Romano „Vieną kartą Prancūzijoje…“ autorę Aleksandrą M. Aistę kalbina kita lietuvių autorė, taip pat rašanti meilės romanus – Indrė Vakarė.
Man visada buvo įdomu, kaip autorės apsisprendžia – pasirašinėti tikruoju vardu ar slapyvardžiu. Sprendimas atrodo reikšmingas ir paslaptingas. Vienu atveju, norima prisidengti kitu vardu, tarsi pasislėpti, kitu – garsiai ir drąsiai pasakoma, kas esi. Tavo slapyvardis skamba gražiai ir puikiai tinka šiai knygai, bet ar tikrai nori slėpti savo tikrąjį vardą? O galbūt tavo slapyvardyje yra „užkoduotas“ tikrasis vardas?
Pritariu, kad slapyvardis tarsi apsaugo. Jaučiu, kad sprendimą juo prisidengti dažnai diktuoja baimė būti sutapatintai su savo herojais (ir galbūt visai pelnytai!), baimė prisiimti atsakomybę už knygoje išsakytas mintis ir pažiūras, galbūt net baimė būti atvirai ir tiesiogiai sukritikuotai. Neslėpsiu, pati tokių baimių turėjau ir vis dar turiu, todėl pasirašinėju slapyvardžiu.
Dar gali būti, kad slapyvardis pasirenkamas dėl kur tas žemiškesnių priežasčių. Pavyzdžiui, autorė mano, kad jos pavardė netinka knygų viršeliams arba tiesiog neskamba. Mano tikroji pavardė baigiasi “-ienė”, ir man tokia pabaiga (atsiprašau visų puikių rašytojų, pasirašančių “-ienė”) iškart asocijuojasi su trimis “K”: “kinder”, “küche” ir “kirche” (vaikai, virtuvė ir bažnyčia). Tai dar viena priežastis, dėl kurios man reikėjo slapyvardžio.
Jame iš tiesų užkoduotas mano vardas ir pavardė, o raidės “M” reikšmę galiu išduoti jau dabar. Tai tikrai ne “meilė”, o mano antras vardas – Monika.
Papasakok daugiau apie save – kas esi ir kuo užsiimi, kai nerašai?
Kai nerašau (romanų), irgi daug rašau.
Dirbu didelėje visame pasaulyje žinomoje IT kompanijoje, kurios centrinė būstinė įsikūrusi netoli Paryžiaus (ak, kaip netikėta!). Mano darbas – padėti parduoti mūsų kuriamus IT sprendimus, todėl tenka dalyvauti įvairiose parodose ir renginiuose, ten skaityti pranešimus, vesti mokymus, demonstruoti mūsų sukurtas kompiuterines programas.
Taip pat vykstu pas klientus apmokyti juos dirbti su šiomis programomis po to, kai jie jas nusiperka. Kadangi dauguma mūsų klientų yra ne Lietuvoje, nuolat keliauju po Europą. Mano įprasti maršrutai veda į Šveicariją, Prancūziją ir Vokietiją.
Norint perskaityti pranešimą, pirma reikia parašyti straipsnį ar bent jau parengti prezentaciją, norint pravesti mokymus, reikia turėti mokymų medžiagą. Tad nori nenori, ir darbe tenka daug rašyti.
Laisvalaikiu daug skaitau, dažniausiai grožinę literatūrą. Žinau, kad paėmusi į rankas E.M. Remarką, J. Picoult, M. Waltarį, S. de Beauvoir, H. Murakami ar H. Fielding, niekada nenusivilsiu. Kadangi meilę knygoms noriu įskiepyti ir vaikams, kartu su dukra prieš naktį skaitau ir vaikišką literatūrą: Dž. Kriuso “Parduotą juoką”, A. Lindgren “Mes Varnų saloje”, E. Raudo “Cypliuką”, I. Koin “Mergaitę, su kuria draudžiama draugauti”, H. Malo “Be šeimos” ir t.t.
