meilės romanai

Meilės romanas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje

Jau kelis šimtus metų pasaulio moterys pasakoja istorijas – milijonus istorijų, kurias visuomenė stengiasi ignoruoti, apie kurias nepatogu kalbėti viešai, o prakalbus skubama kuo greičiau paniekinamai suraukti nosį „A, tai TOS knygos. Ne, aš tokių neskaitau. Gal tik per atostogas. Arba kai noriu pailsėti. Bet šiaip jų neskaitau. Labiau mėgstu  detektyvus“

Meilės romanus pasaulyje rašo dešimtys tūkstančių moterų, juos skaito milijonai. Jie yra leidžiami didžiuliais tiražais, verčiami į dešimtis kalbų, pagal juos statomi filmai. Ir vis dėlto, šis žanras, kaip nė vienas kitas literatūroje, susilaukia daugiausiai paniekos, pašaipų arba, kas yra dar baisiau, visiško ignoravimo. Literatūros kritikai juos aplenkia didžiuliu lanku, bijodami susigadinti savo reputaciją, nenagrinėja tuose kūriniuose išsakomų idėjų, nerašo recenzijų. Viena garsiausių pasaulio rašytojų, Nora Roberts, yra parašiusi daugiau nei 214 knygų ir 191 iš jų buvo New York Times bestseleriai. 58 šios rašytojos knygos debiutavo pirmoje geriausiai parduodamų knygų topo vietoje. Nepaisant to, New York Times išspausdino tik dvi Noros Roberts knygų recenzijas.

Meilės istorijos yra rašomos nuo Antikos laikų, tačiau šiandien kalbame apie romanus, kuriuos rašo moterys moterims ir pagrindinė knygos veikėja yra moteris. Šios knygos buvo pradėtos rašyti 18a – 19a ir tai susiję su moterų raštingumo  vystymusi. Atkreipus dėmesį, kad moterys ima vis daugiau skaityti, buvo susirūpinta, kad jos bent jau skaitytų tinkamus dalykus – gero elgesio taisykles, pamokomas istorijas, religinius tekstus, kurie turėjo įtvirtinti moters vietą (namai-vaikai-bažnyčia) visuomenėje. Moterys privalėjo būti paklusnios dukros, žmonos, motinos, namų šeimininkės. Santuoka buvo sudaroma remiantis finansiniais ir padėties visuomenėje klausimais ir niekas nemanė, kad merginai turėtų bent jau patikti žmogus, su kuriuo ji bus iki pat mirties. Tačiau moterys ėmė rašyti ir skaityti istorijas, kurių pagrindinė veikėja yra mergina ar moteris  ir tai jau savaime buvo šokiruojanti naujovė, nes iki tol moterims literatūroje tekdavo tik blankus foninis vaidmuo. Romanų veikėja išeidavo iš namų ir patirdavo daug nuotykių, tai vėlgi buvo neįprasta, nes daugumos moterų gyvenimai apsiribodavo namais, išeiti iš jų be palydos buvo draudžiama. Herojė pamildavo nepaisydama klasinių ar turtinių apribojimų, parodydavo drąsą ir ryžtą pasipriešinti visuomenės normoms ir (tai svarbiausia!) istorijos pabaigoje būdavo apdovanojama laiminga pabaiga, kuri tarsi skatino skaitytojas išbandyti tokį elgesį ir atsiimti savo apdovanojimą. Tuo tarpu „rimtojoje“  literatūroje moteris, isdrįsusi įsimylėti ir pasimylėti, dažniausiai buvo baudžiama mirtimi (Ana Karenina, Madam Bovary,  Paskenduolė).

Nieko keisto, kad nuo pat pradžių moterų rašomi meilės romanai buvo sutikti itin nepalankiai. Jie galėjo sukelti merginoms ir moterims maištingų idėjų, kad jos turi teisę rinktis gyventi pilnavertį gyvenimą, už ko tekėti ir ką daryti su savo kūnu. Ne vienas susirūpinęs kritikas tuo metu išsakė nuogąstavimus, kad prisiskaičiusios meilės romanų moterys ims svajoti apie nerealius dalykus (greičiausiai apie pagarbą sau ir teisę rinktis) ir taps netinkamos įprastiems santykiams ir santuokai. Įdomu tai, kad šis požiūris išliko iki mūsų dienų. 18a pasaulį krečiant vienai revoliucijai po kitos, maištingos idėjos buvo itin nepageidautinos, todėl  knygos buvo stipriai apmokestintos, norint, kad jos būtų nepasiekiamos vargingiesiems ir moterims. Kai tai nepadėjo, griebtasi kito stipraus ginklo – paniekos. Moterų rašomos istorijos turi būti šlamštas, nes ir pačios moterys yra ne itin protingos ir tuo metu turėjo kur kas prastesnį išsilavinimą, nei vyrai. Garbingose draugijose tapo gėdinga užsiminti apie šio žanro literatūrą, o nekalbant apie tai kur kas sunkiau dalintis idėjomis ir knygomis. Deja, mūsų dienomis, dvidešimt pirmame amžiuje, šis požiūris vis dar gajus.

Lietuviško meilės romano kelias yra kur kas trumpesnis. 19a. moterys lietuviškai dar nerašė. Dvidešimtame amžiuje jau atsiranda tokios rašytojos, kaip Nelė Mazalaitė ar Antanina Gustaitytė – Šalčiuvienė, kurių kūryboje yra meilės ir romantikos temos. Tačiau nieko keisto, kad tuo metu būta mažoka meilės romanų – kai šalį krečia karai, okupacijos, tremtys ir perversmai, moterys neturi laiko galvoti apie romantišką meilę, asmeninę laimę ar nagrinėti moteriškumo ir vyriškumo sąvokų. Visos mintys tampa skirtos išgyvenimui. Oficialiai lietuviškas meilės romanas į literatūrą ateina su lietuvių meilės romano serija, kurią pradėjo Elenos de Strozzi „Šiaurės rožė“ 1995m.

Dabar lietuviškas meilės romanas išgyvena geriausius savo laikus ir tai džiugina. Atėjo laikas atidžiau pažvelgti į šiuos kūrinius, panagrinėti žanro kriterijus ir pagal juos pateikti meilės romanus literatūrinei kritikai. Metas įsiklausyti į moterų balsą ir naujai išgirsti jų perteikiamą žinutę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *