Mirties bėgliai
Knyga „Mirties bėgliai“ yra postmodernusis romanas, nes atmeta daugelį tradicinių, nusistovėjusių tiesų. Ana Lu, kurdama savojo romano pasakotoją ir veikėją, mano, kad tikėjimą Dievu reikia ne aklai priimti ir ieškoti atramos religiniuose įsitikinimuose be jokių argumentų, o nusistatyti savąjį teologinį santykį pagal patirtį, kuri įgyjama ne skaitant religinius ar kitus literatūrinius tekstus, o gyvenant savąjį laiką. Šiame procese mąstymo logika yra beveik absoliučiai individuali, kol romano pabaigoje pagrindinė veikėja nesusitinka su kitais personažais, kurių pasakojimai pakreipia jos mąstymą, tačiau nenustato padėties taip, kad veikėjai tereikėtų tik paklusti. Apibendrintai sakant – Anos Lu romanas „Mirties bėgliai“ yra šokas tiems skaitytojams, kurie įpratę autoritetų žodžius priimti besąlygiškai ir nesvarstydami. Toks pasakojimas skaitytojų sąmonėje gali tapti rimtu akstinu perkainoti savo vertybes ir tikrumo svarstyklėmis pasverti tai, kas anksčiau rodėsi akivaizdu.
Romanas „Mirties bėgliai“ iš dalies yra trauminis pasakojimas, kokio šių dienų lietuvių literatūroje tikrai reta – turime apsčiai tekstų apie nelaimingą meilę, įvairius sukrėtimus, tačiau Ana Lu prabyla apie jausenas, kai palaidojami tėvas ir mama. Tradicija besiremiantis skaitytojas sakytų, kad viskas, ką romano pagrindinei veikėjai bereikia daryti, – tai nedaryti nieko. Praradus tėvus, iškiltų tik poreikis patvirtinti sau klasikines vertybes, atsakymus į prasmės klausimus ir ramiai sau gyventi toliau, šį apsisprendimą palydint gedulo liūdesiu. Anos Lu romano „Mirties bėgliai“ pagrindinė veikėja nesitenkina tokiu keliu ir būdu, nes tai jai paprasčiausiai neatneštų vidinės pusiausvyros. Visas romano pasakojimas yra balansavimas tarp kraštutinumų, kol pasiekiamas išmintingas „aukso vidurys“ – nuostata, kad tarp pasaulių šiapus ir anapus beveik nėra skirtumų ir juo labiau ribos. Anos Lu romano, kaip trauminio pasakojimo, pobūdį patvirtina specifinis, labai šiuolaikiškas vizualumas – daugelis veikėjos sąmonės judesių ir apsisprendimų įvyksta būtent regos lygmenyje, ir tik vėliau pasiekia verbalinio intelekto lygmenį.
Romano stilistiką filosofas Gintautas Mažeikis knygos ketvirtajame viršelyje įvardija kaip ironijos ir paradokso dominavimą: pirmąją nuostatą sukuria veikėjos atstumas nuo socialinės ir konfesinės religinės tikrovės, dažnai priverčiantis šyptelti, o paradoksas kyla iš stabų nuvainikavimo. Jei reikėtų Anos Lu romaną apibūdinti pagal santykį su kitų autorių kūriniais, į galvą ateitų mintys apie „Mirties bėglių“ panašumą su Jurgos Ivanauskaitės mistiniu kūrybiniu pasauliu. Abi autores jungtų tai, kas lietuvių literatūroje ima rastis vis labiau – „magiškojo realizmo“ pasakojimai, užklausiantys stabus ir autoritetus ir dažniausiai juos triukšmingai sutriuškinantys savąja gyvenimo tiesa. Pastaroji, viena vertus, virsta negalimybe kritikuoti; kita vertus, autoritetų kritika randasi būtent iš savojo buvimo tikrumo įrodymų.
(Ramūnas Čičelis / 15min.lt / 2018 02 05)