Nors vaikystėje esu šias knygas skaičiusi šimtus kartų, su vaikais, rodos, atradau jas iš naujo. Tose knygelėse tiek daug gyvenimiškos išminties, kad kai kurias, ypač “Varnų salą”, reiktų paskelbti gyvenimo biblija!
Kas paskatino tave imtis romano rašymo? Galbūt visada apie tai svajojai ir nuolat rašydavai? Ar netikėtai suvokei, kad nori imtis kūrybos? Kaip reagavo tavo šeima?
Rašyti man visada patiko. O kad turiu tam talentą, vis patvirtindavo lietuvių kalbos mokytoja: dažnai rašinėlio gale rasdavau žodžius “Literatūrinis stilius nuostabus!” ir gaudavau du pažymius – už stilių 5, vėliau 10, o už gramatiką kur kas mažiau, mat nemokėjau taisyklių: nosines kabindavau iš klausos, o kablelius dėdavau kur pakliuvo.
Beje, mano noras rašyti padėjo man išmokti ir gramatikos, nes galų gale pasakiau sau, kad nenoriu būti berašte rašytoja. Tai atsitiko aštuntoje klasėje, kai pradėjau rašyti savo pirmąjį vaikišką romaną, be abejo, apie nuotykius Prancūzijoje, nors dar nė buvusi ten nebuvau. Rašiau, žinoma, ranka į storą žalią sąsiuvinį langeliais. Kai jis pasibaigė, pradėjau kitą. Taip prirašiau gal kokius penkis “tomus”. Dar dabar juos saugau.
Paskutinėse gimnazijos klasėse ir studentavimo laikais romanams nebeliko laiko, tad perėjau prie gerokai lakoniškesnio žanro: eilėraščių ir novelių, o galiausiai ir visai neberašiau. Universitete studijuoti pasirinkau IT sritį – tai, kas tuo metu buvo populiaru ir turėjo užtikrinti mano ateitį, bet neturėjo nieko bendra su grožine literatūra. Paskui atsirado vaikai, tad nieko nuostabaus, kad rašymas kurį laiką buvo tapęs tuo, kas vadinama “buvo seniai ir neteisybė”.
Bet vaikai augo, darėsi vis savarankiškesni, ir tadaam! – aš vėl turėjau laisvo laiko. Pradėjau jausti, kad man neužtenka bėgioti, važinėti dviračiu, skaityti, feisbukinti ir pan. Norėjau kurti! Tereikėjo trigerio. Juo tapo skelbimas apie Limuzeno provincijoje parduodamą pilį.
Kad rašau, sužinojo visi, o pirmiausiai, žinoma, šeima. Niekada to neslėpiau. Mano vyras nėra meilės romanų žanro gerbėjas (man net būtų keista, jei taip būtų), bet manim didžiuojasi ir palaiko. Žinau, jis pats norėtų rašyti, bet kelis kartus pabandęs suprato, kad tiek susikaupimo ir noro užbaigti pradėtą kūrinį jis neturi.
Sūnus irgi turi talentą rašyti, tad vertina ir maniškį. Be to, jis daug skaito, todėl į jo pastabas dažnai atsižvelgiu. Šeima, kurioje gimiau, taip pat mane palaiko ir, jaučiu, kad didžiuojasi. Žinoma, jie vertina mano kūrinį kitaip nei visi kiti – juk tai jų vaiko kūrinys, ar jis gali būti blogas?
Pažįstu vieną žmogų, kuris metams išėjo iš darbo ir visą tą laiką rašė knygą, daug skaitė. Kokia buvo tavo rašymo rutina? Kiek laiko per dieną ar per savaitę galėdavai tam skirti?
Rašau savaitgaliais ir po darbo, vasarą mažiau, nes tada daugiau laiko norisi praleisti lauke, su šeima ir draugais, pasimaudyti, pakeliauti po apylinkes.
