Gimiau Papilės miestelio ambulatorijoje 1954 metų kovo 24 dieną, nes daugiau nebuvo kur, sakydavo mama. Save laikau ventiškiu, nes Ventoje (7 km. nuo Papilės) gyvenau nuo vienų iki 14 metų. Kaip guvus, judrus ir spartus žemaitis, nuo 1968 m išvykau mokytis į Panevėžio sporto mokyklą internatą, kurį baigiau 1972 metais. Baigiau ją fiziškai ir emociškai sustiprėjęs, atestate beveik vieni penketai, tik penketas iš anglų kalbos buvo pats silpniausias. Tad apsisprendžiau: kas silpna, reikia stiprinti.
Vilniaus universitete (1972-1977) studijavau romanų germanų kalbas ir supratau, kokie geri buvo mano mokytojai, visada mokslo metų gale duodavę skaitytinos per vasarą literatūros sąrašą, kuris buvo beveik šventai sekamas ir vykdomas. Gyvai matyti ir sutikti Vilniuje rašytojai ir poetai (M.Martinaitis, J.Marcinkevičius, S.Geda, A.A.Jonynas, V.Bložė ir gausybė kitų) ne tik paliko gilius pėdsakus, bet ir sukūrė kažkokius pasąmoninius vaizdinius, kad rašyti, versti, kurti yra gerai. Tada nežinojau, bet teko gyventi ir su dviem būsimais, kaip paaiškės vėliau, Lietuvoje žinomais rašytojais viename bendrabučio kambaryje. Imprintingas ir pavyzdys, svarbu ir paveiku.
Penktojo kurso pradžioje, laukdami valstybinio paskyrimo, nutarėme su kursioke Rūta sukurti šeimą, kad Valstybinei Komisijai paskirstant po skirtingas vietas Lietuvoje mūsų neišskirtų, nes jau buvome ganėtinai susidraugavę. Teko tris metus pagal paskyrimą mokytojauti su žmona N. Akmenėje, kurioje tuo metu nuoširdžių sutiktų geravalių žmonių koncentracija vienoje bendruomenėje (mieste) buvo stebėtinai tanki ir miela. Ryšiai iki šiandien.
Nuo 1980 iki 2021 metų esu kaunietis iš Ventos. Tokiu save laikau. Susilaukėme sūnaus Simono (1983), kuris yra informatikas, jau turintis vieną atžalą Luką (2016). Susilaukėme ir dukros Julijos (1984), ji jau gydytoja, dirbanti Eseno universitetinėje ligoninėje, turinti jau dvi savo atžalas – Eleną (2014) ir Joną (2019).
Kaune mokytojavau nuo 1980 iki 1983 metų kur tik papuolė, teko netikėti darbai Kauno Klinikose, kur mokiau vaikus ilgiau gulinčius skyriuose, teko rašyti pirmąjį gyvenime tiriamąjį, panašų į mokslinį, straipsnį apie Kauno specialiosios mokyklos interneto vaikų (negaliųjų) patekimo į internetą specifiką. Dirbau ką mokėjau, mokytojavau, verčiau grožinę literatūrą, straipsnius („Jaunimo gretos“, „Mokslas ir Gyvenimas“), verčiau nelegalią tuo metu literatūrą (knygos dalis iš Hedrick Smith „Russians“, „New Russians“), kurios atskirus skyrius vėliau spausdinau Kaune dienraštyje „Vakarinis Kaunas“. Autorius buvo davęs žodinį leidimą kiek jo knygos puslapių galiu išversti be leidimo. Teko nuo 1983 metų dirbti Kauno 14 vidurinėje mokykloje direktoriaus pavaduotoju ir direktoriumi iki 1990 m. 1990-1992 metais buvau „Vakarinio Kauno“ korespondentas.
Taip atsitiko, kad 1992 metais pasukau į Kauno Technologijos universitetą. Kai prisidėjau rengiant naują Lietuvoje kursą „Business English“, gavau sąlygą, jei noriu ilgiau dirbti universitete, turiu studijuoti, tai yra, stoti į doktorantūrą. 1996 metais tapau Socialinių mokslų (edukologijos) daktaru, dėsčiau universitete. Disertacija buvo apie suaugusių žmonių asmenybės ugdymą. Per tą laiką ir prieš tai teko dar studijuoti Hartfordo Universitete 1994 (JAV), stažuotis Geteborgo Universitete, 10 mėnesių tyrinėti išskirtinius edukacinius reiškinius Danijoje (1995) ir kitose Šiaurės šalyse. Jokios didelės kūrybos, tik straipsniai, moksliniai straipsniai, vertimai raštu, vertėjavimas žodžiu, pranešimai, projektai. Gerai, kad visam šiam darbui reikėjo trijų įrankių – užsienio kalbų, gebėjimo rašyti mąstant ir pačios, man regis, svarbiausios Edukologijoje dalies, andragogikos.
