Kūrybinis kelias – nuo pirmų eilučių iki spalvingų iliustracijų. Dainiaus ir Jorio Sobeckių tandemas įrodė, kad literatūra ir dailė gali susijungti į vieną harmoningą kūrinį. Šiame interviu jie atskleidžia savo kūrybinio bendradarbiavimo detales, kalba apie iššūkius, įkvėpimus ir vertybes, kuriuos siekė perteikti vaikams skirtame kūrinyje.
– Papasakokite apie savo kūrybinį kelią – nuo ko viskas prasidėjo?
Dainius Sobeckis: Mano kūrybinis kelias prasidėjo dar studijų metais nuo eilėraščių rašymo. Ilgai juos tiesiog kaupiau stalčiuje, bet netrukus supratau, kad kūryba skirta dalintis. Ėmiau publikuoti savo tekstus ir skaityti juos literatūriniuose renginiuose. Laikui bėgant susidomėjau kitais literatūriniais žanrais: pradėjau rašyti esė, o vėliau pabandžiau apsakymus. Tačiau supratau, kad trumpa proza nėra mano stiprioji pusė – man reikia daugiau žodžių. Taip gimė pirmasis romanas „Lozoriaus evangelija“.
Joris Sobeckis: Mano kelias buvo kitoks. Įkvėpimą kūrybai gavau vaikystėje stebėdamas tėčio darbą – jo rašomas knygas, dalyvavimą „Poezijos pavasario“ renginiuose. Piešti pradėjau natūraliai, kaip daugelis vaikų, tačiau man šis užsiėmimas išliko svarbus ir su laiku tobulėjau. Kalbant apie knygos atsiradimą, visa šeima vakarais prieš miegą kartu kurdavome istorijas. Šios istorijos tapo įkvėpimu pirmam tėčio vaikų apysakos kūriniui.
– Kaip kilo idėja kurti bendrą knygą?
Dainius Sobeckis: Mane visada traukė mintis įtraukti vaikus į savo kūrybą. Pirmiausia sūnus Joris sukūrė nuotrauką mano esė knygai, o rašant knygą vaikams kilo mintis, kad jis galėtų ją iliustruoti ir sukurti viršelį. Rezultatas pranoko lūkesčius – Joris puikiai įgyvendino šią užduotį.
Joris Sobeckis: Bendra idėja atsirado natūraliai. Tėčiui reikėjo iliustracijų, kurios pagyvintų knygą. Pasiūliau savo pagalbą ir taip prasidėjo mūsų bendras projektas.
– Kodėl pasirinkote rašyti knygą vaikams?
Dainius Sobeckis: Knyga „Gauručių legendos: uragano nublokšti Klaipėdon“ gimė iš vakarinių pasakų, kurias pasakodavau vaikams. Jie prašydavo istorijų apie voverytę, meškiuką ar kiaulę, tad vieną vakarą pradėjau kurti pasaką apie gauručius – fantastinius gyvius, kurie atsiduria Klaipėdoje ir patiria nuotykių. Pasakojau ją advento laikotarpiu, o vaikų prašymu per dvi savaites užrašiau. Vis dėlto knygos leidybai prireikė šešerių metų.
Apysaka siekia atskleisti svarbias vertybes – draugystę, meilę, šeimyninę darną ir žinių troškimą. Svarbiausias veikėjas, Pukius, mokosi, smalsauja ir susidraugauja su žmonėmis.
Joris Sobeckis: Knyga vaikams atsirado natūraliai – šeimoje buvo trys maži vaikai.
– Kas buvo sunkiausia rašant šią knygą?
Dainius Sobeckis: Didžiausias iššūkis buvo sukurti gauručių kalbą. Ji turėjo turėti savo gramatiką, žodyną ir būti originali. Apysakos pabaigoje pateikiau trumpą gauručių kalbos gramatiką bei žodynėlį, kuriame – apie 500 žodžių. Kūrybinis procesas su Joriu vyko atskirai – pirmiausia aš parašiau knygą, o jis vėliau ją iliustravo.
Joris Sobeckis: Iliustracijos buvo mano sritis, todėl dirbome savarankiškai, tačiau turėjome aiškią bendrą viziją.
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
Dainius Sobeckis: Vaikai yra didžiausias įkvėpimas rašant vaikams. Taip pat mane domina ekologija ir žmonijos ateitis – tai skatina svarstyti, kaip išsaugoti pasaulį ateities kartoms.
Joris Sobeckis: Mane įkvepia gamta – tiek kiemo augalai, tiek miškas ar dangus. Taip pat didelę įtaką man turėjo dailininkė Sigutė Ach ir jos akvarelės.
– Ko palinkėtumėte pradedantiems rašytojams?
Dainius Sobeckis: Nors rinka perpildyta, patariu nebijoti baimės – ji natūrali. Svarbiausia yra autentiškumas ir ryšys su skaitytoju.
Joris Sobeckis: Reikia drąsos ir rizikos. Galbūt jūsų kūrinys taps literatūros klasika.
Dainius ir Joris Sobeckiai, derindami literatūrą ir meną, sukūrė knygą, kuri ne tik džiugina, bet ir ugdo vertybes. Jų istorija – tai įkvėpimas visiems, ieškantiems savo kūrybinio kelio.
