Knygų autorės, gydytojos, porų ir šeimų konsultantės, septynių vaikų mamos Aurimos Dilienės kūryboje gvildenamos kiekvienai šeimai šiandien aktualios temos apie santykius, bendravimą su vaikais ir asmenybės ugdymą. Prancūzijoje šiandien gyvenanti rašytoja aktyviai veda seminarus pasaulio lietuviams, ruošia net dvi naujas knygas ir siekia dalintis savo žiniomis bei sukaupta patirtimi.
– Papasakokite apie save, kaip prasidėjo Jūsų, kaip rašytojos, kelias?
Esu gydytoja, pediatrė, vaikų ir paauglių psichiatrė, psichoterapeutė, porų ir šeimų konsultantė, lektorė ir knygų autorė. Na, ir mano asmeninis universitetas – mano šeima: su vyru Vaidotu kartu esame jau daugiau nei trisdešimt metų ir mūsų namuose užaugo septyni mūsų vaikai.
Konsultuoju, vedu psichoterapines grupes, mokymus, seminarus, paskaitas. Rašyti mėgau nuo pat mažens, dar mokykloje mano maži straipsniukai buvo spausdinami jaunimo žurnaluose. Vėliau, jau įgijus profesiją, daug rašiau visuomenės švietimo tikslais, buvau spausdinama įvairiuose leidiniuose tėvams, medikams, plačiai visuomenei, komentuodavau aktualias temas.
Pirmoji knyga kartu su antrąja gimė po metų emigracijoje: išvykus į Prancūziją gyventi pasidalinau savo patirtimi ir išmoktais dalykais „Laiškuose iš Bordo“, ir santykių dėsniais bei santykių puoselėjimo subtilybėmis „Šeima – komandinis žaidimas“. Šios dvi knygos jau yra išverstos ir skaitomos prancūzų kalba. Po dar vienerių metų į knygos puslapius sukėliau savo profesinės patirties konsultuojant lietuvius, gyvenančius visame pasaulyje, tipines istorijas, įkvepiančias kreiptis ir patirti psichoterapijos efektyvumą. Ketvirtoji mano knyga – tai kadaise po studijų pradėta ir neparašyta mokslinė disertacija, dabar prieinama plačiajai visuomenei suprantama kalba – tai „Gyvenimas su vaikais“, psichikos raida nuo gimimo iki brandaus suaugusio su daug įvairių situacijų, iškylančių vystantis žmogaus asmenybei, knyga skirta pedagogams, psichologams, šeimos gydytojams, socialiniams darbuotojams, tėvams ir visiems, besidomintiems asmenybės augimu.
– Esate gydytoja, pradėjusi rašyti knygas. Kodėl ėmėtės šio žingsnio?
Kaip jau paminėjau, mano knygose sudėta ilgametė mano asmeninė ir terapinė patirtis, sukauptos žinios, išmėginti būdai, kaip kurti, auginti, stiprinti ir išlaikyti ilgalaikius santykius tiek šeimoje, tiek su kitais žmonėmis. Mano asmenybės ypatumas – pomėgis mokytis, tai mano energijos šaltinis. Viename seminare kuriame dalyvavau kaip klausytoja iš lektoriaus įsiminė pasakyta frazė: „jeigu jūs nesidalinsite savo sukauptomis žiniomis, jos tiesiog prapuls…“ ar kažkaip panašiai. Mane tuo metu labai sujaudino jo žodžiai ir aš ėmiau pirmiausia skaityti paskaitas, vesti seminarus, aktyviai rašyti straipsnius spaudoje – tai buvo mano dalijimosi žiniomis būdas. Tai buvo labai seniai.
Vienas mano vedamos paskaitos klausytojas po renginio priėjęs paklausė: „kur galima įsigyti jūsų knygą?“ Tuo metu tik nusijuokiau, tačiau tokie klausimai pradėjo labai kartotis ir tuomet, kai išvykau gyventi į Prancūziją ir pakeičiau savo gyvenimo būdą, ėmiau dirbti iš namų, labai greitai supratau, kad laikas tas dalinamas gabaliukais žinias susisteminti. Jau tuomet žinojau, kad bus ne viena, o kelios knygos. Taip ir prasidėjo mano rašymo kelias. Knygas, beje, skiriu savo vaikams.
– Kuo ypatinga Jūsų kūryba? Kokias temas knygose aptariate labiausiai – vaikai, šeima, santykiai?
Manau, kad pagrindinis ypatumas yra tai, kad aš mokslinę informaciją, kurią pati per ne vienerius metus susirinkau įvairiuose kursuose, podiplominėse studijose, iš įvairių šalių specialistų ir knygų, aš, remdamasi savo patirtimi, pateikiu kiekvienam suprantama kalba. Padedant kalbos redaktorei ta kalba tampa dar sklandesnė ir lengvai, maloniai skaitosi. Tokiu būdu mano mokslo populiarinimo idėja tampa kūnu. Kitas ypatumas yra tas, kad mano knygose yra daug manęs pačios – mano emocijų, išgyvenimų, patirčių, išmoktų pamokų, nesėkmių, idėjų, kaip geriau spręsti įvairias sudėtingas situacijas. Aš nuo pat pirmos knygos leidžiu savo skaitytojams, kurie yra ir mano draugai, ir artimieji, ir klientai pažinti save kaip žmogų ir kaip specialistę, kaip gydytoją ir kaip septynių vaikų mamą. Tai iš tiesų yra labiau suprantama kalba, negu sausos mokslinės tiesos, nors kita vertus, tas tiesas aš ir paverčiu veiksmu. Man patinka remtis ir moksliniais tyrimais, ir patikrinti įvairias idėjas savo šeimos gyvenime bei pasidalinti to rezultatais.
