Apie romaną „Vasara, pasaulio pabaiga“, lietuvių mitologiją, Vilnių ir antrąją knygą
Lietuvių mitologija, šiuolaikinis Vilnius ir artėjanti pasaulio pabaiga – šiuos pasaulius debiutiniame romane „Vasara, pasaulio pabaiga“ sujungė rašytoja Gabija Plukė. Jos istorijoje kasdienė miesto aplinka susitinka su Giltine, Magyla ir klausimais apie atsakomybę, draugystę bei tapatybę.
Autorė, knygų skaitytojams pažįstama ir kaip „Plukereads“, pasakoja, kaip romanas gimė iš ilgesio Lietuvai, kodėl pirmoji knyga buvo rašoma ir perrašoma ne vienus metus, ką jai reiškia lėtas skaitymas bei popieriniai laiškai ir kokios temos traukia rašant antrąją knygą.
Jūsų kelias į literatūrą įdomus tuo, kad prieš debiutinį romaną jau buvote ne tik aktyvi skaitytoja, bet ir studijavote kūrybinį rašymą bei filmų studijas Halo universitete, vėliau – literatūros antropologiją ir kultūrą Vilniaus universitete. Kada pati pirmą kartą supratote, kad norite ne tik skaityti ir kalbėti apie kitų knygas, bet ir parašyti savąją?
Nuo pat mažens labai mėgau kurti ir pasakoti istorijas, vėliau paauglystėje pradėjau jas ir užrašinėti. Būdama šešiolikos parašiau pirmąją „knygą”, kurią vis po skyrių nešiau klasiokei. Tik tapimas publikuota rašytoja atrodė gan mistiškas ir nepasiekiamas tikslas, tada dar nežinojau, kad įmanoma studijuoti ir mokytis rašymo kaip profesijos, o ir leidybos kelias Lietuvoje man atrodė labai neaiškus. Kūrybinio rašymo dėstytojai tikrai paskatino rimčiau ir praktiškiau žiūrėti į rašymą, tuomet pradėjau domėtis ir leidyba atidžiau, užsispyriau knygą bandyti išleisti ir aš.
Ar prisimenate pirmąją „Vasara, pasaulio pabaiga“ idėją? Kas atsirado pirmiau – Giltė, šiuolaikiniame Vilniuje gyvenantys senieji dievai, pasaulio pabaiga ar tiesiog noras parašyti būtent miesto fantastikos romaną?
Pirmuosius „Vasaros” žodžius užrašiau dabar jau neveikiančioje kavinėje netoli Lukiškių aikštės, kai po studijų Anglijoje persikrausčiau gyventi į Vilnių. Dar paauglystėje susižavėjau miesto fantastikos žanru, tad grįžus į Lietuvą bandžiau surasti šio žanrų knygų, kurių veiksmas vyktų būtent Vilniuje. Tuo metu neradau, tad prisėdusi kavinėje prie Lukiškių bandžiau parašyti tai, ką norėčiau skaityti pati.
Lietuvių dievai ir Giltė atsirado pačiame pirmame knygos variante – nuo pat pirmų žodžių žinojau, kad mano pagrindinė veikėja bus Mirtis. O lietuvių mitologija atėjo taip pat natūraliai – manau, kad ji man siejosi su namais, kurių taip buvau pasiilgusi.
Romane labai kasdieniškas Vilnius – darbas biure, makaronai su pesto, ŠMC baras, pažįstamos miesto vietos – susiduria su Giltine, Magyla ir artėjančia apokalipse. Kodėl buvo svarbu fantastiką įkurdinti ne išgalvotame pasaulyje, o būtent atpažįstamame šiuolaikiniame Vilniuje?
Kai gyvendama Alytuje skaitydavau miesto fantastiką, kurios veiksmas vyksta Amerikoje ar Anglijoje, rodydavosi, kad ne tik fantastiniai motyvai, bet ir aprašytos vietos yra mistinės, išgalvotos. Rašydama šią knygą norėjau, kad skaitytojas negautų dviejų svetimų pasaulių, o galėtų nesunkiai įsivaizduoti kasdienybę, kurioje ta magija veikia. Tad man buvo svarbu tą magiją apkamšyti paprastais, visiems pažįstamais motyvais.
