Rašytojos, žurnalistės, vertėjos ir lektorės Ritos Bany Banienės gyvenime knygos buvo nuo pat vaikystės. Augusi bibliofilo šeimoje, ji skaitė viską, kas pakliūdavo po ranka, o pirmąjį savo romaną pradėjo rašyti būdama vos devynerių.
Per daugelį metų autorė išbandė labai skirtingus literatūros žanrus – nuo pasakos vaikams, mistinės prozos ir erotinių novelių iki saviugdos literatūros. Greta rašymo jos gyvenime atsirado žurnalistika, vertimai, paskaitos, domėjimasis šamanizmu, sapnais ir žmogaus pasąmone.
Naujausioje knygoje „Sapnų kalba“ Rita Bany Banienė grįžta prie temos, kurią tyrinėja jau daugelį metų. Autorė joje dalijasi sukauptomis žiniomis apie sapnus, sąmoningą sapnavimą, pasąmonę, savo sutiktus mokytojus ir kitų žmonių sapnų istorijas.
Su Rita Bany Baniene kalbamės apie vaikystę tarp knygų, rašymą, sapnų pasaulį, darbą vertėja ir žurnaliste, knygų rašymą kitiems bei žmogaus kūrybos vietą dirbtinio intelekto amžiuje.
Jūsų gyvenime susitinka labai skirtingos veiklos – žurnalistika, vertimai, paskaitos ir knygų rašymas. Kuri iš jų šiandien Jums pačiai yra artimiausia ir labiausiai apibūdina Ritą Bany Banienę?
Žurnalistikos pastaruoju metu mano gyvenime gerokai mažiau. Ji pasibaigė su karantinu. Iki tol bendradarbiavau su spauda, įvairiais leidiniais: rengdavau vertimus, rašydavau originalias publikacijas psichologinėmis ir saviugdos temomis. Tačiau niekada nesakyk niekada…
Man visada patiko skaityti paskaitas. Žinote, yra žmonių – paskaitininkų, mėgstančių pasakoti istorijas. Tai štai esu viena iš jų.
Vertimai į mano gyvenimą atėjo todėl, kad bendravau su leidėjais. Tuomet, prieš dvidešimtį metų, jie neturėjo kitų vertėjų iš anglų kalbos, besidominčių šamanizmu, todėl kreipėsi į mane.
Be to, bičiuliavausi su įdomiu vertėju Andriumi Rondomanskiu – mistiku ir intravertu. Jo tėvas buvo išvežtas į lagerį Sibire, jaunystėje jis bendravo su Albinu Herbačiausku, o tai darė įtaką ir Andriui. Taip pradėjome bendradarbiauti.
Andrius Rondomanskis išvertė į lietuvių kalbą žymųjį kontroversišką rašytoją K. Kastanedą, pasirašydamas Aleksandro Tomskio slapyvardžiu. Jis buvo vyresnis kolega, tačiau labai įdomus žmogus. Kartu netgi turėjome rubriką „Kauno dienoje“ – „Prieblandos zona“. Ji buvo paslaptinga, mistinė, rašėme apie keistus dalykus Ch. L. Borges maniera.
Tas jau šviesios atminties bičiulis buvo mane įtraukęs į šį žaidimą. Esame dviese išvertę keletą ezoterinių knygų. Andrius vienu metu versdavo kelias knygas skirtingoms leidykloms, tad kartais nespėdavo laikytis terminų, ir aš padėdavau išversti trūkstamas knygų dalis. Mano pavardės, aišku, nebūdavo.
Gaila, kad Andrius per anksti iškeliavo pas Abraomą… Mano vertimai, galima sakyti, atėjo per jį ir kitus pažįstamus bei artimus žmones.
O šiaip rašyti patiko nuo mažumės, todėl knygų rašymas visada buvo neatsiejama mano pačios dalis.
Augote leidėjo ir bibliofilo šeimoje, tad knygos Jus lydėjo nuo vaikystės. Ar prisimenate momentą, kai supratote, kad norite būti ne tik skaitytoja, bet ir pati rašyti?
Iš tiesų, mirus mamai ir tėvukui suvokiau, kad neatsitiktinai gimiau tokioje šeimoje. Mama labai mylėjo tėvą, o tėvas labiau mylėjo knygas. Todėl mano mama mirė palyginti anksti.
Kai sirgdavau vaikystėje, mama skaitydavo brolių Grimų, Šarlio Pero, Anderseno pasakas. Kartais tyčia simuliuodavau, kad tik mama man paskaitytų pasakų prieš miegą, prieš tai pamaitinusi skaniais valgiais. Gulėdavau pataluose ir klausydavausi sekamų stebuklinių pasakų palaimos būsenos.
O tėvas, kiek save atsimenu, visada turėjo didelę biblioteką. Nors gyvenome sovietiniais metais, jis priklausė kažkokiam slaptam knygininkų ratui, vesdavosi mane pas savo keistus draugus pogrindininkus, kurie turėjo dideles bibliotekas, prekiavo antikvaru. Taip savaime panirdavau į paslaptingą praėjusių laikų atmosferą.
