Knygas rašantis medikas Marius Marcinkevičius (g. 1966 m.) juokauja, kad gydytojai rašo ligos istorijas, o vėliau pradeda rašyti tiesiog istorijas. Jis nemažai keliauja, domisi kitomis kultūromis, gydo akupunktūra, kurios mokėsi Kinijoje. Vaikystėje mėgo eilėraščius, ir pirmieji kūrybos bandymai buvo trumpi eilėraštukai apie klasės draugus. „Vaikui reikia poezijos. Paprastos, linksmos, lengvai įsimenančios. Didis džiaugsmas, kai jis prisimena eilėraštį ar dainelę, gali ją atkartoti, o jei dar atspėja kokį rimą ar žodį, jaučiasi esantis tikras atradėjas, ne menkesnis už Kolumbą.“ Rašo ne tik eilėraščius, bet ir pasakas, kuria paveikslėlių knygas. Savęs rašytoju nelaiko – jis tiesiog pasakotojas, konkuruotis su jutubu. Prisipažįsta, kad namuose stalčiai tiesiog lūžta nuo pradėtų ir nebaigtų projektų. Daug kūrinių gimsta viduryje marių. „Labai mėgstu važiuoti ilsėtis į Kupiškį. Ten atsisėdu į valtelę vidury ežero, vienoj pusėj leidžiasi saulė, kitoj mėnulis kyla. O tu sėdi per vidurį, tarp dangaus ir žemės, tarp saulės ir mėnulio, ir sugalvoji tas pasakas ar eilėraščius“.
Gimė ir augo Vilniuje. Dėl savo guvaus charakterio ir begalinio žingeidumo mokėsi net 7 Vilniaus mokyklose. Po mokyklos baigimo dirbo įvairius darbus: kroviku daržovių bazėje, psichiatrinės ligoninės sanitaru ir net medkirčiu. Vieną gražią rudens dieną jis nuėjo į Vilniaus Universiteto Medicinos fakultetą, išlaikė stojamuosius egzaminus ir po 6 metų tapo diplomuotu gydytoju. Ir viskas būtų buvę gerai, jei ne vienas keistas atsitikimas. Tarnaudamas kariuomenėje, autorius daugybę kartų šoko su parašiutu. Ir vieną kartą jis taip stipriai stuktelėjo galvą į žemę, kad visi žodžiai jo galvoje susimaišė. O kai atsimaišė, sustojo labai keista tvarka : kai juos pabandė užrašyti ant popieriaus, gavosi eilėraščiai. Pabandė dar kartą – ir gavosi pasakos.
