Esu Romanas Judinas, 1983 m. gimęs šiaulietis, jau 13 metų gyvenantis Vilniuje. Nuo vaikystės mano santykis su knyga – ypatingas. Dar būdamas visai mažas mėgdavau vartyti knygas, vaikiškus žurnalus. Spintelėje turėjau didžiulį šūsnį vaikiškų knygelių ir žurnalų. Jas po keliolika tūkstančių kartų varčiau, ir vis rasdavau ten kažką naujo.
Knygas skaityti pradėjau nei per anksti, nei per vėlai, bet panirau į jas stačia galva. Tiesa, nors buvau neprastas mokinys, bet skaičiau ne tai, ką reikėjo. Dažnai per literatūros pamokas kankinamai ilgai slinkdavo laikas: “Kad tik nepakviestų”. Vietoj to vakarus leisdavau su A.Diuma, K.Majumi, Ž.Vernu ir panašia literatūra. D’Artanjano, grafo De Biusi, kapitono Nemo, Harkos ir Vinetu nuotykius išgyvenau po keliolika kartų, eilutes žinojau kone mintinai, tačiau vis su malonumu vėl panirdavau į jau patirtus, tačiau kas kart išsiilgtus nuotykius.
Artėdamas prie paauglystės pagalvojau, kad galiu parašyti ne prasčiau, nei A.Diuma ar Ž. Vernas. Ne pagalvojau, tiesiog nusprendžiau. Ir į sąsiuvinį ėmiau rašyti pirmus savo kūrinius. Tiesa, mano veikėjai buvo kaip iš akies traukti D’Artanjanas ar Vinetu, o siužetai taip pat nebuvo itin originalūs. Po metų – kitų atsirado originalumas – veikėjai ir turinys gal ir nebuvo itin įdomūs, bet jie buvo mano.
Pats nepajutau, kaip susidomėjau viduramžių istorija (gal tai A.Diuma įtaka?). Daug skaičiau, viskas atrodė taip įdomu. Be to, it prikaustytas sėdėdavau priešais TV ekraną ir stebėdavau stebuklą – prof. E. Gudavičiaus ir A.Bumblausko diskusijas „Būtovės slėpiniuose.“ Tuo pačiu ėmė dominti ir karyba, tad rašymas atrodė kaip paika vaikystės išdaiga, todėl šį užsiėmimą nutraukiau.
Po mokyklos norėjau stoti į Lietuvos karo akademiją, tačiau nepavyko. Todėl savo noru (man buvo 18, tad dar galėjau neiti tarnauti) išėjau į privalomąją karo tarnybą. Tarnyba buvo labai intensyvi, tačiau paskaityti laiko rasdavau ir ten.
Po tarnybos 2003 m. įstojau į Šiaulių universitetą Istorijos programą. Ten labiausiai domėjausi XX a. įvykiais ir procesais, viduramžiai atrodė tokie nuobodūs. Tarptautinių santykių magistro studijos tik dar labiau stumtelėjo nuo viduramžių.
Tačiau ilgainiui pajutau, kaip kažko ėmė trūkti. Ir netyčia akis užkliuvo už kartojamų „Būtovės slėpinių.“ Po tiek metų užplūdo nostalgija, žiūrėjau išsižiojęs kaip tada, paauglystėje. Taip pas mane grįžo viduramžiai. Bet sėkmė po vieną nevaikšto – pats sau netikėtai atradau G.R.R.Martino „Sostų žaidimą“ ir paskendau galutinai. Klajodamas tarp viduramžių Europos ir Vesteroso, net nepajutau, kad užsinorėjau kažką parašyti.
Galvojau: “Brūkštelėsiu ką nors apie Mindaugą. Gal skyreliui, novelei, parako užteks.“ Kodėl Mindaugas? Mano galva tai vienas labiausiai nesuprastų ir neįvertintų Lietuvos valdovų, jo virsmas nuo vikingo iki karaliaus vertas daug daugiau, nei grąžiname jam šiandien. Kodėl alternatyvi istorija? Pamaniau, kad parašyti įdomų ir intriguojantį istorinį romaną reikia daug talento ir patirties. Sudominti pasakojimu, kurio pabaigą skaitytojas jau žino, yra didžiulis menas. Tuo labiau ir man pačiam įdomiau fantazuoti ir nustebti. Tad ir pradėjau kurti alternatyvią istoriją apie tai, kaip Mindaugas ir jo karalystė išgyvena.
Taigi, sėdau. Viena eilutė, antra, pastraipa, puslapis. Gaunasi! Kai suskrebenau skyrelį, parodžiau žmonai. Gavau velnių už klaidas, bet parėmė, neišjuokė. Darbas ir gimusios dvi dukros kiek sulėtino kūrybinį procesą, tačiau rasdavau laiko rašyti. Produktyviausias laikas kūrybai– vaikų migdymas. Vienoje rankoje mažas vienos iš dukters delniukas, kitoje – telefonas, o galvoje – XIIIa. antros pusės Lietuva, Ordinas, Haličas, Bohemija.
Taip puslapis po puslapio, skyrelis po skyrelio gimė „Karūnos švytuoklė.“ Jau įpusėjęs rankraštį supratau, kad visos istorijos į vieną knygą nesutalpinsiu. Taip po metų gimė antras kūdikis – „Įtrūkęs plienas“, o šiais metais turėtų pasaulį išvysti ir trečioji trilogijos dalis – „Vilkės pienas.“
Parašykite komentarą