Kartais rašytojo kelias prasideda ne vaikystėje užrašytais eilėraščiais ar ilgus metus puoselėta svajone išleisti knygą. Oksana Zubrickienė, skaitytojams pažįstama E.M.A. Rotvel slapyvardžiu, prie rašymo pirmą kartą rimtai prisėdo būdama keturiasdešimt šešerių, o pirmąjį romaną išleido artėdama prie penkiasdešimties. Iki tol jos gyvenime buvo skirtingi darbai, studijos, gyvenimas Ispanijoje ir planai ten pasilikti. Tačiau aplinkybės sugrąžino į Lietuvą, o netikėtai prasidėjęs rašymas ilgainiui tapo gerokai daugiau nei vien kūrybiniu eksperimentu.
2023 metais pasirodė pirmasis E.M.A. Rotvel romanas „Kur baigiasi sapnai“, o 2025-aisiais – „Vedama tamsos“. Autorės kūryboje susitinka psichologinės ir socialinės temos, žmogaus vienatvė, skausmingos patirtys, mistika ir realaus gyvenimo detalės. Tačiau net kalbėdama apie tamsiausias žmogaus patirtis autorė nenori atimti iš skaitytojo vilties. „Labai abejoju, ar kada nors leisiu sau parašyti kūrinį, kuriame neliktų vilties“, – sako ji.
E.M.A. Rotvel pasirinko savilaidos kelią, todėl jos kasdienybėje rašymas susipina su knygų leidyba, reklama, pardavimais ir bendravimu su skaitytojais. Šiandien autorė jau ruošiasi trečiojo romano pasirodymui, o tuo pat metu rašo ketvirtąjį. Įdomu tai, kad būsima trečioji knyga iš tiesų yra pats pirmasis jos parašytas rankraštis – istorija, kuriai, autorės žodžiais, pagaliau atėjo laikas iškeliauti pas skaitytojus.
Su E.M.A. Rotvel kalbamės apie neįprastą jos slapyvardžio istoriją, kūrybinį kelią, prasidėjusį sulaukus keturiasdešimt šešerių, pirmųjų romanų gimimą, realybės ir mistikos ribą, žmones bei tikras istorijas, tampančias kūrybos impulsais, savilaidos kasdienybę ir tai, ką šiandien ji pasakytų sau pačiai prieš žengiant pirmąjį žingsnį į literatūrą.
Pradėkime nuo dviejų vardų – Oksanos Zubrickienės ir E.M.A. Rotvel. Kodėl kūrybai pasirinkote slapyvardį? Ką Jums suteikia galimybė knygų pasaulyje būti E.M.A. Rotvel?
Kartais juokauju, kad Dievas pasaulį sutvėrė per šešias dienas, o aš slapyvardį kūriau beveik metus. Priežasčių pasirinkti slapyvardį yra nemažai, tačiau pagrindinės – dvi. Pirmoji – norėjau atskirti asmeninį gyvenimą nuo viešojo. Kita priežastis – jeigu ateityje sumanyčiau rašyti kitomis kalbomis, geriau, kad vardą būtų lengva įsiminti.
Gal pusmetį mąsčiau ir rinkausi. Nieko tinkamo nesugalvojau, todėl šį klausimą atidėjau neribotam laikui. Prie jo teko grįžti gana netikėtai, kai gavau pasiūlymą publikuoti savo kūrybą žurnale „Rankos”. Ten mano tekstas buvo išspausdintas Sima Locon vardu. Tai mano pirmojo rankraščio veikėjos vardas. Tačiau kuo toliau, tuo labiau norėjau jį pakeisti.
Vieną vakarą, kai buvau tarp būdravimo ir miego, kilo idėja slapyvardį sudaryti iš artimiausių žmonių vardų raidžių. E.M.A. – tai žmonės, kurie mane užaugino. O pavardės raidėse pagal skambesį išsirikiavome: mano sūnus, aš ir vyras. Kitos trys raidės priklauso mano seseriai ir broliams.
