Rašymas ne visada turi tapti profesija, kad užimtų svarbią vietą žmogaus gyvenime. Birutė Mo pati iki šiol svarsto, ar kūryba jai yra tik pomėgis, ar rimta gyvenimo dalis. Rašyti ji pradėjo dar mokyklos suole, vėliau kūrybinį kelią lydėjo ilgesnės ir trumpesnės pertraukos, o vienas pirmųjų impulsų viešai dalintis savo tekstais atsirado anuomet populiarioje rašyk.lt bendruomenėje.
Skaitytojams Birutė Mo pažįstama kaip romano „Panteonas“ autorė. Kurdama šį fantastinį pasaulį ji rėmėsi baltų mitologija, tačiau pačiai autorei ne mažiau svarbus žmogus ir tai, kiek kūrinyje neišvengiamai lieka jo kūrėjo. Birutė neslepia – savo veikėjuose ji mato daug savęs ir nemano, kad autorius gali visiškai pasislėpti nuo asmeniškumo.
Tačiau Birutės santykis su tekstu gerokai platesnis už grožinę literatūrą. Daug metų ji dirba laisvai samdoma kūrybininke, yra susijusi su komerciniu rašymu, publicistika, skaitmenine reklama. „Delfi Plius“ publikuotus tekstus apie literatūrą ji vėliau sudėjo į elektroninį leidinį „Vieno kąsnio skaitiniai apie literatūrą“.
Su Birute Mo kalbamės apie pirmuosius bandymus rašyti, „Panteono“ atsiradimą, baltų mitologiją, kūrybinį procesą, rašytojo santykį su savireklama ir socialiniais tinklais, komercinio bei grožinio rašymo skirtumus, dirbtinį intelektą literatūroje ir tai, kodėl svarbiausiu savo projektu ji šiandien vadina gyvenimą.
1. Jūsų svetainėje šiandien greta romano „Panteonas“ randame straipsnius apie literatūrą, rašytojus, socialinius tinklus ir patį rašymą. Tačiau nuo ko prasidėjo Birutės Mo istorija? Kada rašymas iš pomėgio ar vidinio poreikio tapo rimta Jūsų gyvenimo dalimi?
Tiesą sakant, vis dar pačiai sunku atsakyti sau į klausimą, ar rašymas man tik pomėgis, ar rimta gyvenimo dalis. Deja, greičiausiai tik pomėgis, kuris kartais užvaldo rimčiau. Rašyti pradėjau dar mokyklos suole ir rašau su pertraukomis, kurių viena truko bene 10 metų!
2. Ar prisimenate pirmą tekstą, kurį parašiusi pagalvojote: „Taip, aš iš tiesų galiu rašyti“? Kas tuomet suteikė pasitikėjimo savo kūryba?
Turbūt tai buvo pirmieji tekstai anuomet populiarioje svetainėje rašyk.lt. Man visada buvo būdinga šiek tiek perdėtai gera nuomonė apie savo kūrybą, tad pirmuosius savo bandymus pati mintyse pagirdavau. Kartais pagirdavo kiti. Žinoma, po to sukritikuodavo, tada įsijungdavo ir vidinis kritikas.
3. „Panteoną“ pristatote kaip istoriją apie pasaulį, kuris gali būti kitoks, nei matome „neskvarbiu žvilgsniu“, bet kartu ir apie draugystę, meilę bei drąsą eiti naujais keliais. Nuo ko prasidėjo pats romanas – nuo idėjos, pasaulio, konkretaus veikėjo ar vienos scenos?
Viskas prasidėjo nuo idėjos, kuri, mano nuomone, kūriniui yra kaip šerdis. Visa kita jau lipdžiau prie šerdies.
4. Fantastika rašytojui suteikia galimybę sukurti beveik viską nuo nulio, tačiau kartu reikalauja, kad sukurtas pasaulis turėtų savo vidinę logiką. Kas kuriant „Panteono“ pasaulį buvo sunkiausia?
