Esu Jolanta Vilkevičiūtė, gimusi 1964 metais Kaune. Šiame mieste gyvenu ir iki šiol. Turėjau laimingą ir nerūpestingą vaikystę, augau apsupta didelės meilės tiek tėvų, tiek senelių, tiek dėdžių ir tetų, kurių turėjau nesuskaičiuojama vaiko akimis galybę – mano tėtis augo 9 vaikų šeimoje, o mama – trijų.
Prisimenu vaikystės vasaras praleistas su sese ir visu būriu pusbrolių ir puseserių pas tetą kaime – vakarienei pienišką kleckiukų sriubą su juodos duonos rieke, storai užtepta sviesto; maudynes varlių pilnoje kūdroje ar šieno grėbimą; mamos darbe privalomas ravėti cukrinių runkelių normas… Mano abu tėvai buvo kaimo vaikai, vėliau prasimušę gyvenime vien savo jėgomis. Pavyzdys man visada buvo mano tėtis – kaimo vaikis, pėsčiomis mindavęs po kelis kilometrus į kaimo mokyklą, vėliau dirbęs greitojoje pagalboje vairuotoju, dirbdamas baigęs ne tik vakarinę vidurinę mokyklą, bet ir tuometinį Kauno Politechnikos institutą.
Prisimenu ir vasaras Palangoje ar Nidoje – rūkytų ungurių ar karšių kvapą, šėlstančią Baltijos jūrą ar pasiplaukiojimus laivu.
Ech, kaip greitai bėga tas laikas… Rodos taip nesenai dar mokiausi tuometinėje antrojoje Kauno vidurinėje mokykloje (dabartinė Maironio gimnazija), vėliau – 24 – oje vidurinėje. Mokykliniai metai buvo pilni šėliojimų ir jaunatviškų išdaigų… Vėliau studijos Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto neakivaizdiniame skyriuje.
Dar studijuodama pradėjau dirbti teisininko darbą – mane 22 metų panelytę priėmė dirbti universiteto juriskonsulte. Kiek bemiegių ir streso kupinų naktų, užgriuvusi didelės atsakomybės našta – pastovus klausimas ar viską padarei teisinigai, ar viską padarei taip kaip reikia?
Prisimenu ir savo pirmas bylas teismuose. Pirmas pergales ir pralaimėjimus. Padrąsinančius, po vienos bylos arbitražo teisme, arbitro ištartus žodžius „Jūs puikiai pasiruošėte šiai bylai“. Ir tai užaugino man sparnus bei įkvėpė pasitikėjimo savimi profesinėje veikloje.
Teisininko darbas išugdė ir didelį atsakomybės bei pareigos jausmą, kas neleidžia mesti pradėtą darbą pusiaukėlėje ir dabar. Atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, teko padirbėti ir privačiame versle. Oi, kokie tai buvo laukiniai verslo Vakarai…
1992 metais tuometinis Žemės ūkio akademijos Ekonomikos fakulteto Vadybos ir teisės katedros vedėjas Mečislovas Dargvainis pakvietė dėstyti teisės dalykus akademijos studentams. Man, pačiai ne perseniausiai pabaigus studijas buvo iššūkis. Prisimenu savo pirmas paskaitas – stovi auditorijoje, o į tave nukreipta pora šimtų akių ir laukia „Ką čia, Vilkevičiūtė, gudraus pasakysi?“ O aš stoviu, žiūriu ir bijau žodį pratarti 😊 Bet teisininko darbo patirtis ir vieno kolegos Stasio Nargėlos padrąsinimas “Jolanta, tu išmanai savo sritį ir turi ką pasakyti žmonėms“ gelbėjo ne kartą nuo į širdį besismelkiančio panikos jausmo.
Universiteto pedagogo duoną kremtu ir iki šiol dėstydama jau daugiau kaip du dešimtmečius VDU Žemės ūkio akademijoje ir Vilniaus universiteto Kauno fakultete. Darbas universitetinėje aplinkoje man suteikia laisvės ir brandos pojūtį, galimybę keliauti ir pamatyti kitas kultūras dėstant ar stažuojantis, dalyvauti projektinėje veikloje, tarptautinėse ir nacionalinėse konferencijoje.
Kodėl pradėjau rašyti? Tikslaus atsakymo negaliu duoti. Net nežinau. Gal tai užkoduota buvo mano prigimtyje? Mokykloje dažnai gaudavau pastabų, kad rašydama atpasakojimą įterpiu dar ir nebūtų dalykų, bet mokytojai smarkiai už tai nebausdavo. Pauglystėje rašiau poeziją. Ir žinoma meilės tema. Didelės, pirmą kartą išgyvenamos… O kaip kitaip! Juk kai tau šešiolika tai ir myli kitaip, negu kai tau trisdešimt ar penkiasdešimt… Rašiau apsakymus, kažkur juos siunčiau. Būtų dabar smagu juos perskaityti, bet deja …
Nežinau kodėl, bet man labai patinka detektyvo žanras. Gal todėl, kad visada gėris nugali blogį? O gal todėl, kad skaitant yra galimybė lenktyniauti su autoriumi kas greičiau atskleis nusikaltimą? Detektyvo rašymas reikalauja didelio kruopštumo ir atidumo – turi surankioti ir surikiuoti visas siužetines linijas, herojus, pagrįsti jų veiksmus, išlaikyti įtampą iki pat romano galo. Tai sunkus ir įtemptas darbas, todėl labai vertinu ir gerbiu leidyklos redaktorių darbą.
Pirmą savo nuotykinį romaną „Kleopatros brilianto paslaptis“ kurti pradėjau 2003 metais. Jį 2005 metais išleido leidykla „Firidas“. Pasirodžiusi knyga buvo sumaišyta vienos kritikės su žemėmis… Emociškai buvo skaudu, bet finansiškai netgi labai naudinga.
Antra knyga „Paslaptingi Petros lobiai“ išėjo 2015 metais (išleido leidykla Alma Littera) Sabinos Šatinskos pseudonimu (vardas ir pavardė mano skirtingų promočiučių iš tėčio pusės). Dėkinga tuometinėms leidykloje dirbusioms leidinių vadovėms Nijolei Kuolienei, vėliau Ingai Migūnaitei. Kodėl ne savo vardu ir pavarde? Gal norėjau pasislėpti? Tikriausiai. Knyga literatūriniame pasaulyje ypatingo furoro nesukėlė, o ramiai keliavo į skaitytojų namus ir širdis.
2016 metais parašiau linksmą detektyvinę pjesę teatrui “Aneliukės lobiai“ apie dvi drauges, netikėtai tapusias pokario metais paslėptų lobių ieškotojomis.
Trečias romanas „Mirtis tarp žvaigždžių“ pasirodė 2020 metų Knygų mugėje. Išvysti dienos šviesą jam padėjo Vitalija Maksvytė ir didžiulis Alma Litteros kolektyvas. Pirmą kartą išleistą knygą paėmiau į rankas tik pačioje Knygų mugėje. Tai buvo mano pirma knygų mugė, kurioje dalyvavau kaip autorė. Jausmas nenusakomas ir napakartojamas… Jį tiesiog reikia išgyventi! Toje knygų mugėje susipažinau ir su Jolita Herlyn (ji mane kaip aklą kačiuką globojo 😊), ir su Irena Buivydaite, ir su Kristijonu Kaikariu, ir su Gina Vilūne. Su visais šiais rašytojais ir šiandien mane sieja nuoširdi draugystė.
Ar turiu ateities kūrybinių planų? Taip! Ar tais bus detektyvas? Taip!
Nors labai noriu parašyti meilės romaną…
Parašykite komentarą