Paprašyta save glaustai pristatyti rašytoja Goda Andrijauskaitė sako: esu edukologė, padedanti vaikams nurimti, o nurimus, atrasti skaitymo džiaugsmą, kūrybiškai mąstyti bei būti smalsiems. Štai taip paprastai įžengiame į rašytojos Godos Andrijauskaitės pasaulį ir keliaujame per knygos „Skaitymo draugas“ atsiradimo istoriją.
– Goda, kada supratote, kad galite rašyti? Juo labiau – knygas vaikams?
– 2019 metais turėjau parašyti straipsnį žurnalui apie kvėpavimo pratimų naudą, nes tuomet aktyviai domėjausi joga, meditacija, kvėpavimo pratimais, net buvau išvykusi trims mėnesiams į kvėpavimo stovyklą Meksikos dykumoje pas Dan Brule (kvėpavimo technikų ekspertas – aut. past.). Prieš atiduodant straipsnį, labai jaudinausi: ką žmonės pagalvos? O žurnalo „Joga ir Ajurveda“ redaktorė pagyrė mano parašytą tekstą ir paskatino rašyti toliau. Taip prasidėjo mano rašymo kelionė saviugdos temose. Vėliau šeimoje įvyko skyrybos, pasaulį apgaubė COVID-19 pandemija. Pandemijos sukeltą priverstinio neskubėjimo laiką išnaudojau rašymo praktikoms ir skaitymui, – prisimena Goda kelią, vedusį link savo kūrybos tekstų rašymo.
Pirmiausia, sako Goda, rašymas jai buvo terapija, „iškedenti visas liūdnas temas, išgyvenimus ir nuoskaudas“. Vėliau rašytojos Sandros Bernotaitės vedamose dirbtuvėse moteriai gimė pirmoji, šiuo metu koreguojama, novelė „Stalelis dviem“.
– Sąmoningai tikrai negalvojau, kad rašysiu vaikams. Tačiau, sūnui baigus keturias klases, sėdėjome abudu, kalbėjomės, ir man, palaimingos bendrystės akimirkos apsuptai, išsprūdo: „Jeigu aš parašysiu knygą vaikams, ar tu ją iliustruosi?“ Sūnus atsakė „gerai“ ir taip šis mūsų pažadas mano galvoje, „kabėjo“ beveik dvejus metus, – netikėtą sau pačiai posūkį į vaikų literatūros teritorijas papasakoja Goda.
Vėliau, magistro studijų metu, Godai studijuojant neuropsichologiją ir kitaip veikiančias vaikų smegenis, idėja vaikų literatūros žanrui kaupėsi. Edukatorė atsiskaitė kurso darbą „Disleksijos ir ADHD sąsajos“ ir, sako, širdis jau degte degė aiškiu noru – reikia knygelės vaikams, apie tai, kaip mes visi išmokstame skaityti.
Taip 2024 metais pasaulį išvydo G. Andrijauskaitės knyga „Skaitymo draugas“.
Autorė prisimena knygos užuomazgas:
– Istorijose, kurias pasakojau sūnui žiemos vakarais, visuomet būdavo koks nors šuo – sūnus labai myli gyvūnus. Netrukus įsigijome Miką – Karaliaus Karolio veislės spanielį. Mikas yra svarbus šeimos narys, kartu keliauja su mumis po Europą. Šunelis ir mano sūnus Simonas lankė vedlių ir šunų mokyklą. Vyras vis pajuokauja – šeimoje mokslus yra baigę visi.
Rudenį prasidėjo mano magistrantūros studijos ir viskas susijungė į visumą, į knygą – asmeninė patirtis, vakaro pasakojimai, studijų žinios ir praktika dirbant su vaikais.