Dažniausiai mūzos nelaukiu. Kai susikaupiu rašymui ir pradedu rašyti, ji pati nutupia ant peties. Aišku, dar geriau, kai sėdu rašyti su jau nutūpusia. Tada rašymas – vienas malonumas.
Nemažai teksto (bendroj sumoj, gal trečdalį šio romano) esu parašiusi lėktuvo salone, pakeliui namo iš kurios nors kelionės. Mat ten pamatyti vaizdai, sutikti žmonės, įgytos patirtys mane dažniausiai įkvepia naujam siužeto vingiui.
Kartais pagalvoju, kad norėčiau ir aš pasiimti atostogų ir atsiduoti vien rašymui. Bet neskubu to daryti. Žinau save: kuo daugiau darbų darau, tuo daugiau ir padarau; bijau, kad jei apsiribočiau vien rašymu, užvirčiau savose sultyse ir neparašyčiau nieko įdomaus.
Turbūt visus rašytojus vienija pomėgis skaityti. Kokias knygas mėgsti labiausiai? Tavo romane „Vieną kartą Prancūzijoje…“ minimas Aleksandro Diuma romanas „Po dvidešimties metų“. Ar atsitiktinis šis pasirinkimas?
Atsakysiu nuo galo. Romanas “Po dvidešimties metų” minimas tikrai ne šiaip sau. Ši knyga man be galo brangi ir svarbi, nuo jos prasidėjo mano meilė Prancūzijai, jos istorijai, menui ir kultūrai. Vėliau, kol išaugau iš to amžiaus, kai labiausiai žavi nuotykiniai romanai, perskaičiau ir daugiau A. Diuma kūrinių, kai kuriuos iš jų ne po vieną kartą, bet romanas “Po dvidešimties metų” visada buvo mano meilė numeris vienas.
Istoriniams romanams silpnybę jaučiu ir dabar. Be to, manau, kad tai geriausias būdas mokytis istorijos – juk čia ji pateikiama įdomia, intriguojančia forma, kur išgalvoti herojai susitinka su istoriniais veikėjais, o neretai net įtakoja jų sprendimus, kurie nulemia pasaulio įvykius – kas gali būti įdomiau?!
Tai pat mėgstu magiškojo realizmo ir maginės fantastikos žanrus bei dramas. Paradoksalu, bet meilės romanus skaitau retai – šitą žanrą labiau mėgstu ekrane.
Vieni iš karto patiki savo kūriniu ir skuba siųsti leidyklai, kiti pirmiausia duoda paskaityti šeimos nariams, giminaičiams ir tik sulaukę atsiliepimų pasiryžta žengti lemtingą žingsnį. Kaip buvo tavo atveju? Kiek laiko praėjo nuo paskutinio sakinio parašymo iki išsiuntimo leidyklai? Koks jausmas apėmė, kai leidykla patvirtino, kad romaną išleis?
Su tuo tikėjimu man buvo visaip. Įpusėjusi rašyti, kažkur perskaičiau L. Tolstojaus žodžius: „Jei gali nerašyti, nerašyk”. Ėmiau galvoti, tikrai, ir ką gi aš tokio rašau, kad kiti turėtų skaityti? Kuo ypatingas mano kūrinys? Atsakymų neradau, todėl gerą pusmetį rašymą buvau užleidusi.
Bet štai vieną dieną draugė užklausė, kaip man sekasi rašyti, ir aš tą patį vakarą vėl atsidariau savo rankraštį. Po tiek laiko jau žiūrėjau į jį skaitytojo, o ne autoriaus akimis, ir tai, ką perskaičiau, man patiko. Tada pamaniau: „Jei aš gerai praleidau laiką, greičiausiai bus ir daugiau žmonių, kuriems patiks skaityti mano romaną”, todėl nusprendžiau jį užbaigti.
