Ana Lu

nr.122

 

Ši knyga apie tamsiausius sielos užkaborius ir šviesiausius proto regėjimus. Apie nuodėmes ir šventumą, apie sąmonės ir pasąmonės ryšius bei užkardas, apie meilės dieviškumą ir jos demoniškas apraiškas.

Ši knyga apie meilę. Apie jos kuriantįjį pradą ir naikinantį užtaisą. Apie meilę, jungiančią visas religijas ir nurungiančią visus dievus. Apie meilę kaip galingiausią jėgą, kurios niekada nepažinsime ir nepažabosime.

Knygoje pasakojama apie regresijas į praeitus gyvenimus ir karminių mazgų išnarpliojimą. Per sapnus atskleidžiama dvylika herojės Loros reinkarnacijų ir dvylika jos meilės istorijų, paženklintų mirtimi tarsi raudonu antspaudu – juk dažno vyro likimo kelyje yra moteris, kurios lūpų dažų žymės nenusiplauna nuo jo marškinių apykaklės arba nuo jo kūno, o gal net ir širdies. Ir kaip tik ši žymė leidžia jiems / mums bet kuriame gyvenime atpažinti vienas kitą…

„Siužeto užuomazga labai įdomi, idėja taip pat. Kūrinys trumpas, stilius labai lengvas, tačiau primena parabolę, yra gana figūratyvus, daugiaprasmis, atviras pasakoms ir maginiam realizmui. Tai gerai.“ (iš filosofo Gintauto Mažeikio laiško autorei)

„Bene prieštaringiausias ezoterinis Ana Lu romano sluoksnis, artinantis knygą prie populiariosios literatūros kategorijos. Pagrindinės veikėjos Loros praėję gyvenimai plėtojami pasakotojos sapne – ši ypatybė paaiškina ir knygos problematiką, ir stilistiką: Ana Lu užkabina klasikinės bei postmoderniosios psichoanalizės dilemas (kas yra sapnas? ar jis tikras? kas yra sapniškoji tikrovė?), gana tiesiogiai formuluodama klausimą apie gyvenimo, meilės ir mirties prasmę. Jaučiamas nuolatinis svyravimas tarp „eros“ ir „thanatos“ vartų; sapno stilius yra ne poetinis (toks jis įprastas lietuvių proziniuose pasakojimuose), o juslinis, nes pasikliaujama rega, lytėjimu ir uosle, žodžiai pagrindinei veikėjai reiškia kur kas mažiau nei kūniškieji potyriai, kurie netapatinami tik su maloniu dirginimu. Dar viena įdomi problema, kurią kūrinyje iškelia Ana Lu – daiktiškumo ir žmogiškumo santykis: daiktas traktuojamas kaip nemirtingas ir galintis pasiekti žmogų iš šimtmečių glūdumos, atnešdamas savąją istoriją, kuri primena žmogui jo inkarnacijų praeitį. Romanas „nr. 122“ yra beveik nediskursyvus, nes neturi lietuviškos tradicijos, į kurią remtųsi – galima nujausti, jog orientuojamasi ir į kitakalbių šalių literatūros kanonus.“ (Ramūnas Čičelis /„Nemunas“)