Rašytoja Augustė Jasiulytė pasakoja apie kelią į literatūrą – nuo Kalvarijų bibliotekos Hario Poterio klubo ir pirmosios novelės prie Neries iki Šiaurės Norvegijoje atgimusio noro kurti. Jos knyga „Žiurkėnytė Gilė ir jos pirmoji žvaigždė“ pelnė antrąją vietą Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse ir išleista 20 tūkstančių egzempliorių tiražu. Pokalbyje LietuviuAutoriai.lt autorė atskleidžia, kaip gimė Gilės pasaulis, kodėl svarbu nebijoti būti kitokiam ir apie ką pasakos būsimas romanas suaugusiesiems.
Kada Jūsų gyvenime atsirado rašymas?
Augau su trejais metais vyresne sese, kurią aplinkiniai vadindavo vunderkinde, ji anksti išmoko skaityti ir rašė poeziją. Šeimynykščiai sakydavo, kad ji bus rašytoja. Vaikystėje labai žavėjausi sese, bet sau buvau uždraudusi net pasimatuoti rašytojos profesijos idėją – atrodė, kad ji jau rezervuota. Paauglystėje lankiau „Skalvijos“ kino akademiją, man patikdavo rašyti scenarijus. Būdama septyniolikos palei Nerį per kelias valandas ranka užrašiau pirmosios novelės juodraštį. Vis dėlto paauglystėje labai trūko mentoriaus, žmogaus, kuris būtų galėjęs paskatinti, padrąsinti. Todėl baigusi mokyklą pasirinkau skandinavistikos studijas.

Kodėl Šiaurės Norvegijoje sugrįžo noras kurti?
Esu vilnietė, užaugau be kaimo, bet nuo vaikystės jaučiau ypatingą ryšį su gamta. Trečiame kurse, žiemą, kai saulė nepakyla virš horizonto, išvažiavau su mainų programa į šiauriausią pasaulio universitetą. Ankstyvą pavasarį išsiruošiau autostopu į samių muzikos festivalį. Šiaurės pašvaistės, bekraštės arktinės dykros, savo grožiu pravirkdanti gamta pažadino manyje prigesintą kūrybinę kibirkštį. Man patinka Platono mintis apie grožį, galintį pažadinti sielos atmintį. Beje, Norvegijoje keli nepažįstami žmonės, vos mane pamatę, sakydavo, kad būsiu rašytoja.
Ar skirtingi darbai Osle tapo kūrybine medžiaga?
Nerašau dienoraščio, be to, mano atmintis labai selektyvi. Tačiau skaitydama savo tekstus menu, kur tuo metu gyvenau, apie ką mąsčiau, kokios realaus gyvenimo patirtys ar sutikti žmonės mane įkvėpė. Man patinka atsispirti nuo tikrovės, nuo konkrečių patirčių, pokalbių, sutiktų žmonių, bet paskui visa tai transformuoti. Literatūroje man įdomiau ne atkurti tai, kas iš tikrųjų įvyko, o sukurti kažką naujo. Tad taip, visi tie labai skirtingi darbai ir juose sutikti žmonės vienaip ar kitaip nusėdo mano kūryboje.

Kaip gimė Gilė ir Saulažolės slėnis?
Pirmiausia atsirado pasaulis. Dar daug metų prieš sėsdama rašyti knygą sakydavau žmonėms, kad esu ne žmogus, o žiurkėnė. Tai tiesiogiai neatsispindi knygos siužete, bet sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis įsivaizduodavau, kad esu maža žiurkėnė. Taip pamažu ėmė kurtis savitas žiurkėniukų pasaulis. O Saulažolės slėnis turi ir labai konkretų geografinį įkvėpimo šaltinį – Jūros upę. Ją pamačiau važiuodama autobusu į Tauragę laikyti vairavimo egzamino, kurio, beje, neišlaikiau.
Kodėl pagrindinė veikėja yra smalsi ir drąsi?
Gilė su seneliu gyvena kiek kitaip nei kiti Saulažolės slėnio žiurkėniukai: kol visi įsikūrę urveliuose uoloje, jie gyvena namelyje ant uolos viršūnės. Norėjau, kad jau pačioje istorijos pradžioje būtų matyti, jog jie nėra linkę aklai sekti tuo, kaip gyvena visi kiti. Per šią veikėją norėjau kalbėti apie drąsą būti kitokiam, pasitikėti savo smalsumu ir nebijoti rinktis savito kelio.