Gal todėl E.M.A. Rotvel man pačiai nėra kaukė. Priešingai – tai vardas, kuriame telpa dalis mano gyvenimo. Knygų pasaulyje jis leidžia man būti nepriklausomai, atsietai nuo Oksanos.
Kokia buvo Oksana prieš atsirandant E.M.A. Rotvel? Kada Jūsų gyvenime prasidėjo rašymas ir kada pirmą kartą rimtai pagalvojote, kad parašytą istoriją norėtumėte paversti tikra knyga?
Pastūmėjote mane atsigręžti į praeitį. Oksana dirbo įvairius darbus, studijavo ir stengėsi būti naudinga kitiems. Visus savo diplomus, sertifikatus, pagyrimus, nominacijas ir apdovanojimus sudėjo į tvirtą dėžę po lova. Buvo įsikūrusi Ispanijos pietuose ir planavo ten likti. Tačiau aplinkybės, tuomet atrodžiusios netikėtos, o dabar manau, kad neišvengiamos, sugrąžino ją į Lietuvą. Dabar gyvena su širdimi, padalinta pusiau per dvi šalis.
O E.M.A. Rotvel pirmą kartą prie rašymo prisėdo būdama keturiasdešimt šešerių. Tada nė neįsivaizdavau, į ką visa tai pavirs. Pirmąjį romaną išleidau būdama beveik penkiasdešimties. Tiesą sakant, neprisimenu, kodėl nusprendžiau rankraštį paversti popierine knyga. Turbūt tai įvyko kažkaip savaime. Galbūt po to, kai sudalyvavau „Alma littera” suaugusiųjų literatūros konkurse, į kurį mano kūryba pateko neplanuotai ir buvo atrinkta tarp galimų konkurso nominantų. Tuomet dar labiau patikėjau savo jėgomis šioje srityje.
2023 metais pasirodė pirmasis Jūsų romanas „Kur baigiasi sapnai”. Ar prisimenate dieną, kai pirmą kartą paėmėte savo išleistą knygą į rankas? Koks buvo tas jausmas?
O taip, prisimenu tą dieną ir įtampą laukiant. Viliuosi, kad nenuliūdinsiu savo atsakymu, noriu išlikti atvira. Vietoj džiaugsmo šūksnių buvo greitas knygos išpakavimas, skrupulinga apžiūra ir svarstymai, ar reikėtų ką nors keisti. Man tai buvo tolesnio darbo etapas. Žinojau, kad prasideda pardavimai, marketingas, rinkos stebėjimas ir kiti plėtros reikalai.
„Kur baigiasi sapnai” prasideda neįprasta situacija – Kaune susitinka seserys dvynės, trisdešimt ketverius metus nežinojusios viena apie kitą. Kaip gimė ši istorija? Pirmiausia atsirado dvynių idėja, veikėjos ar pasaulis, kuriame jos turėjo susitikti?
Išties viskas prasidėjo ne nuo seserų. Pirmiausia buvo parašyta istoriją apie dulkių gumulą, svajojantį apie ramų kampą, kur nors po sena, nejudinama spinta. Jam pavyksta įsmukti į Kauno „Holivudo” pastatą. Keliaudamas jis mato ne tik kepenų spalvos grindjuostes ar virtuvėje šeimininkaujančius gyvius, bet ir sužino apie ten vyraujančią hierarchiją, tvarkas bei gyventojų kasdienybę.
O po to ėmiau kurti veikėjo Sigio istoriją. Planavau aprašyti jo gyvenimą. Tačiau po keleto skyrių atsisakiau šios minties – pabijojau, kad bus per tamsu, per glitu, per sudėtinga. Pirmajai knygai tai būtų buvusi per didelė rizika.
Vienoje iš aprašytų Sigio scenų pasirodė mergina – tiesiog tam, kad sukurtų gyvesnę keliuko atmosferą. Ji ėjo su draugais iš Kleboniškio miško. Tada ir sukirbėjo mintis: o kas, jei parašyčiau apie ją ir Sigį? O jeigu ta mergina turi seserį? O kas jos sesuo? Gal jos dvynės? Tokia buvo šio kūrinio pradžia. Ir taip mintis po minties, scena po scenos, rankraštis išaugo iki romano apimties.
Romane susiduria labai skirtingos aplinkos ir gyvenimo patirtys – religinis fanatizmas, emigracija, socialinis paribys, mistika. Kodėl Jums, kaip autorei, įdomūs būtent žmonės ir temos, apie kuriuos ne visada patogu kalbėti?
Labai geras, sudėtingas klausimas. Ačiū už jį.
Į visus jūsų išvardytus dalykus teko gerokai pasigilinti, o kai kuriuos išgyventi pačiai. Turbūt dėl to man ne vien įdomu, man rūpi, skauda, man tai yra svarbu. Mano pirmoji knyga dedikuota tiems, kurie niekada negalės papasakoti savo istorijos. Šiuo metu mano kūryba yra lyg tylinčiojo, kuris negali už save pastovėti, balsas. Tad galbūt iš dalies mano kūryba yra tarsi tarnystė. Bent jau mano atveju. Man svarbu parodyti ne idealų žmogų, o sudėtingą situaciją.
Tiesą sakant, yra dar vienas man svarbus dalykas. Kartą teko bendrauti su žmogumi, studijuojančiu šumerų kalbą. Po mūsų pokalbio ilgai galvojau apie jo ištartą frazę: „Kas neužrašyta, to nebuvo”. Todėl mano knygų aplinkoje yra daug realių įvykių. Juos išrenku tam, kad sukurčiau aprašomų metų atmosferą, o kartu – palikčiau juos atmintyje.
Ir paminiu ne tik tokius gražius dalykus, kaip žurnalistės Kristinos Karlonės balsas, pranešantis apie „Respublikinės Kauno ligoninės” maršruto stotelę. Mano kūrinyje galima rasti vietovių, kurios keičiasi, įmonių ar atvykėlių iš kitų šalių, sunkiai pritampančių prie mūsų kultūros. Taip pat ir tokių smulkmenų kaip kontrabandinių cigarečių pavadinimai ar lenkiškas paštetas. Tegul visa tai lieka istorijoje.
Jūsų svetainėje yra mintis, kad kūryba Jums – būdas tyrinėti tai, kas slepiasi po kasdienybės paviršiumi. Ar rašydama sąmoningai ieškote to, ko žmoguje nepamatome iš pirmo žvilgsnio?
Iš dalies taip, juk tai, ką pamatome iš pirmo žvilgsnio, dažniausiai yra tik socialinis vaidmuo. Mes parodome tik tai, ką patys norime. O gyvenimas susideda iš daugybės dalykų: patirčių, įvykių, buities. Man patinka ieškoti šviesos ten, kur iš pirmo žvilgsnio atrodo tamsu, ir atrasti abejonę ten, kai viskas atrodo pernelyg tobula. Tai tarsi psichologinis tyrimas, kurio rezultatas – gyvi, klystantys ir dėl to žmogui artimi veikėjai.
Mane visada domino tai, kas slepiasi už mandagaus „man viskas gerai”. Aš ieškau ne išorinio žmogaus portreto, o to, kas vyksta jo viduje, kai jis lieka visiškai vienas su savo baimėmis, paslaptimis ar skausmu. Būtent ten ir slepiasi tikrasis mūsų grožis bei tragizmas.
Skaitytojų atsiliepimuose apie Jūsų knygas ne kartą kartojasi žodžiai „sukrėtė”, „šokiravo”, „paliko pėdsaką”. Ar rašydama galvojate apie emocinį poveikį skaitytojui, ar pirmiausia stengiatės būti ištikima istorijai, kad ir kokia nepatogi ji būtų?
Stengiuosi likti kiek įmanoma ištikimesnė istorijai, nors prisipažinsiu, kad realybę šiek tiek pašviesinu. Kita vertus, mano kūriniuose net ir mirtis kartais gali atrodyti išeitimi.
