Sara Poisson

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Vilnius, 2021 liepa

Sara Poisson: lupti svogūną, šokti ant ledo, mąstyti, kentėti, pasakoti

Iš vienatvės syvų sau įkvėpimo ir jėgos besisemiantys rašytojai, ir ką gi jūs jaučiate, nuolatos girdėdami, kad žmogus yra sociali būtybė? O ką manote apie augančias nuo vienatvės kenčiančiųjų armijas, kurių eiliniai vis dažniau kreipiasi ne į knygas, o į psichoterapeutus, koučerius ar į visokios rūšies tobulėjimą ar žmogiškos būties išsipildymą – dažniausiai už pinigus – siūlančias pseudoreligines bendruomenes?

Prisipažinsiu, galvodama apie tai imu abejoti savo biografijos prasmingumu. Šiandien, vizualumo amžiuje, mano gyvenimo turinys atrodo dramatiškai neapibrėžtas, pagraužtas kažin kokios negalės. Neapibrėžtumas, kurį kažkada įvardijau kaip savąjį laisvės variantą ir kuris suteikdavo man stiprybės, šiandien man atrodo tik kaip prasto auklėjimo pasekmė. Tikra tiesa, vaikystėje būti poete, rašytoja man atrodė būti išsipildžiusiu, savo vietą pasaulyje turinčiu žmogumi, kurį laimina ir jo artimieji, ir bendruomenė. Eilėraščius rašė mano pirmoji mokytoja, poeto ir humoristo ambicijų turėjo mano tėvas, žodžiai „poetas“ bei „rašytojas“ mano aplinkoje skambėjo tauriai ar net su patoso gaidele. Kai seneliai man, paauglei, beveik vaikui, padovanojo gausiai nuotraukomis iliustruotą Salomėjos Neries albumą, o dedikacijoje senelis užrašė „Būsimajai poetei“, atrodė nuoseklu, apibrėžta, skaidru, aišku. Tokio amžiaus vaikai negali žinoti, kad šiais laikais būti rašytoju iš esmės reiškia atsiduoti neapibrėžtumui ir daug ką apibrėžti vis iš naujo ir iš naujo. O tai juk reiškia niekada neturėti ramių santykių su kalba ir kokiomis nors daugelio „savaime suprantamomis“ taisyklėmis.

Tai, kad šiandien dažnai esu beveik rami, jokiu būdu nereiškia, kad ramybę man pradėjo teikti neapibrėžtumo pozicija, rašytojystė ar, tarkime, su amžiumi atėjusi išmintis. Ramybė, kurią patiriu, tėra tam tikra nuovargio forma. Neapibrėžtumas mane išvargino. Išvargino ir psichologiškai nulemtas priešinimasis apibrėžtumams ir taisyklėms, kurios galbūt būtų padėję pasiekti to, kas šiandien vadinama sėkme. Kartais galvoju, kad neapibrėžtumas kilo ne tiek iš mano laisvės poreikio, kiek iš gobšumo. Man niekada nepakako būti tik rašytoja. Leidau knygas, tačiau tai buvo ne vien rašytojo veiklos produktai, bet žodinė mano pačios gyvenimo tąsa. Vienais atvejais tai buvo mano taip mėgstamas tikrovės ar savo patirties apnuoginimo veiksmas, lupant gyvenimo svogūną ar kopūstą ir kartais liekant bemaž tuščiomis rankomis. Kitais atvejais tai buvo formų paieškos ir jų reprezentavimas – ši pozicija primintų sportinį šokį, kartais ir ant ledo, kai vienu metu siekiama meistrystės, grožio ir užsimiršimo. Dar kitais atvejais tai buvo tiesiog galimybė kalbėti tam tikru aprobuotu, legaliu būdu – kalbėti, kad pasitikrintum pats ar per tuos, kurie išklauso (perskaito), kad mano, žmogiškos būtybės, socialumas niekur nedingo. Šitaip kalbant (rašant) kartais nušvisdavo, kad būtent rašytojo veikla ir buvo man bene vienintelis socialaus buvimo būdas, geriausiai atitinkantis mano gebėjimus ir pasirengimą.

Visos šios veiklos rezultatai yra devynios įvairių leidyklų išleistos mano knygos, o dar kokios šešios neišleistos, nes ankstesnę skubą leisti jau kuris laikas pakeitė atidėliojimai. Pirmosios mano knygos „Nelygybė“ eilėraščiai turi mano maldingojo gyvenimo etapo bruožų, antroji knyga atspindi bandymus šokti. Pirmąja prozos knyga „Šmogus“, kuri tais metais papuolė į šalies geriausių prozos knygų penketuką, bandžiau plakti kokteilį iš to, kas man svarbu, ir to, kas gali būti gražu ne tik man. Pirmoji eseistikos knyga „Čiupinėjimo malonumas“ didžiąja dalimi buvo savęs išbandymas apsinuoginant. Kitos dvi knygos – kartu su rašytoja Mari Poisson sukurtas romanas „Šabaš“ ir pirmasis mano savarankiškai parašytas romanas „Madam, madam, madam“ – buvo bandymai prisimatuoti rašytojos profesiją. Rašant esė rinkinį „Grožio mašina“ svarbiausia buvo tiesiog rašyti, neprarasti formos.

Sunkiausia būtų apibrėžti tai, ką darau dabar. Rašau, o klausimas, kokiu tikslu tai darau, guli užrakintas seife, kad netrukdytų man gyventi ir nestabdytų rašymo proceso. Neseniai skaičiau, kad mąstymas ir kentėjimas yra panašios kilmės patirtys. Todėl dabar, taupydama jėgas, stengiuosi ne tiek mąstyti, kiek pasakoti. Kol dar turiu ką pasakoti – kol dar mano patirtis netapo tokia pati, kaip visų kitų, nes vis ilgiau mums visiems gyvenant virtualybėje ir dalyvaujant visuotinai siūlomuose renginiuose, vis mažiau susiduriant su nuogais santykiais ir nesaugiomis patirtimis, mūsų patirtys labai supanašėja.

Jau kuris septintuoju savo jutimu patiriu, kad man ir ne tik man atėjo laikas pasakoms. Klausimas tik, ar norės kas jų klausytis, jei jos bus be paveiksliukų ir jei nebus paverstos filmais?