Leidėjams išsiunčiau, kai tik baigiau rašyti. Siųsti nebijojau – drąsino pirmųjų skaitytojų atsiliepimai. Jaučiau, kad atsiras bent viena leidykla, kuri manimi patikės. Keli „ne” buvo pakankamai skaudūs, bet ne už ilgo atskrieję „taip” viską atpirko!
Pasirinkau leidyklą „Obuolys” ir tuo labai džiaugiuosi. Kiek žinau, kitose leidyklose daugiau autokratijos teksto redagavimo, viršelio, nugarėlės ir kt. klausimais. Su „Obuoliu” mes tikrąja ta žodžio prasme bendradarbiaujame.
Levas Tolstojus savo romane „Karas ir taika“ personažus aprašydavo pasitelkdamas giminaičių prototipus, dauguma rašytojų teigia, kad romanuose vienaip ar kitaip panaudoja savo asmenines patirtis. Kiek tavo romane yra autentikos? Kiek Izabelėje yra tavęs?
Autentikos tikrai daug. Visi mano personažai turi prototipus, o kai kurie net po kelis. Taip man, kaip pradedančiajai autorei, buvo lengviau – žinojau, kad pasirinkusi prototipą, išlaikysiu herojaus charakterio vientisumą, nenukrypsiu į lankas.
Nieko nuostabaus, jei skaitytojai, kurie pažįsta mane, Izabelėje atpažins daugelį mano savybių. Turiu prisipažinti, kad į šį charakterį sudėjau nemažai savo asmeninės patirties, svajonių, pomėgių ir išgyventų jausmų. Dariau tai siekdama autentikos, mat bent jau kol kas nedrįstu fantazuoti, t. y., rašyti apie tai, ko nesu patyrusi. Esu tikra, kad skaitytojai labai greit pastebėtų „falšą“.
Ir vis dėlto lygybės ženklo tarp savęs ir Izabelės nedėčiau: joje daug manęs, bet ji – tai ne aš.
Prancūzija daug kam atrodo, kaip svajonių šalis, kur iki horizonto nusidriekia kvapnūs levandų laukai, kepamos skaniausios pasaulyje bandelės ir kruasanai, stovi gražiausios pilys… ir apskritai, visi, kam yra tekę ten apsilankyti, nori sugrįžti vėl. Tikriausiai daug laiko esi praleidusi šioje šalyje, nes skaitant tavo romaną atrodo, kad ta šalis tau tarsi sava, o tavo meilė Prancūzijai labai stipri? O galbūt tau teko ir pagyventi tikroje prancūziškoje pilyje?
Deja, gyventi Prancūzijoje neteko, bet, kaip jau minėjau, gana dažnai ten lankausi darbo reikalais. Kartą atostogavau ten su šeima. Praėjusią gegužę taip pat turėjom ten skristi (planuose buvo Normandija, Bretanė, Luaros slėnis, Le Mans lenktynių trasa), bet dėl visiems žinomų priežasčių kelionė neįvyko…
O kad apie Prancūziją daug žinau, kartais net patys prancūzai nustemba ir, be abejo, jiems tai imponuoja. Prisimenu, kartą prie pietų stalo kolegos prancūzai dalijosi įspūdžiais apie savaitgalį vienoje Prancūzijos pilyje – Vaux-le-Vicomte. Man tas pavadinimas pasirodė girdėtas. Aš jų ir klausiu: „Čia turbūt ta pilis, kurią pastatė Prancūzijos finansų ministras Nicolas Fouquet, ir už tai užsitraukė karaliaus Liudviko XIV nemalonę, nes pats karalius tada taip parbangiai negyveno?” Jie žiūri į mane išpūtę akis: „Iš kur tu tai žinai?”