Išleidusi pirmąją knygą, sulaukiau mane nustebinusių laiškų. Buvo skaitytojų, kurie pasakojo asmenines patirtis ir dalijosi, kad knyga jiems suveikė terapiškai. Jie pasijuto ne tokie vieniši, paleido kažką sunkaus iš savo praeities. Kiti sakė, kad tokia kūryba moko empatijos, padeda pastebėti kitokius žmones ir labiau juos suprasti. Džiaugiuosi ir nešiojuosi širdyje šias istorijas.
Labai abejoju, ar kada nors leisiu sau parašyti kūrinį, kuriame neliktų vilties. Nors žinome, kad realybė kartais būna kitokia, knygose žmogus privalo tikėti.
2025 metais pasirodė antrasis romanas „Vedama tamsos”. Jau pats pavadinimas ir frazė „Kiekvienas randas – istorija” sufleruoja, kad ir šįkart pasirinkote nelengvas temas. Kokia pagrindinė mintis paskatino parašyti šią knygą?
Pagrindinė mintis – pažvelgti į pasaulį kito akimis ir pamėginti jį suprasti.
Gerai prisimenu akimirką, kai sumaniau parašyti apie regėjimo netekimą. Pradinėje versijoje veikėja buvo 5–7 metų mergaitė, tačiau vėliau ją pakeičiau suaugusia moterimi. Rašydama daug mąsčiau, kaip kinta realybė praradus regėjimą. Ar aplinka tampa svetimesnė, kai nematai daiktų išdėstymo erdvėje? Kiek sudėtinga tampa tiesiog apsipirkti? O kaip balsavimas? Kaip susigaudyti sveikatos įstaigose? Pala, o sporto klubai, muziejai, teatrai, kirpyklos? O kur dirbti? Galiausiai – ar tikrai geranoris tas žmogus, kurio gatvėje paprašei pagalbos?
Tiems, kas norėtų truputį geriau suprasti neregio kasdienybę, galiu paminėti Kaune organizuojamas unikalias ekskursijas „NeRegėjimo galia”. Jose skirtingos miesto erdvės lankomos užsidėjus užtamsintus akinius ir naudojantis baltąja neregio lazdele.
Ar „Vedama tamsos” buvo lengviau rašyti jau turint pirmosios knygos ir bendravimo su skaitytojais patirtį, ar kaip tik atsirado didesnis spaudimas sau – antroji knyga turi būti dar geresnė?
Žinojau, kad „Vedama tamsos” bus kitokia, mano pajautimu – lengvesnė. Nebaksnojau tiesiogiai į problemas, apie kurias rašiau. Stengiausi jas neįkyriai įpinti į istoriją.
Galvojau ir apie tai, kad skaitytojai neišvengiamai lygins abi knygas, man nelabai patiko tas jausmas. O spaudžiu save visada. Abejoju, ar išleidus penktą ar septintą romaną kas nors pasikeis. Tokia jau esu.
Abiejose Jūsų knygose realybė persipina su mistikos elementais. Kur Jums pačiai yra riba tarp realaus ir mistinio pasaulio? Ar mistika leidžia pasakyti dalykus, kuriuos būtų sunkiau išreikšti visiškai realistiniame romane?
Kartais ir aš savęs to klausiu. Tai, ką vadiname „mistika”, dažnai yra reiškiniai, kurių dar nesuprantame arba nesame paaiškinę.
Pavyzdžiui, lyg ir paprastas dalykas – mintis. Tačiau, ar mes galime suplanuoti, ką pagalvosime po 5 sekundžių? Arba sapnai ir hipnozė. Panirus į gilią hipnozę, mūsų kūnas gali reaguoti į įsivaizduojamą patirtį tarsi ji būtų reali. O sapnuodami mes verkiame iš tikro skausmo, bėgame apimti baimės ar patiriame fizinę skrydžio euforiją. Tuo momentu ši patirtis smegenims ir sielai (o kas yra siela?) yra reali. Štai kaip keistai visa tai veikia.