Nuo 1997 iki 1999 dirbau Vytauto Didžiojo universitete, kur per tarptautinių ir tarpuniversitetinių sutarčių rengimą teko prisidėti prie dalies japonistikos proveržių VDU, pasiruošimui studentų mainų programoms, tarptautinių tarpuniversitetinių santykių plėtros. 1999 metais konkurso būdu tapau Kauno miesto savivaldybės administracijos dalimi – Tarptautinių ryšių skyriaus vedėju. Naujos Kauno miesto tarptautinimo idėjos ir jų įgyvendinimo perspektyvos traukė, Kaunas tapo pirmuoju Lietuvoje miestu, sudariusiu susigiminiavimo sutartį su Kinijos Liaudies Respublikos miestu (Siamen), nors beveik tuo pačiu metu teko prisidėti ir priimti Dalai Lamos delegacijos vizitą Kaune. Nuo 2003 iki 2007 tęsiau biurokratinį darbą, tapau Kauno miesto plėtros departamento direktoriumi (aukščiausia ne politinio pasitikėjimo pareigybė), o 2007 metais, laimėjęs naują konkursą, tapau pirmuoju Lietuvos Savivaldybių Asociacijos atstovu Briuselyje. Tarptautinių biurokratinių, politinių, o ypač lobistinių patirčių aibės. Sugrįžus to visai to nereikėjo Lietuvoje. Sekė pusmetis bedarbystės. Iki baigiant darbinę karjerą teko dirbti Lietuvos Sveikatos mokslų universitete tarptautinių programų koordinatoriumi, prisidėti kuriant LSMU atstovybes Kazachstane, Izraelyje. Paskutiniai du aktyvios veiklos metai – Lietuvos Sporto Universitete, kur dirbau rektoriaus padėjėju tarptautinei plėtrai. Teko pradėti ir įgyvendinti pirmųjų užsienio šalių studentų pritraukimo darbus LSU.
2017 metai sąmoningai uždariau (pagal įstatymą) oficialios darbinės veikos duris. Beveik tuo pačiu metu tarsi prasidarė kitos durys. 2017 išleidau pirmąją poezijos knygą „Pirmasis saulės spindulys“, skirtą brangiausioms pasaulyje moterims. Kasdienės darbinės veiklos atkabinimas sujudino kūrybinio pakilimo galias ir 2020 metais pasirodė antroji poezijos knyga „Medžiameldis“, gal kiek orientuota labiau į baltų pasaulėjautą, tarpais atskiestą sleminėmis bei haiku pabiromis ar priemaišomis, kartais tiesiog mažorinė lyrika.
Kiti literatūrinių ir edukacinių pasiekimų kuklūs artefaktai: didžioji knygos vertimo dalis (iš anglų kalbos į lietuvių) – Michael York „Pagoniškoji teologija“ (2008), vertimas knygos (iš anglų kalbos į lietuvių kalbą) – Liutavaras L.Algminas „Samogitia mea patria“ (2017), kiti smulkūs vertimai, straipsniai norvegų, švedų, danų andragoginiuose leidiniuose atitinkamomis kalbomis.
Veiklos. VDU Botanikos sode esu subūręs kuriančių ir nuolatos besikeičiančių poetų bendruomenę, kuri savo eiles skaito kartą per mėnesį „Poetų pievelėje“ ne tik vieni kitiems, bet ir viešai, publikai. Pandemijos metu teko nusikelti į laikinus youtube kanalus, bet jau vėl gyvai nuo 2021 m gegužės. Geografija skaitančių autorių – nuo Klaipėdos, Plungės iki Panevėžio, Kėdainių, Šakių, pakaunės ir, žinoma, Kauno. Kita veikla – dalyvauju Kauno slemo renginiuose kokie dveji metai. Slemas pavergė, nes sleme reikia, ne tik savo teksto, bet ir jo pateikimo, įtaigos pateikiant, gyvo bendravimo su klausytojais, kurie tris kartus už mane jaunesni, bet labai intelektualūs daugeliu atvejų. 2020 metų Poezijos pavasaryje, kuris vyko rudenį, pirmą kartą Lietuvoje buvo slemo sekcija, kuriai teko vadovauti renginio metu. Šiemet „Poetų pievelė“ yra pakviesta turėti savo sekciją Poezijos pavasario programoje. Renginys numatytas 2021 liepos 2 dieną VDU Botanikos sode.
Jau kokie keturi metai kaip rašau kasdien. Po labai nedaug, bet kasdien. Rašymas prozos susiaurino poezijos tėkmę, bet ji vis prasikala ir gal po metų kelių gali gimti trečia poezijos knygele. Jeigu poetinė išmonė nesustos. Tačiau prozos kalnas auga po 10-12 eilučių kasdien. Laukiu jo proveržio, kol kas tik geizeriai be įsiveržimo. Gal 2021 metų antrojoje pusėje? Gal dar vėliau.
DUK
1.Kodėl rašau? Todėl, kad rašymas man yra savigyda, saviugda, savikūra, savimonė, savimeilė, savitvarda, saviraiška.
2.Kas aš toks iš esmės? Esu rašantis andragogas, kuris dalinasi su kitais dėl tam tikrų tikslų, kurie ne visiems suprantami. Jei kas klausia – paaiškinu. Daugiausiai tekstelių (trumposios prozos?) skelbiu facebook‘e TRYS POTYRIAI, nuo kokių 2017 metų.
3.Kodėl esu Povilas Venta Kuprys? Kai kūriau savo elektroninio pašto adresą, tuo metu (praeito tūkstantmečio paskutinio šimtmečio antroje pusėje) buvo berods keturi tokiomis pat pavardėmis ir vardais, tai viduryje įterpiau Venta. Taip gavosi Povilas Venta Kuprys, kurio vidurinioji dalis pati mieliausia.
Niekas neklausia: kodėl atsidūriau LLLL? Kada nors atsakysiu.
2021 05 26
Kaunas
Parašykite komentarą