Taip pat, manau, kad toks fantastinių elementų buvimas aplink leidžia kitaip pažvelgti ir į patį miestą realybėje. Rašydama knygą išmokau lėčiau eiti gatvėmis, stebėti gyvenimą, ieškoti įdomių miesto užkaborių, o tuomet įsivaizduoti, kas galėtų juose slypėti.
Lietuvių mitologija literatūroje neretai vaizduojama gana iškilmingai ar archajiškai, o Jūsų romane senosios dievybės atsiduria labai šiuolaikiškame pasaulyje. Kiek laisvės sau leidote interpretuodama Giltinę, Magylą ir kitus mitologinius motyvus? Kur buvo riba tarp mitologinio šaltinio ir Jūsų pačios fantazijos?
Nors rašydama skaičiau sakmes ir domėjausi lietuvių mitologija, kurdama veikėjus leidau sau nuklysti. Dažnai paimdavau pamatinius faktus, o tuomet juos perinterpretuodavau savaip per šiuolaikinę prizmę. Pavyzdžiui, motyvas apie tai, kad žmogus gali tapti nemirtingu nupjovęs Giltinei liežuvį yra paimtas iš sakmės, Magyla kaip Giltinės padėjėjas – taip pat. Įdomu į tokius motyvus tuomet pažiūrėti iš dabartinės perspektyvos: kaip nemirtingas žmogus galėtų jaustis dabar, apgavęs Giltinę ir išvengęs mirties? Arba ką reiškia dirbti kartu visą amžinybę?
Mitologiniai šaltiniai man taip pat labai pagelbėjo dėliojant siužetą. Perrašinėdama istoriją antrą kartą supratau, kad viena siužeto linija man visiškai nepatinka ir ieškojau būdų, kaip galėčiau ją pakeisti. Čia man labai pagelbėjo Irenos Čepienės knyga „Etninė kultūra ir ekologija”, kurioje tam tikras pasikartojantis mitologinis motyvas įkvėpė į tą siužeto liniją pažvelgti kitaip ir, galiausiai, perrašyti ją įdomiau.
Pagrindinė veikėja Giltė sužino esanti mirties deivė Giltinė. Tai labai stipri tapatybės krizė – staiga paaiškėja, kad žmogus nėra tas, kuo visą laiką save laikė. Ar rašant Jums buvo svarbesnė fantastinė šios situacijos pusė, ar klausimas, kas lieka iš mūsų tapatybės, kai sugriūva įprastas gyvenimas?
Rašant Giltės istoriją man buvo įdomu pažvelgti į atsakomybės ir kaltės klausimus, taip pat panagrinėti katastrofinį žmonių mąstymą, norą būti didvyriu ir siekį viską spresti vieniems. Iš fantastinės pusės man buvo įdomu pažvelgti į Giltinę, mirties dievybę, užbaigiančią žmogaus gyvenimą, atsiduriančią situacijoje, kurioje ji turi visus išgelbėti. Kaip tokioje situacijoje turėtų elgtis mirties dievas? O kaip elgtųsi dievas, ilgai buvęs žmogumi, kuri pusė visgi laimėtų? Mane visada domino priešingybės, tad Giltė jas ir įkūnija.
Pasaulio pabaiga Jūsų romane numatyta per Rasas – vieną simboliškiausių lietuviškų švenčių. Kodėl pasirinkote būtent Rasas? Ar ši data istorijoje atsirado dėl mitologijos, vasaros atmosferos, ar turėjo ir kitą reikšmę?
Rasos yra mano mėgstamiausia lietuviška šventė. Augau su paparčio žiedo paieškomis, sutartinėmis, laužais ir vainikėliais. Kai galvoju apie Lietuvą, namus, man tai visada asocijuojasi su Rasų laužais, tad ši šventė knygoje ir tapo visko ašimi. Kadangi man visa knyga yra persmelkta nostalgijos, tikriausiai dėl to ši šventė ir atsirado kūrinio centre.
Leidykla romaną pristato kaip istoriją apie jaunystę, draugystę ir tamsą, kurią vis dar galima nugalėti. Kuri iš šių temų Jums pačiai yra svarbiausia? Ar pradėdama rašyti jau žinojote, apie ką ši knyga iš tikrųjų bus, ar tai supratote tik ją parašiusi?
Iš tiesų, rašant ir perrašant knygą temos šiek tiek augo ir keitėsi. Kadangi pradėjau ją rašyti 2019 metais, o išleidome 2025-aisiais, kiekvieną kartą redaguojant norėjosi akcentuoti šiek tiek kitą, naują dalyką. Kaip minėjau, knygos širdis yra nostalgija – namams, Vilniui, tad tas tikrai išliko. Niekada nesikeitė ir draugystės aspektas, jis istorijai visada buvo labai svarbus. Dabar, kai galiu į visą procesą ir užbaigtą knygą pažvelgti jau praėjus kiek laiko, matau, kad ši knyga tapo inkliuzu viskam, ką pati išgyvenau būdama 19-24 metų, kai viskas atrodė ir labai svarbu, ir painu, ir dramatiška. Viskas labai sparčiai keitėsi, nors aš dar net, atrodė, neišmokau būti tuo suaugusiu žmogumi, kuriuo turėčiau būti. Tie metai man buvo tokie keisti ir painūs, gal dėl to ir pilni nostalgijos, nes viskas judėjo taip sparčiai.
Knygoje šalia pasaulio gelbėjimo labai svarbi draugystė. Ar sąmoningai norėjote atsitraukti nuo fantastikai įprasto „vienintelio išrinktojo“ modelio ir daugiau kalbėti apie žmones, kurie sudėtingus dalykus įveikia kartu?
„Išrinktojo” motyvas dažnai fantastinėse istorijose veikia, bet jei tai nutiktų mažiau magiškame pasaulyje, tuomet viskas būtų sudėtingiau. Dažnai tai, ką rašau, būna emociškai įkvėpta kažko, ką patyriau pati, tad ir Giltės noras visą pasaulį išgelbėti vienai neatrodo labai svetimas. Visą gyvenimą buvau labai savarankiška ir sunkiai pagalbą priimdavau iš kitų, bet laikui bėgant išmokau tai daryti, o žiūrint atgal tas sizifiškas akmens stūmimas be pagalbos atrodo visai nelogiškas. Knygoje buvo įdomu pažvelgti į tai, kad net ir dievybė nėra galinga viena.
„Vasara, pasaulio pabaiga“ – Jūsų debiutinis romanas, tačiau iki jo Jūsų tekstai jau buvo publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Pašvaistėje“. Kuo skyrėsi jausmas atiduoti spaudai atskirą tekstą ir pirmą kartą paleisti į pasaulį visą savo knygą?
Knygą paleisti buvo daug baisiau. Prie trumpų tekstų nereikia tiek daug dirbti redaguojant, o prie knygos rankraščio tikrai reikėjo pasėdėti. Su redaktore Goda Grigolyte-Lučiūniene knygą redagavome du kartus, tai man buvo visiškai nauja patirtis, nežinojau, ko tikėtis. Kai pirmą kartą pamačiau, kiek susilaukiau komentarų, išsigandau, galvojau, gal aš čia tikrai nesąmonę parašiau. Bet viskas buvo gerai, esu labai dėkinga savo redaktorei, kuri sugaudė ir rašybos, ir logines klaidas, o ir rezultatas daug geresnis nei bet kas, ką būčiau galėjusi padaryti viena.
Ar prisimenate momentą, kai pirmą kartą rankose laikėte jau išleistą „Vasara, pasaulio pabaiga“? Ar tuo metu dar matėte dalykus, kuriuos norėtumėte taisyti, ar jau galėjote į knygą žiūrėti kaip skaitytoja, o ne jos autorė?
Kai pirmą kartą gavau savo knygą, varčiau ją ir negalėjau patikėti, kad viskas, ką rašiau Worde, dabar yra atspausdinta ir nebegulės tiesiog mano kompiuteryje. Taisyti noro visada buvo, manau vienas sunkiausių dalykų ne tik rašytojams, bet ir kitų sričių menininkams, yra nuspręsti, kada jų kūrinys yra baigtas. Jeigu „Vasara” nebūtų buvus priimta spausdinti, kas žino, kiek kartų dar būčiau ją perrašiusi. Vis patiriu naujų dalykų, leidžiančių į veikėjus ar siužeto vingius pažvelgti kitaip, tad besikeičiant man, keistųsi ir jie. Džiaugiuosi, kad buvo kitas žmogus, kuris galėjo pasakyti, kad jau viskas, siunčiam knygą spausdinimui.
Dabar, nuo knygos išleidimo praėjus beveik metams, galiu į ją jau pažvelgti kaip skaitytoja. Matau, kad romanas gyvena savo gyvenimą, susiranda savo skaitytojus ir auditoriją, prasilenkia su kitais. Jos kelionę labai smagu stebėti.
Jūs ilgą laiką kalbate apie knygas internete kaip „Plukereads“. Kaip pasikeitė Jūsų santykis su knygų apžvalgomis po to, kai pati tapote autore? Ar dabar skaitydama kitų autorių kūrinius pastebite dalykų, į kuriuos anksčiau nekreipdavote dėmesio?
Negaliu sakyti, kad jis labai pasikeitė. Kaip rašantis žmogus, visada skaitydama galvoju apie tai, kiek darbo įeina į vieną knygą. Dabar tik tikrai labiau vertinu visus žmones, prisidedančius prie vienos knygos išleidimo – redaktorius, leidėjus, maketuotojus, dizainerius. Kūrinys turi praeiti per tiek daug rankų, kad išvystų dienos šviesą.
Socialiniuose tinkluose aplink knygas esate subūrusi savo auditoriją dar iki romano pasirodymo. Ar tai padėjo debiutuojant, ar, priešingai, atsirado papildomas jaudulys, nes knygą skaitys žmonės, su kuriais jau ilgą laiką kalbėjotės apie tai, kas yra gera literatūra?
Tikrai buvo nemažai jaudulio. Džiaugiausi, kad jau yra žmonių, kurie laukia knygos, bet, tuo pat metu, labai bijojau visus nuvilti. Žinoma, kad man pačiai buvo lengva patikėti mano istorija, bet nežinojau, ar ja patikės ir kiti. Ypač galvojant apie tai, kad, vėlgi, man besikeičiant, keičiasi ir mano skaitomos knygos, skaitant vis daugiau knygų atsiranda naujos temos, kurios mane domina. Bijojau, kad galbūt žmonės bus susidarę tam tikrą rimtesnį įspūdį apie mane ir kreivai žiūrės, kai pristatysiu miesto fantastikos nuotykį. Bet viskas buvo gerai, esu be galo dėkinga už palaikymą, kurio susilaukiau socialiniuose tinkluose.
Jūsų profesiniame kelyje susitinka kūrybinis rašymas, filmų studijos ir komunikacija. Ar rašydama romaną jaučiate kino įtaką – pavyzdžiui, kuriant scenas, dialogus, tempą ar įsivaizduojant istoriją vizualiai?
Ironiška, bet esu vienas iš tų žmonių, kurie skaitydami įsivaizduoti scenų negali, tad man labai svarbu rašymo stilius. Dažnai mėgstu rašyti vietose, kurios vėliau atsidurs knygoje tam, kad galėčiau tiksliai jas užfiksuoti. Kinematografiškas žvilgsnis tikrai šioje vietoje padeda – dažnai įsivaizduoju, kaip tam tikrą sceną filmuočiau, tuomet ją detaliai aprašau. Rašant skirtingas istorijas pastebiu, kad man svarbūs vis kitokie vizualumo elementai. „Vasaroje” vis pasikartoja skirtingų šviesų motyvas – tai jis spalviškai jungia skirtingus šio ir Anapusinio pasaulio elementus. Ši detalė atsirado man stebint oranžines Vilniaus gatvių šviesas. Dabar tos oranžinės lemputės daug kur jau yra pakeistos, bet tada oranžinė šviesa Pylimo gatvėje ir Geležinio Vilko tunelyje buvo vienoda, tad istorijoje šios dvi vietos ir yra susiję.
Esate sukūrusi ir popierinių laiškų klubą „Daigelis“. Kalbėdama apie laiškus esate akcentavusi lėtumą ir laiką, kurį žmogus skiria kitam žmogui. Ar šiandien, kai didelę dalį mūsų bendravimo sudaro greitos žinutės ir trumpas turinys, knygų skaitymas ir rašymas Jums taip pat yra savotiška „lėtumo kišenė“?
Tikrai taip! Kadangi veikiu daug skirtingų dalykų, vis dažniau ieškau progų sustoti. Popieriniai laiškai, skaitymas, dienoraščio rašymas – visi jie man yra labai brangūs būtent dėl to, kad reikalauja pilno dėmesio ir atskiro laiko. Negali parašyti popierinio laiško autobuse, ar susikaupti istorijos rašymui žiūrint filmą. Tikiu, kad dabar, kai viskas yra lengvai ir greitai pasiekiama, privalome ieškoti būdų, kaip tokį bėgimą sustabdyti, galbūt net sukelti sau šiokių tokių nepatogumų.
Savo svetainėje rašote, kad šiuo metu kuriate antrąją knygą. Ką jau galite apie ją papasakoti? Ar liekate fantastikos pasaulyje, ar skaitytojai turėtų ruoštis visai kitokiai Gabijai Plukei?
Nuo fantastikos per toli nenueinu, bet šiuo metu labiau linkstu prie spekuliatyviosios literatūros. Dabar mane labai domina ekologinės temos, nerimas dėl klimato kaitos, kosmosas, mėnulis, nykstantys kaimai, šeima. Per daug dar nenoriu išduoti, nes šiuo metu baiginėju tik pirmąjį knygos rankraštį, tad dar nemažai kas gali keistis. Nors pasakysiu, kad skaitytojai gali tikėtis keistesnės, labiau eksperimentinės knygos.
Kuo antrosios knygos rašymas skiriasi nuo debiuto? Ar po „Vasara, pasaulio pabaiga“ atsirado daugiau pasitikėjimo savimi, ar kaip tik daugiau vidinio spaudimo, nes dabar jau žinote, kad būsimo teksto kažkas laukia?
Dabar rašydama leidžiu sau daugiau eksperimentuoti. Įdomiausi dalykai nutinka, kai supranti rašymo taisykles ir tuomet bandai jas apvertinėti bei laužyti. Jaudulio ir baimės tikrai yra, bet šįsyk jau mažiau. Galbūt jau bandant leisti knygą į pasaulį vėl jo atsiras, bet šiuo metu dar esu kūrybinėje stadijoje, kurioje būti man itin patinka.
Kai tik išėjo „Vasara“, tada bijojau, kad galbūt dabar žmonės iš manęs tikėsis tik tokio pobūdžio tekstų. Nenoriu savęs uždaryti į vieną požanrį ar tematinę kryptį – pati domiuosi įvairiomis temomis, tad ir nemanau, kad kadanors pasiliksiu tik prie vieno pobūdžio istorijų.
Ir pabaigai – jeigu reikėtų žmogui, kuris dar nėra skaitęs „Vasara, pasaulio pabaiga“, vienu sakiniu pasakyti ne apie ką ši knyga yra, o kodėl norėjote, kad ji egzistuotų – ką jam pasakytumėte?
Norėjau įamžinti nostalgišką jaunystės jausmą tokioje knygoje, kurią aš, būdama šešiolikos, būčiau skaičiusi iki paryčių.
Pokalbyje Gabija Plukė atskleidžia, kad „Vasara, pasaulio pabaiga“ jai yra ne tik fantastinis nuotykis, bet ir jaunystės, namų bei draugystės prisiminimų kupina istorija. O būsimoje knygoje autorė žada daugiau eksperimentų ir naujų temų.