Realistinis romanas yra puikus įrankis kasdienybei aprašyti, tačiau man jis tampa ankštokas, kai norisi kalbėti apie pasąmonės baimes ar egzistencinį paslapties jausmą. Mistiškas elementas leidžia bent trumpam atsitraukti nuo loginio filtro – tuomet galiu giliau prabilti apie universalias tiesas, apie tai, kaip stipriai visi esame susieti nematomais ryšiais.
Man mistika kūryboje yra ne bėgimas nuo realybės, o būdas prieiti prie jos iš kitos pusės – per simbolius ir nuojautą, kad pasaulyje esama kažko nepalyginamai didesnio už mus pačius.
Jūsų kūriniuose nemažai psichologinių ir socialinių temų. Kiek kuriant personažus remiatės realiame gyvenime sutiktais žmonėmis, išgirstomis istorijomis ir savo patirtimis? Ar būna, kad tikras žmogus tampa veikėjo pradžia, tačiau rašant visiškai pasikeičia?
Mano knygose išties esama realių įvykių, kuriuos pritaikau kūrinio atmosferai perteikti. Atgarsius apie juos galima rasti viešojoje erdvėje. Tačiau visi veikėjai ir jų likimai yra išgalvoti. Tiesa, yra personažas, kuriam pritaikiau kelis tikro žmogaus bruožus. Jis jau nėra šio pasaulio gyventojas. Ko gero norėjau, kad jo gyvenimas tęstųsi tol, kol bus gyva knyga. Tačiau kas jis – žinau tik aš.
Tekstuose nugula ir asmeninės patirtys, be to, nuolat kalbuosi su žmonėmis, darau tyrimus. Tarkime, šiuo metu esu sutarusi pasikalbėti su paliatyviosios slaugos skyriaus slaugytojomis. Pačiai tame skyriuje teko „pagyventi” ir pamatyti daugybę problemų. Galbūt kada nors parašysiu apie tai.
Kartais užtenka tiesiog pastebėti įvykį gatvėje. Juk nežinai, kas ten tiksliai vyksta, bet kūrybinė sėkla jau pasėta ir mintyse pradeda suktis istorija. O būna, kad scenos gimsta iš visiškai netikėtų susitikimų. Štai pavyzdys: gatvėje mane pakalbino vyriškis. Mačiau, kad įkaušęs, neturėjau didelio noro bendrauti. Bet jis tik draugiškai paklausė, ar matyti jo būsena, nes tos gėlės saujoje jau kažin ar pagelbės – vis tiek gaus pylos namuose. Tuomet nei iš šio, nei iš to pradėjo pasakoti apie žmoną, jos tėvus, savo gyvenimą, nuo ko pradėjo ir kur yra dabar.
Prisipažinsiu, tomis akimirkomis maniau, kad jis tiesiog meluoja. Bet staiga pasipylė man girdėti įvykiai. Ėmiau klausytis įdėmiau. Vyras atviravo apie senesnius laikus, kai su draugu buvo „nulaužęs” banką. Tuomet jie patys išsigandę prisipažino policijai, o vėliau jo draugą priėmė į tą patį banką dirbti. Atsisveikindami sutarėme, kad paminėsiu jo patirtį knygoje. Jis mielai sutiko. Dar pajuokavome, palinkėjome vienas kitam nevingiuoto kelio ir išsiskyrėme. Grįžusi namo, ėmiau tikrinti informaciją. Jis man nemelavo!
Tai – į pusvalandžio pokalbį tilpusi istorija. Aš ją adaptavau romanui. Tačiau tai parodo, kad idėjų aplink mus yra daugybė. Tik stebėk, žymėkis, analizuok, surask laiko ir užrašyk tai, kas tau pačiai atrodo svarbu, ką tuo metu nori palikti pasauliui.
Koks yra Jūsų pačios rašymo procesas? Ar prieš pradėdama romaną jau žinote jo pabaigą ir veikėjų likimus, ar leidžiate istorijai vystytis rašant ir kartais pačiai nustembate dėl to, kur ji Jus nuveda?
