g. 1971 birželio 12d.
Gimiau saulėtą birželio mėnesio rytą, Šv. Antano atlaidų išvakarėse, Prienų miestelyje ant Nemuno vingio. Pagal senas tradicijas turėjau būti Antanina, tėčio Antano garbei, bet pakrikštijo Egle. Dėl mažo svorio vystykluose sunku buvo mane supančioti, spardžiausi ir rėkiau garsiai, jau tuomet tvirtai reiškiau savo nuomonę apie laisvę augti, judėti, gyventi. Prienų miestelis atrodė gražiausias, o aplinkinis pasaulis – pilnas mįslių, nuotykių, įdomybių. Buvau labai smalsi svajoklė. Norėjau tapti tuo, kuo miestelyje dar niekam nebuvo pavykę tapti – aktore. Aukso medaliu baigiau Prienų 1-ąją vidurinę mokyklą ir išvažiavau į Muzikos ir Teatro Meno Akademiją studijuoti aktorinio meno. Svajonė išsipildė – po penkerių studijų metų tapau ne tik profesionalia dramos teatro aktore, bet ir Teatro meno magistre. 10 metų scenoje, radijo ir televizijos eteryje ir vaidinau kitų žmonių gyvenimus, ir kūriau savąjį. Dirbau Kauno Dramos teatre, Valstybiniame Jaunimo teatre, Nacionaliniame Dramos teatre.
Eglės vardo dalia, panašiai kaip pasakoje ,,Eglė Žalčių karalienė” pasivijo mane 1999- aisiais, kai pirmą kartą susikrovusi lagaminus su sūnumi Miku išvykau iš Lietuvos paskui vyrą Soreną pažinti pasaulio. Mano gyvenimo geografija – Jekaterinburgas ir Maskva Rusijoje, Maputo miestas – Mozambike, Nairobis – Kenijoje, Šanchajus – Kinijoje, o šiuo metu gyvenu vėl ties pusiauju Afrikos žemyne, Kenijos sostinėje. Toli nuo tėvynės, bet toje pačioje laiko juostoje. Smalsumas pamatyti, sužinoti, patirti keliaujant po skirtingus žemynus, atstumo atžvilgiu jau trečią kartą skraidina mane į Mėnulį.
Kelionės – gyvenimo būdas, fotografija ir rašymas – saviraiškos priemonės, kūryba iš naujų patirčių. Esu atvira pasauliui ir žmonėms. Kiekvieną kartą šypsausi, kai mano vardas netikėtai kitataučių lūpose suskamba kaip ,,erelis” (Eagle) ar ,,bjauri” ( Ugly). Pasirodo, šį lietuvišką vardą galima girdėti ir taip. Keliauju ir gyvenu svetur kaip erelis, plačiai išskleidusi sparnus, kartais būnu ir bjauri, ypač tuomet, kai jaučiu nepagarbą moters atžvilgiu. Džiaugiuos, kad tėvai man suteikė šį vardą – Eglė – juk tai laisvė, meilė, pareiga, atsakomybė, užsispyrimas, svajonė, tikslas. Kad geriau įsimintų mane sutikti svetimšaliai visada nupiešiu jiems vaizdinį – kalėdų eglę ant aukšto kalno.
Išleistos knygos:
Mama Afrika, Tyto alba, 2008
Radau Afriką savyje ir bandau atrasti save Afrikoje. Radau naujus amplua: pradėjau rašyti, fotografuoti, filmuoti. Atradau unikalią masajų genties kultūrą, ją iki šiol tyrinėju. Išgyvenau daug ekstremalių situacijų ir pavojų, jie privertė giliau pažvelgti į gyvenimą, plačiau – į pasaulį.
Kartais jaučiuosi kaip baltaodė Afrikos užkariautoja, kartais kaip robinzonė iš negyvenamos salos, kartais imu nebesuprasti, koks dabar amžius – nejaugi jau XXI? Afrika grąžina žmogų prie šaknų, ten matai gyvą istoriją, nejusdama laiko tėkmės.
Kad ir kur nuvestų tolesnis kelias, Afrikoje visada liks dalelė mano širdies.
Mamahuhu.Šešeri metai Kinijoje, Tyto alba, 2015
Jei žmogus nori būti laimingas, privalo nuolatos keistis“, – teigė kinų išminčius Konfucijus. Atvykus į Kiniją man teko nueiti ilgą pažinimo kelią, kad pamatyčiau ir suprasčiau tai, apie ką nerašoma ar garsiai nekalbama, kas slepiama ar draudžiama, labai stengtis, kad įgyčiau vietinių draugų pasitikėjimą, kad jie man atvertų tai, ką žino. Teko keisti savo mąstymo, daiktų ir reiškinių matymo, analizės įpročius, tobulinti ir ugdyti toleranciją.
Pirmą kartą suvokiau, kokia galinga jėga slypi žmogaus įpročiuose. Reikėjo daug kantrybės ir užsispyrimo, kol juos sugebėjau įvardyti, keisti ir reikalui esant atsisakyti tik dėl to, kad gerai jausčiausi svetimoje šalyje. Įpratusi daug keliauti ir keisti gyvenamąją vietą, maniau išmananti, kaip greitai įsikurti naujoje šalyje. Pasirodo, klydau. Kinija įrodė, kad nusistovėjusios taisyklės ir patarimai, kurių iki atvykdama į šią šalį laikiausi, čia negalioja. Teko išmokti matyti žmones, daiktus, reiškinius ne taip, kaip aš moku ar noriu, bet taip, kaip iš tikro yra čia ir dabar.
Tas pats kinų išminčius teigė, kad prigimtis žmones suartina, bet įpročiai išskiria. O vietinių žmonių elgesio, bendravimo, vertinimo, darbo, mąstymo įpročiai labai skiriasi nuo man įprastų, pažįstamų ir priimtinų. Teko gilintis ir mokytis iš naujo. Stebiuosi savo būdo pokyčiais ir, manau, esu laiminga, kad bent šiek tiek pažinau Kiniją.
Laukinė motina Gamta, Tyto alba, 2020
Laukinėje gamtoje niekada nenuobodu, joje gausu įvairiausios gyvybės, jos sąsajų, santykių, dramų, spalvų, paslapčių, ir jos turtais gali stebėtis ir džiaugtis visi, tik kiekvienas kitaip. Man ji – įstabaus grožio šaltinis, žinių, jausmų, išminties skrynia, nusiraminimo, apsivalymo oazė, namai.
Laukinė motina gamta saugo ir globoja, įkvepia naujų idėjų, generuoja neišmatuojamai teigiamą energiją ir gražiausius kūrinius, o mes, aš ir jūs, tiesiog privalome veikti kartu, kad išsaugotume tai, ką ji sukūrė. Mėgaudamiesi jos turtais ir pažinimu, stebėkime, globokime, rūpinkimės ja kaip savimi pačiu, savo artimu ar savo namais, kad laukinė motina Gamta nenustotų džiuginti ir stebinti mūsų, mūsų vaikų, vaikaičių ir daugybę ateinančių kartų. Nebūkime abejingi. Gyvenkime taip, kad ateinančios kartos išsaugotoje gamtoje turėtų daugiau vilties atrasti nei prarasti.
Parašykite komentarą