Mano knygos lengvai skaitomos, nenuobodžios, kartu edukuojančios, įkvepiančios ir jas galima naudoti ilgą laiką – vis atsiversti, kai kyla klausimų. Pagrindinė ir svarbiausia mano tema – santykiai. Santykiai šeimoje – poros, su vaikais, su tėvais, hierarchiniai ryšiai. Taip pat, kaip jau minėjau, psichikos raida, ypatumai, ribinės būsenos, psichoterapijos efektyvumas. Man svarbus iššūkių įveikimas, gyvenimo pamokos, socialiniai dėsniai ir jų veikimas.
– Kam Jūsų knygos skirtos, kokias problemas jos gali padėti spręsti?
Mano knygos skirtos pradedant vyresnių klasių moksleiviais ir baigiant senjorais – jas skaito visi. Kai kuriems tai pasitarnauja įkvėpimo veikti šaltiniu, kitiems – atsakymais į klausimus, tretiems padeda susivokti savo esamoje gyvenimo situacijoje ir kaip iš jos išeiti, jeigu tai netenkina. Dar kitiems tai domėjimosi psichologijos mokslu, saviugdos poreikio patenkinimas. Kiekvienas gali jose atrasti sau įdomių dalykų, nes knygose glūdi žinios.
– Papasakokite apie šiuo metu leidžiamas naujas knygas, kokios jos bus, apie ką?
Šiuo metu jau spausdinama penktoji mano knyga – tai aštuoniolika terapinių pasakų suaugusiems „Blogai yra gerai“. Tai knyga, skirta ir jau pažengusiems saviugdoje ir visai pradedantiesiems, kurie nedrįsta praverti psichologo ar koučerio durų, tačiau norėtų pasigilinti į savo asmenybės užkulisius. Kiekvienas tikrai suras save ir savo situaciją bent vienoje, bet tikiu, kad ir daugelyje tos knygos pasakų, o tuomet galės skaityti šalia pateiktą terapinę medžiagą – ką gi galima daryti ar nedaryti, kaip iš to išeiti, susivokti, naujai pamatyti save iš šono ir keisti savo padėtį. Šimtu procentų esu tikra – niekas nebeliks ten pat.
Knygą labai gražiai iliustruota profesionalios dailininkės Editos Rakauskaitės. Na, ir dar viena šiais metais pasirodysianti ir jau spaudai ruošiama knyga – pirmoji mano knyga skirta vaikams. Tai pradinių klasių mokinukams, jų tėvams ir mokytojams skirtas elgesio vadovas „Emocijos. Ką daryti?“ Tai komikso principu iliustruota nedidelė knygelė apie bazines emocijas, jų paskirtis ir elgesį vienaip ar kitais jaučiantis, jos iliustratorius – Vaidas Šukys. Ši knygelė – tai pirmoji elgesio vadovų serijos dalis, ją seks elgesio vadovas paaugliams „Aš jau ne vaikas, bet dar ne suaugęs. Ką daryti?“, kurioje bus kalbama apie pagrindinius paauglystės iššūkius ir jų sprendimo būdus bei jaunimui skirtas elgesio vadovas „Aš jau pilnametis. Kaip išgyventi savarankiškai?“, kalbantis apie sudėtingas ketvirčio amžiaus krizės problemas.
Be to, šiuo metu jau suplanuoti seminarai, kuriuose gvildensime temas apie vidinę ramybę, pilnatvę, apie tai, kodėl kartais žmonės nesijaučia mylimi, patenkinti savo gyvenimu, kaip palaikyti darnius santykius išmokti mylėti save. Seminarai vyks online, todėl kam įdomios šios temos, mielai kviečiu prisijungti: https://aurimadiliene.com/product/4-receptai-seminaras/
– Iš kur semiatės įkvėpimo kūrybai?
Mano įkvėpimas knygoms kyla iš mano aistros mokymuisi, mokslo žinioms, noro eksperimentuoti, tikrinti, tyrinėti, dalintis. Visą sukauptą informaciją mėgstu susisteminti, sudėlioti ir suteikti jai patrauklią, įdomią, suprantamą formą. Man tai kažkiek asocijuojasi su dėlione, o aš esu dėliojimo entuziastė, netgi dalyvauju dėlionių (puzzle) dėliojimo varžybose Prancūzijoje.
Dar vienas mano įkvėpimo šaltinis yra darbas su žmonėmis ir kelionės – abu šiuos dalykus puikiai suderinu, nes vedu seminarus lietuvių bendruomenėse ir lituanistinėse mokyklose visame pasaulyje, jau esu aplankiusi didžiają dalį Europos šalių, Jungtinių Amerikos valstijų ir netgi Singapūro lietuvių.
– Ką palinkėtumėte žmogui, norinčiam rašyti, bet vis savimi abejojančiam?
Visuomet linkiu sau ir kitiems klausyti savo širdies, intuicijos. Ir, be abejo, išmėginti tai, kas įdomu, kam jaučiame aistrą – jeigu tai rašymas, puiku. Juk galima rašyti trumpas esė, apsakymus, eilėraščius, o gal būt apybraižas, tegul ir straipsnelius į vietinį laikraštį. Šiais laikais rašyti galime savo asmeninį tinklaraštį, blogą. Na, ir gal tai ilgainiui taps literatūros ar publicistikos kūriniu. Dabar išleisti knygą nėra taip sudėtinga kaip prieš kokius dvidešimt metų. Knyga gali būti kaip vizitinė kortelė kažkokios srities specialistui. Aš manau, kad mano knygos taip pat yra mano vizitinės kortelės.
Parašykite komentarą