Kadangi šiuo metu rašau dar tik ketvirtąjį romaną, nežinau, kaip bus vėliau. Kiekvienos knygos kūrimas skyrėsi, tačiau yra ir bendrų dėsningumų. Pradėdama rašyti, aš niekada nežinau veikėjų likimų. Pabaigos vizija ateina gerokai vėliau – dažniausiai įpusėjus kūrinį arba pasiekus tam tikrą kulminacinį tašką. Tuomet romanas tarsi sutvirtėja, jame atsiranda aiškus stuburas. Tik tada, jau redaguodama tekstą, galiu sąmoningai paryškinti tam tikrus veikėjų poelgius, frazes, charakterio bruožus arba, priešingai, kažko atsisakyti ir ištrinti.
Mėginau prisijaukinti griežtą planavimą, tačiau man to įgyvendinti nepavyksta. Veikėjai tiesiog iššoka, išslysta iš iš anksto sukonstruotos struktūros ir pradeda eiti savo keliu, o man belieka sekti iš paskos ir užrašinėti jų poelgius. Tad kurti leidžiuosi intuityviai. Kasdien kylančios mintys ar aplink vykstantys įvykiai keičia mane pačią, o kartu su manimi kinta ir istorija.
Aktyviai dalyvaujate literatūriniame gyvenime, knygų pristatymuose, susitikimuose su skaitytojais ir rankraščių skaitymo festivalyje „Tekstūros”. Ką autorei duoda gyvas susitikimas su skaitytoju, ko negali suteikti atsiliepimas internete ar parduotos knygos egzempliorius?
Rašymas – labai uždaras, privatus procesas, kai mėnesių mėnesius leidi laiką tik su savo veikėjais, savo mintimis ir tuo pačiu tekstu. Gyvas susitikimas su skaitytojais suveikia kaip stiprus ir gaivus realybės gurkšnis.
Ekranas visada filtruoja emocijas, o susitikimas akis į akį jas apnuogina. Rankraščių skaitymo festivalyje „Tekstūros” ar knygų pristatymuose matau tiesioginę žmonių reakciją. Tarsi įvyksta mainai. Žmonės prieina, kartais labai nedrąsiai, ir pasidalija savo asmeninėmis istorijomis, kurias pažadino išgirsti tekstai. Jie pasako tai, ko niekada neparašytų viešame komentare socialiniuose tinkluose. Tos akimirkos, kai iki tol svetimas žmogus tau patiki dalelę savo pasaulio, man yra didžiausias įvertinimas. Jos įrodo, kad knyga atliko savo užduotį ir sujungė mus nematomu ryšiu.
„Tekstūrose” skamba ir dar neišleisti kūriniai. Ar sunku viešai perskaityti tekstą, kuris dar nėra „saugiai” uždarytas tarp knygos viršelių? Kiek Jums svarbi pirmoji klausytojų reakcija?
Skaityti dar neišleistą tekstą – tai tarsi leisti kitiems pasižvalgyti po tavo nebaigtus statyti namus. Tai jautri būsena, reikalaujanti tam tikros drąsos, nes tu atveri patį kūrybos procesą. Juk rankraštis dar nėra apsaugotas, tik vėliau tą apsaugą suteikia knygos viršeliai ir redaktoriaus ranka. Tačiau festivalis „Tekstūros” ir yra unikalus tuo, kad čia susirenka labai supratinga publika.
Pirmoji klausytojų reakcija – momentas, kai pamatai, ar tavo sukurta emocija pasiekia kito žmogaus širdį, duoda tikrai daug. Kartais tiesiog salėje pagautas žvilgsnis arba, kaip, tarkime, buvo Dainavos parke, vyresnės moters priėjimas ir tyliai ištartas „ačiū” labai sujaudina ir skatina rašyti toliau.
Šiandien nemažai autorių renkasi ne tik tradicines leidyklas, bet ir savarankišką kelią – rūpinasi savo svetaine, knygų pardavimu ir bendravimu su skaitytojais. Jūs taip pat turite savo autorinę svetainę ir elektroninę parduotuvę. Kiek rašytojo gyvenime šiandien lieka paties rašymo, o kiek tenka tapti leidėju, rinkodaros specialistu ir pardavėju?