Labai taikliai pastebėjote apie tą vidinę logiką. Būtent tai ir buvo sunkiausia. Dar buvo sunku bent kiek suprasti baltų mitologijos esmę, nes būtent ja rėmiausi kurdama istoriją.
5. Kiek pačios Birutės galima rasti „Panteone“? Ar į savo veikėjus sąmoningai įdedate asmeninių patirčių, charakterio bruožų ir išgyvenimų, ar stengiatės nuo jų atsiriboti?
Manau, kad veikėjuose galima rasti labai daug manęs. Mane žavi idėja apie autoriaus mirtį, tačiau pati manau, kad autorius niekada savo kūryboje nepasislėps nuo asmeniškumo. Didelių pastangų ką nors slėpti nuo skaitytojo nedėjau, bet, žinoma, tam tikri filtrai buvo naudojami.
6. Knyga yra ilgas kūrybinis procesas. Ar rašydama „Panteoną“ turėjote aiškų planą nuo pradžios iki pabaigos, ar istorija keitėsi kartu su veikėjais ir kartais nustebindavo net Jus pačią?
Neturėjau labai aiškaus plano, nes esu ne iš pačių kruopščiausių rašytojų. Tuo nesididžiuoju, norėčiau tai pakeisti. Ar mane nustebino kokios nors detalės? Žinoma, rašymas tuo ir nuostabus, kad kartais paleidi į eterį kažkokius pasąmoninius klodus, kurių nei pats gerai nesupranti arba nežinai, kad jie egzistuoja.
7. Po romano Jūsų kūrybinėje veikloje nemažai vietos užėmė tekstai apie literatūrą ir kitus rašytojus. Kas paskatino iš grožinės literatūros pasaulio žengti ir į literatūrinę publicistiką?
Taip atrodo tik chronologiškai sekant mano kūrybą. Su komerciniu rašymu esu susijusi gal net labiau nei su kūrybiniu rašymu. Daug metų dirbu laisvai samdoma kūrybininke, tiek publicistika, tiek romanas yra labiau nukrypimai nuo mano pagrindinės veiklos. Man visada sunku susikoncentruoti į kokią nors vieną sritį.
8. Elektroninėje rinktinėje „Vieno kąsnio skaitiniai apie literatūrą“ sudėti 22 straipsniai apie literatūrą ir žymius pasaulio rašytojus. Kodėl nusprendėte šiuos tekstus surinkti į vieną leidinį ir kaip gimė toks žaismingas jo pavadinimas?
Šiuos straipsnius rašiau „Delfi Plius“ skilčiai. Pamaniau, kad internete tekstai linkę būti greitai užgožiami naujo tekstų srauto, todėl sudėjau į elektroninį leidinį. Pavadinimas turėtų duoti suprasti, kad tai nėra kokie nors rimti analitiniai straipsniai, o tik vienu kąsniu perskaitomi tekstukai.
9. Esate pati kalbinusi kitus kūrėjus. Dabar atsidūrėte kitoje stalo pusėje ir klausimai užduodami Jums. Ar rašytojui lengviau klausinėti kitų, ar pačiam pasakoti apie save ir savo kūrybą?
Man abu darbus dirbti lengva. Nesu iš tų rašytojų, kurie nenoriai analizuoja savo kūrybą. Man net kartais įdomiau paplepėti apie kūrinį nei jį patį tobulinti. Šia savo savybe nesididžiuoju, bet tokia jau esu.
10. Savo tekstuose kalbate ir apie literatūrą socialiniuose tinkluose. Šiandien autoriui dažnai nebeužtenka parašyti gerą knygą – tikimasi, kad jis pats kurs turinį, komunikuos, rodysis socialiniuose tinkluose ir ieškos skaitytojų. Ar šiuolaikinis rašytojas neišvengiamai turi tapti ir savo paties rinkodaros specialistu?
Jei rašymas tau yra pragyvenimo šaltinis, tikriausiai teks pasiraitoti rankoves ir save pareklamuoti. Jei kūryba užsiimi savo malonumui ir tau nebūtina didelė auditorija, gali to ir nedaryti visai. Bendraminčiai tave susiras, o miniai tu nesi būtinas (ir tau ji nėra būtina).