Ar ekologijos, švietimo ir visuomenės temos atsirado sąmoningai?
Tiesą sakant, visiškai nesąmoningai. Sėsdama rašyti negalvojau, kad noriu vaikams papasakoti apie ekologiją, švietimą ar visuomenės problemas. Man pirmiausia rūpėjo sukurti pasaulį ir jame gyvenančius personažus. Esu labiau rašytoja sodininkė nei architektė: pasodinu sėklą, o paskui stebiu, kas iš jos išdygsta. Rašydama leidžiu istorijai pačiai mane vesti, todėl įvairios temos ir klausimai joje išryškėjo natūraliai.
Ką reiškia pirmoji Gilės pamatyta žvaigždė?
Man ši pirmoji žvaigždė pirmiausia susijusi su noru įkvėpti vaikus skaityti. Tikiu, kad skaitydami plečiame savo pasaulėvaizdį, mokomės empatijos – pažvelgti į pasaulį kitų akimis. Norėjosi perduoti vaikams, kad kartais viena perskaityta knyga ar viena išgirsta istorija gali pakeisti tai, kaip matome aplinką ir save pačius. Gilei pirmoji žvaigždė yra ir pirmasis atradimas, kad pasaulis yra kur kas didesnis, įdomesnis ir kupinas netikėtumų. Tai smalsumo, atradimo bei atsivėrimo pasauliui simbolis.
Kaip reagavote į antrąją vietą Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse?
Rankraštį į konkursą siunčiau tris kartus. Jei ne mano draugės vaikų rašytojos Eugenijos Marks palaikymas ir primygtinis paliepimas siųsti kūrinį dar kartą, nebūčiau išsiuntusi rankraščio į konkursą. Prisimenu, kaip užsimerkiau spausdama mygtuką „siųsti“, nes įsivaizdavau, kaip komisija gauna tą patį rankraštį ir jo net nebeskaito. Visada tikėjau Žiurkėnytės Gilės istorija, bet nesitikėjau, kad trečias kartas nemeluos. Buvau priblokšta.
Koks jausmas žinoti, kad knyga išleista 20 000 egzempliorių tiražu?
Vis dar tenka sau įsižnybti, kad knyga gyvena savo gyvenimą. Neseniai sužinojau, kad jos ištraukos bus įskaitytos LRT Vakaro pasakoje. Turėjau ir turą po Vilniaus darželius ir mokyklas, nekantrauju vėl aplankyti skaitytojus kitąmet.
Kaip sekėsi bendradarbiauti su iliustruotoja Lina Eitmantyte-Valužiene?
Rašydama įsivaizdavau klasikines, Beatrix Potter stiliaus iliustracijas. Man taip pat labai patiko, kad dailininkė piešė visas iliustracijas ranka. Lina Eitmantytė-Valužienė yra profesionalė, atidi, įsiklausanti, bendradarbiavimas su ja buvo vienas malonumas.
Kuo ypatingas buvo Kalvarijų bibliotekos Hario Poterio klubas?
Hario Poterio klubas buvo žymiai daugiau nei klubas žmonėms, mėgstantiems Harį Poterį. Kalvarijų bibliotekos vaikų skyriuje mes kūrėme savitą mitologiją, savo taisykles ir magiją. Tai buvo saugi erdvė, kurioje galėjai prisidengęs personažo vardu būti savimi. Bibliotekininkė Gintarė mus „versdavo“ skaityti paskaitas, muzikuoti, daryti nuotraukų parodas, skatino mumyse žingeidumą kultūrai ir istorijai, skiepijo meilę knygoms. Tikiu, kad ji įkvėpė ne vieną vaiką siekti savo svajonių.
Ar knygos pristatymuose vaikams pavyksta perduoti tą kūrybinį impulsą?
Į kiekvieną pristatymą darželyje, mokykloje ir bibliotekoje vežiausi savo gamybos popierinių lėlių teatrą. Man buvo svarbu ne tik papasakoti apie knygą, rašymą, bet ir išburti mažą teatro stebuklą. Po vieno iš pristatymų gavau nuo mokytojos žinutę su nuotrauka, kad mergaitė įsikvėpė sukurti savo popierinių lėlių teatrą. Dar vienam berniukui taip patiko Gilės personažas, kad pasigamino įspūdingą pliušinę lėlę.