Aš iškart rinkausi savilaidos kelią. Pamenu, tik pradėjusi kurti pamatus socialiniuose tinkluose, rašiau:
„Jeigu nori tapti nepriklausomu autoriumi:
33 % užims kūryba;
33 % – knygų reklama;
33 % – verslo plėtra;
1 % – pagal situaciją.
Ir visus 100 % turi supti pagarba skaitytojui.
Manau, ateityje bus pokyčių, tačiau šiandien aš priėjau prie tokių išvadų.”
Kol kas niekas nepasikeitė. 🙂
Kokias knygas skaito pati E.M.A. Rotvel? Kokie autoriai ar kūriniai padarė didžiausią įtaką Jūsų požiūriui į literatūrą ir galbūt pačios rašymo stiliui?
Mano skaitomų knygų lentyna – itin marga. Renkuosi literatūrą pagal nuotaiką arba pagal tai, ko konkrečiu metu reikalauja mano pačios kūrybiniai ieškojimai. Skaitau viską: nuo istorinių, biografinių ar psichologinių knygų iki trilerių, detektyvų ir kitos grožinės literatūros.
Visgi labiausiai mane traukia kūriniai, parašyti remiantis tikrais faktais. Labai mėgstu gilintis į gydytojų, teisininkų, kriminalistų ar profilerių profesinę kasdienybę. Jų tikra, neišgalvota patirtis man padeda geriau suprasti žmogaus elgesio motyvus ir ribinėse situacijose veikiančią psichologiją.
Gaila, bet konkrečių autorių ar kūrinių, padariusių įtaką, kol kas įvardyti negaliu. Beveik kiekvienoje knygoje randu man įdomios informacijos ar detalių, kurios vėliau gali tapti impulsu kokiai nors scenai sukurti.
Dabar ruošiatės išleisti jau trečiąją knygą. Ką galite apie ją atskleisti? Ar ji tęs Jūsų skaitytojams pažįstamą socialinių, psichologinių ir mistinių temų kryptį, ar šįkart nustebinsite visai kitokia istorija?
Taip, tai bus trečiasis mano romanas, tačiau kartu – pats pirmasis mano parašytas rankraštis, kuriam pagaliau atėjo laikas iškeliauti pas skaitytojus. Istorija nukels į 2020-ųjų pavasarį – laikotarpį, kai Lietuvą sukaustė pirmasis pandemijos karantinas.
Pagrindinė veikėja Simona sutinka karantino metu pagelbėti ligotai, senai kaimynei, tačiau greitai ima įtarti, kad įsipainiojo į įnoringos pedagogės manipuliacijas. Šalia šios istorijos driekiasi ir kita – Simonos vaikystės draugės Žanos. Kūrinyje bus šiek tiek sugrįžimų į praeitį, į vaikų namų ir landynių kasdienybę. To reikėjo, kad parodyčiau šios sudėtingos, skaudžios, bet vienintelės tikros draugystės ištakas.
Pagrindinei veikėjai teks priimti sunkius sprendimus, susijusius su morale, pareiga ir išgyvenimu. Kalbant apie mistiką – šįkart jos bus šiek tiek mažiau. Ją subtiliai „įauginau” į kelis sapnus ir viziją, kuri tam tikrose ribinėse būsenose verčia žmogų suabejoti, kur baigiasi tikrovė ir prasideda tai, ko mūsų protas negali paaiškinti.
Ši istorija yra apie vienatvę, atsakomybę, moterų solidarumą ir viltingą klausimą: ar visada verta tikėtis, kad kažkas pasikeis?
Ir pabaigai – jeigu šiandien galėtumėte susitikti su Oksana, kuri dar tik nedrąsiai svajoja apie pirmąją savo knygą, ką jai pasakytumėte jau kaip trijų knygų autorė E.M.A. Rotvel?
Och, koks jautrus klausimas. Vadinasi, grįžtame atgal, kai man buvo keturiasdešimt šešeri.
