai pasakytumėte?
Gal paglostyčiau, paraminčiau, kad nebūtų karštligiškų rašymo priepuolių, nevilties ir vėl bandymų. Žinau, kad ji ir be paraginimo kažką parašys, tai tik palinkėčiau – ramiai.
Ievos Jakubauskaitės atsakymai atskleidžia kūrybą ne kaip vieną įkvėpimo akimirką, o kaip ilgą, kartais neramų, bet savą kelią. Autorės pasakojimuose telpa ir kasdienybės detalės, ir noras išsaugoti skaitytojo smalsumą, ir laisvė, kurios ji ieško rašydama. O koks bus kitas jos kūrinys, kol kas lieka intriga.
Kalbino LietuviuAutoriai.lt. Nuotraukos – iš autorės pateiktos medžiagos.