Dar buvo, kad vienas kolega vakare pakvietė į restoraną, sakydamas, jog ten maistas tikrai išskirtinis. Taip ir buvo: jau ant durų perskaičiau, kad virtuvė lionietiška. Sakau „Ne, tik ne tai – nei mėsos, nei rūkytų dešrų prieš naktį nenoriu!”, o jis nustebęs žiūri: „Iš kur žinai?”
Ir paslapties čia nėra jokios: tiesiog įsimenu tai, kas man įdomu, o Prancūzija domiuosi ypač!
Pilyje pati negyvenau, bet vienas mano bičiulis, toks pat išprotėjęs dėl Prancūzijos kaip aš, studentavimo laikais vieną vasarą yra praleidęs senoje pilyje, apsuptoje vynuogynų. Atliko ten praktiką. Kai tik sugrįžęs, papasakojo man savo įspūdžius, dar nė sapnuoti nesapnavau, kad rašysiu romaną apie gyvenimą pilyje, ir jo pasakojimas man labai pasitarnaus!
Paryžiui, meilės miestui, tavo romane tenka svarbus vaidmuo. Tai tas miestas, kuriame gyvena vienas iš pagrindinių herojų – Žiuljenas, o pagrindinė herojė Izabelė norėjo nors kartą gyvenime nueiti į tikrą pasimatymą Paryžiuje. Ar pati esi buvusi tikrame pasimatyme Paryžiuje? Kaip manai, kur slypi šio miesto magija?
Mano romane aprašytas pasimatymas Švento Liudviko salos restoranėlyje yra pagrįstas tikru įvykiu, kurio, laimei, nesugadino jokia “japonė”. Staliukas prie lango su vaizdu į Notre-Dame katedrą, austrės su sviestu, šampanas, žavinga senukų porelė prie gretimo staliuko – visa tai buvo iš tikrųjų! Mudu su kolega ir geru draugu po dienos darbų ten puikiai praleidom laiką ir, laimingai sugrįžę į viešbutį, užsidarėme skirtinguose kambariuose.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad šiame mieste tikrai užvaldo ypatinga atsipalaidavimo nuotaika, kai malonūs netikėtumai, rodos, tik ir tyko už kampo. Kiek jiems pasiduosi, priklauso tik nuo tavęs. Šią nuotaiką, man rodos, didžia dalimi susikuriame patys, tarsi užsiprogramuojame, prisiminę romantiškas scenas iš knygų ir kino filmų apie Paryžių. Juk pasaulyje nėra labiau romantizuojamo miesto!
Tai pat noriu pasakyti, kad man Paryžius yra daug daugiau negu meilės miestas. Man tai visų pirma karalių, revoliucionierių ir impresionistų miestas. Tiesiog gniaužia kvapą, kai pagalvoju, kiek čia kraujo dvikovose pralieta, kiek barikadų pristatyta, kiek grožio akims sukurta!
Būdama Paryžiuje, niekad nepraleidžiu progos nueiti į kurią nors meno galeriją ar muziejų. Jų čia šimtai, kiekvieną kartą galima eiti vis kitur, ir vis tiek dar daug neaplankytų vietų liks kitiems kartams.
Nors meilės miestui tavo romane skiriama nemažai dėmesio, tačiau skaitant galima pajusti ir tavo susižavėjimą Prancūzijos provincija. Izabelė nusiperka pilį ne kur nors prie Paryžiaus ar vandenyno ir, kaip pakomentuoja, Izabelės draugė Lina – nei prie vienos jūros, nei prie kitos. Regis, visai neromantiškoje vietoje, bet ją aprašai taip, kad taip ir norisi ten nuvykti. Kodėl pasirinkai šią vietovę? Kuo tau žavūs skirtingi Prancūzijos regionai?
Man patinka gyveni truputį kitaip nei visi ir atrasti grožį ten, kur kiti jo nemato. Pavyzdžiui, rašyti apie pilį Provanse man būtų buvę banalu, nes apie Provansą ir taip jau daug prirašyta. Be to, viskas prasidėjo nuo skelbimo apie Limuzene parduodamą pilį, tai teko ir rašyti apie Limuzeną.
