Gimiau 1982 metais Rokiškio rajone. Augau kaime labai poetišku pavadinimu – „Lašai“. Kiek save prisimenu, buvau sudėtingas vaikas, turintis savitą pasaulio supratimą ir priėmimą. Žymiai lengviau rasdavau bendrą kalbą su gyvūnais ir augalais, o žmonės man atrodė kažkokie keisti. Įtariu, kad jau gimiau su noru rašyti.
Kartą parėjusi iš mūsų kaimo pradinės mokyklos (klasėje buvome 3 mergaitės) gavau klausimą iš mamos apie tai, kuo norėčiau būti suaugusi. Net nesvarstydama atsakiau: rašytoja! Man tai atrodė savaime suprantama, o mamai – labai keista. Ji pasimetė ir pasakė, kad rašytoja būti negalėsiu, nes tam reikia talento. Daugiau apie šį savo norą niekam nepasakojau, bet jo nepaleidau. Septintoje klasėje pradėjau lankyti vidurinę mokyklą Rokiškyje, apsigyvenau bendrabutyje. Po pamokų du kartus per savaitę lankiau meninius užsiėmimus Rokiško jaunimo centre ir svajojau ateitį sieti su daile. Deja, dvyliktoje klasėje nugalėjo „sveikas protas“ ir pasukau į inžineriją. Taip atsidūriau Kaune, KTU technologijų ir dizaino fakultete, kur įgijau lengvosios pramonės technologijų specialybę. Vėliau 10 metų dirbau šią specialybę atitinkantį darbą ir nuobodžiavau. Buvo taip nuobodu, kad beieškodama, kuo praskaidrinti kasdienybę, užsirašiau į nuotolinius kūrybinio rašymo kursus. Atlikinėdama namų užduotis suradau savo pirmojo romano „Murkiantis Buda“ siužetą. Tada kartu su vyru persikėlėme į Kauno pakraštį, Rokus, aš atsisakiau pabodusio darbo ir pradėjau veiklą iš namų. Šiuo metu jau išleistas ir antrasis romanas „Po lietaus mus surado Torė“.
Ryšys su gamta man labai svarbus ir net gyvybiškai būtinas. Gamtoje randu viską, ko reikia įkvėpimui. Džiaugiuosi, kad gyvenu atokesnėje vietoje, kur per balkoną galiu stebėti zyles, liepsneles, miškinius karvelius ir kitokius paukščius, kurių pavadinimų nė nežinau. Kieme dažnai sutinku voveres, žalčius, driežus. Net zuikį kartą mačiau skutantį miško link. Paėjus kiek tolėliau, galima rasti stirnų pėdsakų. Gyvūnijos pilna ir namuose – turime katę, papūgą nimfą, pulkelį zebrinių amadinų, gigantinių afrikinių sraigių ir Vietnamo gyvalazdžių. Visi šie augintiniai be galo skirtingi, savaip nuostabūs ir kaskart primenantys, kokia kūrybinga ir įvairi yra gamta. Gyvūnai – svarbi mano istorijų dalis. Pirmojo romano pagrindinis personažas yra labai filosofiškai nusiteikęs katinas, o antrame viena iš pagrindinių veikėjų – benamė kalė. Nežinau, kas iš tiesų kuria mano istorijas.Lengviausia ir smagiausia rašyti, kai nematau daugiau kaip 2-3 pastraipų į priekį. Tada jaučiuosi taip, lyg kas nematomas vestų mano ranką, lyg nurašinėčiau viską iš neregimos knygos. Taip rašant žodžiai patys be jokių pastangų sugula į savo vietas. Gal todėl ir skaityti tekstą vėliau lengva. Itin džiugina atsiliepimai apie tai, kad net ir nelabai knygas mėgstantys žmonės gali lengvai įsitraukti į mano istorijas. Jei manęs kas paklausia, ar dar bus knygų, aš turiu užtikrintą atsakymą: jei tam, kas vedžiojo mano ranką rašant dvi pirmąsias, prireiks trečiosios – ji garantuotai bus. Nežinau, apie ką ir nežinau, kada, tačiau neabejoju, kad ten ir vėl sutiksime kokį nors uodeguotą, sparnuotą ar net žvynuotą veikėją (gal ir ne vieną). Taip pat žinau, kokį jausmą noriu padovanoti žmogui, kuris tai skaitys. Jį galima apibūdinti taip: lengva, šilta, jautru, šviesu.
Romanai:
„Murkiantis Buda“. Obuolys, 2019 m.
„Po lietaus mus surado Torė“. Alma littera, 2021 m.
Parašykite komentarą