Ar motinystė pakeitė Jūsų požiūrį į vaikų literatūrą?
Prisipažinsiu, kad rašydama šią knygą mažai galvojau apie būsimus jos skaitytojus. Buvau taip panirusi į Gilės ir Saulažolės slėnio pasaulį, kad pats rašymo procesas man teikė didžiulį malonumą – dažnai rašydama net garsiai kvatodavau. Tapusi mama, pasidariau daug kritiškesnė vaikų literatūrai, dažnai mane nuvilia istorijos ar kalba. O mano dukros, žinoma, yra vienos svarbiausių mano skaitytojų.

Ar gyvenimas Prancūzijoje keičia Jūsų kūrybą?
Pastaraisiais metais vis dažniau jaučiu, kad mano šaknys yra keliaujančios. Gyvenimas Prancūzijoje paskatino iš naujo permąstyti savo santykį su Lietuva, priklausymu ir namų jausmu. Šios temos jau persikelia ir į mano kūrybą. 2025 m. žurnale „Metai“ publikuotame apsakyme „Nevietinė“ rašiau apie moterį, kuri persikelia į vyro giminės namus Prancūzijoje ir pamažu atranda savo santykį su svetima vieta, jos istorija ir daiktais.
Kodėl Jums svarbus internetinis Rašymo klubas?
Rašymo klube viena kitą palaikome, padrąsiname, dalijamės savo kūrybiniais sunkumais ir pasiekimais. Bendruomenė labai padeda ir man pačiai. Kasdienybė dažnai būna tokia intensyvi, kad rasti laiko rašymui tampa tikru iššūkiu. Kai rašome kartu, atsiranda tam tikra atskaitomybė. Tačiau svarbiausia, kad rašant kartu patiriame magiją. Nors kiekviena sėdime prie savo teksto ir keliaujame savais kūrybiniais keliais, jaučiame viena kitos buvimą. Rašymo klubas apskritai padeda nepamiršti, kad esi rašantis žmogus.
Ką galite atskleisti apie romaną suaugusiesiems?
Esu parašiusi daugiasluoksnį feministinį romaną „Moterų viešbutis“ (pavadinimas dar nėra iki galo suderintas su leidykla). Romano veikėjos leidžiasi į herojės kelionę po savo vidinius ir kolektyvinius požemius. Karoliną lydi paslaptinga antikinė būtybė Baubo; perdegusi motinystėje Laura patiria psichozę, o jos draugė Austėja, paliesta šios krizės, įkuria moterų viešbutį – prieglobstį, kuriame moterys padeda viena kitai gyti.
Kuriame literatūros žanre jaučiatės labiausiai savimi?
Nuo vaikystės turiu įdomų coping mechanizmą, padedantį ištverti situacijas ar žmones, kurių draugija man ne itin patinka. Visa, kas vyksta, mintyse paverčiu teatro pjese, komiksu arba filmu – jei jau negaliu pakeisti situacijos, bent jau galiu pakeisti jos žanrą, stebėti viską, kas vyksta iš šalies. Man sunku apsiriboti vienu žanru – dramos ir novelės žanrai suteikia daugiausia dopamino, nes romaną parašyti ir perrašyti užtrunka ilgiau.

Ką pasakytumėte vaikystės Augustei?
Norėčiau ją apkabinti ir pasakyti, kad ji nėra per jautri ar per keista. Kad visa tai, dėl ko kartais gali jaustis kitokia, vieną dieną taps jos kūrybos šaltiniu. Dar norėčiau, kad ji niekada nenuvertintų savo unikalaus pasaulio matymo. Niekas kitas niekada nejaus pasaulio taip, kaip ji, todėl labai svarbu neišsižadėti savo žvilgsnio ir nelyginti savo kūrybinės išraiškos su kitų. Norėčiau, kad ji žinotų: jos vidinis pasaulis yra vertas būti išgirstas.
Interviu pabaigoje rašytoja grįžta prie minties, lydinčios ir jos knygos heroję: savitas žvilgsnis į pasaulį yra vertybė. Augustės Jasiulytės istorijoje literatūra gimsta iš smalsumo, gyvenimo patirčių ir žmonių, kurie padrąsina kurti.