G. Andrijauskaitė „Skaitymo draugą“ apibūdina kaip knygą visai šeimai. Pasak rašytojos, jei vaikui sunku išmokti skaityti, knyga padės vaiko tėvams, o ir pačiam vaikui suprasti, kodėl kylantis pyktis, kai mokomasi skaityti, yra natūralus. O vaikai, kurie neturi iššūkių su skaitymu, knygelėje atras mokslo žinių, kaip veikia smegenys, kai skaitome, ir įdomių faktų apie lietuvių kalbą.
– Goda, tai kaip gi žmogaus smegenys mokosi skaityti?
– Skaitymas yra vienas sudėtingiausių kognityvinių gebėjimų. Tad smegenys turi sukurti savo greitkelius, kuriais juda informacija tarp garsų, raidžių atpažinimo, vaizdų ir prasmės sričių. Būtent todėl mokytojai prašo tėvų, kad vaikai kasdien skaitytų namuose, nes smegenys išmoksta tai, ką kartojame. Tačiau vieniems skaityti išmokti pavyksta greičiau, o kiti patiria sunkumų šiame raidos etape arba net gyvenime (turi disleksiją).
Knygos anotacijoje teigiama, kad „Skaitymo draugas“ pritaikytas skaityti lengvai – atsakingai parinkti lapai, šriftas, spalvos.
Viskas dėl pagarbos vaikui, patikina G. Andrijauskaitė.
– Pradinukai mokosi skaityti, ugdo šį gebėjimą, kol jis tampa įgūdžiu. Todėl su pagarba vaikui rinkau knygai storesnį popierių, kuris malonus liesti, nepersišviečia, nesulimpa, nėra blizgus, atsispindintis. Šriftas parinktas didesnis, su didesniais tarpais tarp eilučių, todėl lengva sekti pirštuku žodžius. Teksto ant iliustracijų nėra, nes, kai vaikas mokosi skaityti, o pusę žodžio yra uždėta ant piešinio arba jis vos matosi dėl iliustracijos tamsumo, mokinukas gali sutrikti, išsiblaškyti, o ir jo smegenys apkraunamos papildoma informacija, – paaiškina rašytoja.
Knygą iliustravo G. Andrijauskaitės sūnus Simonas Kinderis su profesionalia dailininke Živile Kairyte. Simono mama sako, kad kaip su sūnumi dėl knygos tą ramų ketvirtos klasės baigimo vakarą sutarė, taip ir laikėsi šio sutarimo.
– Simonas uždavė pradinį toną iliustracijoms: kas turi būti nupiešta, kokia spalvų paletė vyraus knygoje. Iš viso knygoje yra 23 piešiniai. Juos Simonas nupiešė per dvi savaites trukusias atostogas. Tai buvo mūsų abiejų mažas ritualas: prieš pietus eidavome į viešbučio kavinukę, jis pasiimdavo gaivųjį gėrimą ir piešdavo, o aš – kavos ir rašydavau, – knygos kūrimo procesais pasidalija rašytoja.
Dailininkė Ž. Kairytė knygos iliustracijas papuošė detalėmis, taip pat ji viena iliustravo skyrius „Tavo smegenys yra ypatingos“ ir „Tai gali būti įdomu“ .
– Iliustratoriaus darbas Simonui buvo kantrybės ir žodžio laikymosi išbandymas – Živilei paprašius, jam teko perpiešti vieną iliustraciją ir šiek tiek pakoreguoti kai kurių piešinių detales, – sūnaus ir dailininkės rasta bendra kalba pasidžiaugia Goda.
– Kas toliau? Kokios knygų idėjos dar sukasi Jūsų galvoje?
– Turiu keturių knygų paruoštukus. Viena iš knygų bus skirta vaikams, tik veiklų gyvenime daug, tad prie tekstų prisėdu ne taip dažnai, kaip norėtųsi. O kadangi nesinori bele kaip, tad dar nežinia, kokia eilės tvarka būsimos knygos bus anksčiau ar vėliau ištrauktos iš kompiuterio aplanko, redaguotos ir išleistos.
