Darius Musteikis – IT specialistas, savo hobį pavertęs knygomis, kurias šiandien gali skaityti kiekvienas. Domėjęs Klaipėdos/Mėmelio krašto istorija, faktus ir svarbiausius akcentus suguldė į istorinius nuotykių romanus, kuriuos dėl gylio ir faktų gausos kartais skaitytojai lygina net su istorijos vadovėliais.
– Papasakokite apie save, kaip prasidėjo jūsų, kaip rašytojo, kelias?
Tiesą sakant, pagal išsilavinimą ir pagrindinę profesinę veiklą esu IT specialistas. 1990 m. baigiau KPI Skaičiavimo technikos fakultetą, tad rašymas visada buvo hobis šalia pagrindinių veiklų. Esu toks, „gana subrendęs” rašytojas.
– Papasakokite apie savo kūrybą, kaip pasirinkote, apie ką rašysite? Kokio stiliaus, žanro yra jūsų kūryba?
Covid19 pandemija lėmė, kad 2020 metų vasarą turėjau daugiau laisvo laiko. Žvilgtelėjęs į kalendorių ir pamačiau, kad po 2 metų bus mano gimtojo miesto – Klaipėdos/Mėmelio jubiliejus – visi 770 metų! Nors miestas buvo „nedorėlių kryžiuočių” įkurtas 1252 m. liepos 27 ar rugpjūčio 1-ąją (skirtingos įkūrėjų anstpaudų ant sutarties datos), kaip tik per mano gimtadienį, niekas nepaneigs Klaipėdos svarbos Lietuvai! Tad rugpjūčio 1-oji man visada būdavo dviguba šventė: Jūros šventė Klaipėdoje ir mano gimtadienis. Na, ir kaip čia nepadarysi dovanos gimtajam miestui?
Taigi, sėdau prie kompiuterio ir maždaug 3 mėnesius, kasdien, nuosekliai rašiau tekstą apie Mėmelio atsiradimą ir įsitvirtinimą Kuršių marių ir Dangės santakoje. Taip gimė pirmojo mano romano rankraštis, kuris tada dar vadinosi: „Čia bus pilis”. Jau baigdamas romano rankraštį, peržvelgiau savo knygų spintą ir net pats nusistebėjau, kiek joje daug istorinių knygų ir istorikų monografijų apie Mėmelį/Klaipėdą. Matyt, su žmona Audrone savo laiku tas knygas pirkome, skaitėme ir rikiavome į lentynas. Taigi, istorinės medžiagos turėjau labai daug. Dar kartą perverčiau istorinius šaltinius ir kai ką patikslinau savo rankraštyje. Rankraštį nusiunčiau kelioms leidykloms ir leidykla „Briedis” pirmoji atsiliepė ir pasiūlė romaną išleisti. Tuomet su leidykla pakoregavome pavadinimą, kuris tapo „Čia bus Mėmelio pilis”, po to sekė rankraščio redagavimas, maketavimas, korektūra ir 2021 m. pradžioje leidykla išleido mano pirmąjį romaną. Dar pirmam romanui būnant spaustuvėje, negalėjau sustoti rašęs – galvoje buvo daug minčių ir buvo gausu medžiagos, taigi, pirmojo romano tęsinys gimė automatiškai. Leidykla jį taip pat išleido ir taip „Mėmelio komtūro kalavijas” pasirodė 2021 m. antroje pusėje.
Po pirmų 2-jų romanų nenustojau rašyti. Radęs laisvesnio laiko rašiau ir rašau. Tada parašiau „Mėguvos valdovą” ir 4-ą romaną „Poys pilies saga”. Taip pat abi šias knygas išverčiau į anglų kalbą ir išleidau Amazon Kindle platformoje.
Kalbant apie mano kūrybos stilių, jis – paprastas ir aiškus, pasakojantis ar atpasakojantis be sudėtingų sakinių konstrukcijų. Mano tekstuose gausu gamtos ir buities aprašymų, ne vien mūšiai ir dvikovos. Tai istoriniai nuotykių romanai, kuriuose daug istorinių faktų, panašiai kaip pas Philippą Gregory. Faktų tiek daug, kad dažnas skaitytojas mano romanus pradeda painioti su istorijos vadovėliais ar moksliniais darbais. Ko gero, tai požymis, kad parašyta gana įtaigiai.
– Esate išleidęs keletą knygų, kas sunkiausia buvo jas rašant? Kuri iš parašytų pačiam pati mėgstamiausia?
Mėgstamiausia, žinoma – pirmoji, „Čia bus Mėmelio pilis”. Juk tai – tarsi pirmagimis kūdikis. Ir ji man rašėsi vienu įkvėpimu. Savęs raginti ar versti visiškai nereikėjo. Tekstas pats liejosi, vos spėjau spausdinti klaviatūra.
Atvirai sakant, sunkiausia, kai staiga sustoji – nebesirašo. Pastebėjau, kad per dažnas žvilgčiojimas į šaltinius rašymo metu stabdo rašymo tempą, kažkas užsiblokuoja. Todėl visiems rekomenduoju: perskaitei šaltinį – padėk jį į lentyną ir net nežvilgčiok į tą pusę, leisk fantazijai lietis laisvai. Ir tik parašęs pilną rankraštį gali dar kartą pavartyti šaltinius ir kažką pakoreguoti rankraštyje.
– Netrukus turėtų pasirodyti ir dar viena nauja Jūsų knyga, trumpai papasakokite apie ją – ko skaitytojai gali tikėtis? Kas įkvėpė ją parašyti?
Pasirodys „Poys pilies saga: Kuršiai prie Dangės iki Mėmelburgo”.
Poys pilis yra ir buvo minima daugelyje istorinių šaltinių. Dažnas šiuolaikinis istorikas ją mini savo darbuose. Kol kas buvo ir yra ginčijamasi dėl tos pilies galimos lokacijos. Klaipėdos archeologas Klaidas Perminas tikina, kad 2013 – 2015 m. jis atrado ir tikslią šios pilies lokaciją Dangės vingyje. Pasiskaičiau apie šį atradimą. Tas vietas aš puikiai pažįstu. Ir kaip čia neparašysi romano ta proga? Juolab Poys aš minėjau pirmose savo knygose.
Be to, po parašytų pirmų trijų knygų apie Mėmelį skaitytojai uždavė daug klausimų: „O kaip ir kas galėjo būti šiose vietose iki Mėmelio įkūrimo? Kokie žmonės čia galėjo gyventi? Kokios gentys čia kūrėsi ir kaip jos sugyveno su aplinkinėmis gentimis?” Paskatintas tokių ieškojimų aš ir parašiau „Poys pilies sagą” – istorinį romaną, kuris, pabrėžiu, kad ir nebūdamas istoriniu veikalu, atsakys skaitytojams į daug klausimų. Šis romanas yra priešistorija įvykių, aprašytų pirmose trijose mano knygose apie Mėmelį/Klaipėdą.
– Ko palinkėtumėte jaunam žmogui, norinčiam rašyti, bet vis abejojančiam?
Tiesiog rašyti. Jei yra įkvėpimas – rašyti, kol rašosi. Jei tarsi užstringi, nesirašo, tada peržiūrėti savo dienotvarkę, rasti ir skirti joje bent 1 val. rašymui ir disciplinuotai tuo metu sėsti prie klaviatūros ir rašyti. Nekreipti dėmesio į tokius keistus posakius, kaip: „Jei gali nerašyti – nerašyk”, reikia visada klausyti savo vidinio balso. Dar patariu vadovautis principu: „Bet kurią kritiką vertink kritiškai”.
Parašykite komentarą