11. Jūs turite ir savo asmeninę interneto svetainę. Ar rašytojui vis dar svarbu turėti nuosavą erdvę internete, kai didžioji auditorijos dalis persikėlė į „Facebook“, „Instagram“, „TikTok“ ir kitas platformas?
Nemanau, kad asmeninė svetainė yra būtinybė. Savo knygą gali puikiai pareklamuoti ir per „Facebook“. Kadangi pati nuolatos dirbu su skaitmenine reklama, tikrai galiu patvirtinti, kad vienas įrašas „Tiktok’e“ gali būti daug veiksmingesnis nei ilgai kurta svetainė. Tai šių dienų realybė.
12. Esate rašiusi ir apie komercinių tekstų kūrimą. Kuo Jums skiriasi rašymas, kai tekstas turi atlikti konkrečią komercinę užduotį, nuo grožinės literatūros, kurioje galima daug daugiau laisvės? Ar viena rašymo rūšis padeda kitai?
Rašymo pobūdis kitoks, bet esmė išlieka ta pati – reikia jausti kalbą, ieškoti originalių požiūrio taškų. Žinoma, man labiau prie širdies grožiniai tekstai, juose daugiau laisvės. Bet kartais parašiusi gerą trumpą reklaminį tekstuką jaučiu panašų kūrybinį pasitenkinimą.
13. Dabar daug kalbama apie dirbtinį intelektą, kuris jau geba generuoti apsakymus, straipsnius ir net ištisas knygas. Kaip pati į tai žiūrite? Kas, Jūsų nuomone, literatūroje išlieka išskirtinai žmogiška?
Kai tik pradėjo populiarėti DI programos, padedančios atlikti kūrybines užduotis, buvau labai skeptiška. Man tai asocijavosi su proto aptingimu. Jau ir taip gyvename patogiais laikais, net pinigų skaičiuoti nereikia, priglaudei kortelę ir nusiskaitė. Tačiau kai pati ėmiau naudoti tas programas, supratau vieną svarbų dalyką – įrankis be jo naudotojo tėra tik įrankis. Man daug mielesnė 100 proc. žmogaus protu sukurta kūrybą, bet jei mano mėgstamas tikrai geras rašytojas parašytų romaną su DI pagalba, skaityčiau. Kodėl? Todėl, kad geras rašytojas DI naudos kritiškai, kūrybiškai, analitiškai. Norėdamas iš programos gauti bent pakenčiamą tekstą, turi kokybiškai ir kūrybiškai to paprašyti. O be to, iš dalies rašymas vienaip ar kitaip yra informacijos rinkimas, jos dėliojimas, o kai rašome, kopijuojame skaitytų kūrinių stilių, skolinamės mintis, kurias pasakė kiti. Žinoma, rašant su DI dominuoja nekūrybinis rašymas, o pats dirbtinis intelektas kol kas dar šmaikštauja, ironizuoja ir kitus dalykus daro labai prastai. Ir jis galutinai nepakeis tikros žmogiškos patirties, kuria prisotiname literatūrą.
14. Kai daug skaitai ir dar profesionaliai analizuoji kitų žmonių tekstus, turbūt tampa sunkiau tiesiog „atsijungti“ ir mėgautis knyga. Ar vis dar galite skaityti vien kaip skaitytoja, neanalizuodama autoriaus stiliaus, konstrukcijos ir pasirinktų sprendimų?
Retai kada tai pavyksta. Kartais jau lyg atjungi savyje rašytoją, skaitai, mėgaujiesi, bet kokiam nors sakinyje vis tiek dingteli: „O, geras, aš irgi tai panaudojau savo apsakyme“. Arba: „M, įdomi sakinio struktūra“.
15. Kokios knygos ir autoriai labiausiai formavo Jus pačią – ne tik kaip rašytoją, bet ir kaip žmogų? Ar yra knyga, prie kurios po daugelio metų vis dar norisi sugrįžti?