Mane sužavėjo, kad ten lygumos – patogu važinėti paprastu dviračiu, nedidelis gyventojų tankumas – kartais labai norisi pabėgti nuo skubančios minios, prie turistų nepratę vietos gyventojai – jie daug nuoširdesni nei dėmesio išvarginti ir tuo pačiu išpaikinti jų tautiečiai iš populiarių provincijų.
Kad aprašyčiau Limuzeną, naudojausi „Google Street View”, „Quora” ir savo vyro prisiminimais. Mat mokyklų mainų programos dėka jis kurį laiką praleido Limuzeno provincijoje: gyveno prancūzų šeimoje, lankė vietinę mokyklą, po pamokų su savo klasioku ir jo seneliu važiuodavo pasidairyti po apylinkes. Jam Limuzenas paliko neišdildomą įspūdį. Jei man pavyko jį perteikti, džiaugiuosi.
Kuo mane žavi skirtingi regionai? Luaros slėnis turi pilis, Bordo regionas – vandenyno pakrantes su baltomis jachtų burėmis, Langedokas – vyną, Normandija – visų sūrių karalių Camembertą, Bretanė – Saint Michel vienuolyną ir Saint-Malo fortą pajūryje, kitoje pusėje – Alpės… Vis dėlto mane labiausiai žavi antropologiniai skirtumai: būdinga išvaizda, charakterio savybės, įpročiai. Vieną iš jų – Tulūzos ketvirtį – paminėjau savo romane.
Nors tavo romanas išskirtinai prancūziškas, tačiau jame labai šiltai aprašomas ir Kaunas, senoji Žaliakalnio architektūra. Kodėl pasirinkai būtent šį miestą, o ne, pavyzdžiui, Vilniaus senamiestį ar Lietuvos pajūrį?
Nes Kaunas yra mano namai. Čia aš gyvenu nuo trijų metų. Man patinka, kad Kaunas nėra didmiestis, bet ir ne kaimelis, džiugina, kad pastaraisiais metais jis taip atsigavo ir išgražėjo! Gera matyti, kad po truputį restauruojami art deco stiliaus pastatai – juk joks kitas Lietuvos miestas negali jais pasigirti!
O Žaliakalnyje, ypač tarp Centrinės bibliotekos ir Prisikėlimo bažnyčios, kur daug tarpukario medinukų, man labai jauku. Ten kiekvienas namas, nesvarbu su memorialine lenta ar be jos, rodos, pasakoja savo ypatingą istoriją. Jaučiu, kad kada nors ten gyvensiu.
Įprastai meilės romanai baigiasi daugmaž vienodai, tačiau tavo romano pabaiga buvo išties netikėta! Kaip sugalvojai taip sužaisti? Man pasirodė, kad šia pabaiga tarsi atiduodama duoklė ir beviltiškoms romantikėms, ir toms, kurios tikisi siurprizo. Koks buvo tavo sumanymas?
Pasakysiu taip: viena mano pusė, būtent ta beviltiška romantikė, kuri visad braukia džiaugsmo ašaras filmo pabaigoje, reikalavo laimingos pabaigos, o kita visa tai neigė – „negali visada taip sektis”, „turi būti balansas”, „visos pasakos anksčiau ar vėliau baigiasi” sakė ji man. Beliko išpildyti abiejų norus.
Be to, siūlau atkreipti dėmesį į tai, kad Izabelė abiejuose pabaigos variantuose pradeda rašyti. Savęs atradimas įvyksta nepriklausomai nuo susiklosčiusių aplinkybių – štai kas man atrodo svarbiausia. Tikiu, kad kiekviena skaitytoja savo galvoje padės Izabelei parašyti tokią istorijos pabaigą, kokios ši jai pasirodys verta.
Parašykite komentarą