Pasakyčiau jai: „Prisėsk, suspėsi su tais savo darbais. Sėskis bent trims minutėms. Ir klausykis. Labai įdėmiai. Noriu pakalbėti apie kūrybą. Šįkart – apie rašymą.
Rašyk. Už tai gausi didžiulį atpildą – platų ratą šviesių, kūrybingų žmonių. Jeigu dabar manai, kad nemoki verkti, pažadu, jog slapčia susigraudinsi perskaičiusi patį pirmąjį atsiliepimą. Vėliau – radusi žinutę iš bibliotekininkės, kuri papasakos apie skaitytojų reakcijas į tavo knygą „Kur baigiasi sapnai”. Juk suprasi, kad šie žmonės tavęs visiškai nepažįsta, bet sako tokius gražius žodžius, nežiūrėdami tau į akis.
O kaip smarkiai plaks širdis, kai moteris, pirkdama iš tavęs knygas, prisipažins, kad jas jau yra perskaičiusi, bet tiesiog nori turėti savo asmeninėje bibliotekoje…
Norėčiau papasakoti daugiau, bet dabar mes duodame interviu ir negaliu plėstis. Trumpai tariant – rašyk. Tu tikrai atrasi savo skaitytojus, aš tuo nė kiek neabejoju. Rašyk, tikrai verta.”
Dėkoju Jums už puikius klausimus. Ačiū visiems, kurie skaitėte. Kelionė kartu visada linksmesnė.
E.M.A. Rotvel kūrybinė istorija kartu yra priminimas, kad pradėti rašyti niekada nėra per vėlu. Būdama keturiasdešimt šešerių ji dar tik sėdo prie pirmojo rankraščio. Šiandien skaitytojų rankose jau yra du jos romanai, trečiasis ruošiasi kelionei pas skaitytojus, o pati autorė jau kuria ketvirtąjį.
Tačiau skaičiai šioje istorijoje turbūt nėra svarbiausi. Iš E.M.A. Rotvel atsakymų ryškėja autorė, kuriai įdomus ne idealizuotas žmogus, o jo sudėtingumas – tai, kas slepiasi už kasdienio „man viskas gerai“. Jos kūryboje vietos atsiranda ir žmonėms, kurie patys savo istorijų papasakoti negali, ir atsitiktinai gatvėje sutiktam nepažįstamajam, ir tikriems įvykiams bei kasdienybės detalėms, kurias verta išsaugoti.
Trečiasis romanas E.M.A. Rotvel kūrybinėje istorijoje savotiškai uždarys ratą – skaitytojus pasieks pats pirmasis jos parašytas rankraštis. Jame autorė grįš į 2020-ųjų pavasarį, pirmojo pandemijos karantino laiką, ir kalbės apie vienatvę, atsakomybę, moterų solidarumą, moralinius pasirinkimus bei viltį. O tuo metu jau gimsta ketvirtoji istorija, kurios veikėjai, kaip pasakoja pati autorė, vėl pamažu ima eiti savais keliais.
Galbūt geriausiai visą šį pokalbį apibendrina žodžiai, kuriuos E.M.A. Rotvel šiandien pasakytų sau, dar tik pradedančiai rašyti: „Rašyk. Tu tikrai atrasi savo skaitytojus, aš tuo nė kiek neabejoju. Rašyk, tikrai verta.“
LietuviuAutoriai.lt nuoširdžiai dėkoja Oksanai Zubrickienei – E.M.A. Rotvel – už skirtą laiką, atvirus ir išsamius atsakymus bei pasidalintas asmeninėmis istorijomis. Dėkojame už pasitikėjimą leidžiant skaitytojams pažvelgti ne tik į Jūsų knygas, bet ir į tai, kas slypi už jų atsiradimo. Linkime, kad trečiasis romanas sėkmingai pasiektų skaitytojus, ketvirtasis atrastų savo kelią, o rašymas ir toliau dovanotų tai, ką pati taip gražiai įvardijote – platų ratą šviesių, kūrybingų žmonių.