Sunku būtų įvardinti ką nors konkretaus. Ta įtaka labai plati, mane visada veikė tai, kad nuolat daug skaičiau. Net ir vaikystėje perskaitytos knygelės formavo mano kalbą. Vėliau paveikė visokie Dostojevskiai, Londonai ir t. t. Rašant „Panteoną“, pavyzdžiui, buvo labai sunku atsikratyti „Hario Poterio“ įtakos. Sugrįžti visada norisi prie tų autorių, kurių kūryba atrodo neišsemiama.
16. Jei šiandien galėtumėte grįžti pas Birutę, kuri dar tik pradėjo rašyti „Panteoną“, ką jai pasakytumėte? Ar yra dalykų, kuriuos dabar, turėdama sukauptą patirtį, darytumėte visiškai kitaip?
Tikriausiai pasakyčiau: „Neskubėk, redaguok, taisyk, tobulink“. Visada graužiuosi, kad nesu kruopšti. Šiek tiek pykstu ant tų rašytojų, kurie dėl savo perfekcionizmo kūrinius rašo dešimtmečiais arba iš viso nusprendžia savo kūrybos nepublikuoti kaip netobulos. Nes pati esu visiška priešingybė. Man buvo svarbu kuo nors pasidalinti, gauti grįžtamąjį ryšį, nors giliai viduje jaučiu, kad kūrinys nėra išbaigtas.
17. Ir klausimas, kurio turbūt neišvengia nė vienas autorius – kas toliau? Ar Birutės Mo kūrybiniame stalčiuje jau gyvena naujas romanas, apsakymai, straipsnių rinktinė ar visai kitoks projektas, apie kurį dar nedaug kas žino?
Svarbiausias mano projektas – gyvenimas. Jis pats užsirašo laike ir erdvėje. Nereikia nieko per daug daryti. O jei apie literatūrą, turiu keletą apsakymų, svajoju juos kada nors sudėti į rinktinę. Galbūt pavyks.
Birutės Mo atsakymuose nėra bandymo kurti idealizuotą rašytojos portretą. Ji atvirai prisipažįsta nesanti pati kruopščiausia autorė, kartais labiau mėgstanti kalbėti apie kūrinį nei jį tobulinti ir net nežinanti, ar rašymą reikėtų vadinti rimta gyvenimo dalimi. Būtent šis santykis su kūryba pokalbyje ir pasirodo įdomiausias – rašymas čia nėra nei pareiga, nei romantizuota misija, o viena iš žmogaus gyvenimo formų.
Įdomus ir Birutės požiūris į šiandien besikeičiantį rašytojo pasaulį. Ilgametė darbo su komerciniais tekstais ir skaitmenine reklama patirtis leidžia jai į autoriaus savireklamą žvelgti praktiškai: vienas įrašas socialiniame tinkle kartais gali būti veiksmingesnis už ilgai kurtą interneto svetainę. Panašiai pragmatiškai ji vertina ir dirbtinį intelektą – iš pradžių į jį žvelgusi skeptiškai, šiandien pirmiausia mato įrankį, kurio rezultatas priklauso nuo jį naudojančio žmogaus. Vis dėlto, pasak Birutės, jis nepakeičia tikros žmogiškos patirties, kuria prisotinama literatūra.
O į tradicinį klausimą apie būsimus kūrinius Birutė Mo atsako netradiciškai: „Svarbiausias mano projektas – gyvenimas.“ Literatūrinis stalčius vis dėlto nėra tuščias – jame jau yra keletas apsakymų, kuriuos autorė svajoja kada nors sudėti į rinktinę. Galbūt būtent ji ir taps kitu Birutės Mo kūrybinio kelio etapu.
LietuviuAutoriai.lt dėkoja Birutei Mo už skirtą laiką, atvirus atsakymus ir pasidalintas mintis apie kūrybą, literatūrą bei rašytojo gyvenimą. Linkime, kad kūrybiniame stalčiuje jau gyvenantys apsakymai vieną dieną susitiktų su skaitytojais, o svarbiausias projektas – gyvenimas – ir toliau suteiktų medžiagos naujoms istorijoms.