Skaitydavau viską, kas papuldavo po ranka: suaugusiųjų romanus, istorines knygas įvairiomis kalbomis, smetoniškus žurnalus, to laikmečio telefonų knygas.
Kai buvau devynerių, pradėjau rašyti romaną „Raminta ir Marius“ – kažką panašaus į Pamelos Travers „Merę Popins“. Knygų serija apie Merę Popins mane sužavėjo. Tai buvo mano paslapčių ir stebuklų knyga.
Daug vėliau perskaičiau, kad ši autorė domėjosi Rytais ir buvo Gurdžijevo mokinė.
Aš nutariau parašyti savo variantą – kitokį. „Romaną“ iliustravau juokingais paveikslėliais. Kai tėvas surado ir perskaitė mano nebaigtą kūrinį, jis mane pagyrė, bet aš labai supykau, kad perskaitė be mano leidimo.
Norėjau turėti savo paslaptingą knygą, o, kaip žinia, perskaityta knyga nebetenka paslapties. Todėl ją suplėšiau į skutus ir išmečiau.
Man tada atrodė, kad autorius skaitytojui atiduoda tik jau pabaigtą knygą, o pats rašymo procesas yra sakralus dalykas, į kurį kitiems nevalia kištis.
Tokia buvo mano pirmojo romano parašymo istorija.
Esate rašiusi ir grožinę literatūrą, ir saviugdos knygas. Kuo skiriasi Jūsų būsena rašant romaną ir rašant knygą apie sapnus bei žmogaus vidinį pasaulį?
Esu parašiusi keturias grožinės literatūros knygas: pasaką vaikams „Lelijų gatvelė“, kurią išleido mano brolis, buvęs leidėjas, mistinę apybraižą apie reinkarnaciją „Salve Marija arba abipus slenksčio“, erotinių novelių rinkinį „Niujorko dekameronas“ ir erotinį humoristinį romaną „Viskas įskaičiuota“. Kitos mano knygos – negrožinės.
Romanus rašyti lengviau – autorius yra laisvesnis, neįpareigotas išankstinio psichologinio sunkio.
Rašant saviugdos knygas tenka perkrimsti nemažai įvairios literatūros: psichologinės, psichoanalitinės, religinės, ezoterinės ir panašiai.
Paprasčiau tariant, reikia turėti tam tikrą žinių bagažą, ne vien jausminį. Nors dabartiniai madingi istoriniai romanai taip pat reikalauja istorinių žinių, analitinio mąstymo ir gebėjimo papasakoti istoriją.
Naujausia „Sapnų kalba“ nėra pirmoji Jūsų knyga sapnų tema. Ką po tiek metų tyrinėjimų dar norėjosi pasakyti skaitytojui, ko nebuvo ankstesnėse knygose?
Ankstesnės knygos buvo parašytos labai populiariai ir turėjo pasisekimą tarp skaitytojų, o šią norėjau padaryti labiau enciklopedinę, tačiau ne akademinę.
Joje paviešinau dalykus apie pasąmonę ir sapnus, savo sutiktus mokytojus – čiabuvius šamanus, tibetiečius lamas mokytojus. Norėjau išreikšti jiems dėkingumą.
Taip pat norėjau pasidalyti sąmoningo sapnavimo privalumais, sapnų nagrinėjimo būdais, žinomų žmonių sapnais.
Dar kartą priminti, kokia svarbi mūsų pasąmonė ir sapnai, kaip jie daro įtaką mūsų kasdieniam gyvenimui, kūrybai ir sveikatai.
Rašydama apie sapnus naudojate ir kitų žmonių istorijas. Kaip sprendžiate, kuri istorija verta patekti į knygą, ir kur brėžiate ribą tarp įdomios medžiagos bei žmogaus privatumo?
Sapnų terapijos mokiausi JAV pas sapnų istoriką, pasaulyje žinomą sapnų tyrinėtoją ir rašytoją R. Moss, įvairių tautų čiabuvius šamanus, tibetiečius mokytojus, kurių dauguma jau parinirvanoje.
Visada šalia turėjau sapnuotojų, kurie mielai dalijosi savo sapnais. Dvidešimt metų dėsčiau sapnų terapiją įvairiuose ezoteriniuose centruose. Todėl dalijimasis sapnais man yra natūralus dalykas.
Rašydama šią knygą atsiklausiau sapnuotojų, prašiau jų atitinkamų sapnų ir jie davė leidimą. Jie neslėpė savo tapatybės. Toks buvo mūsų susitarimas, jo laikiausi.
Kiek žmogus nori, tiek atsiskleidžia.
Iš tiesų sapnai yra labai intymus dalykas, todėl riba tarp visiško apsinuoginimo ir paslapčių atskleidimo labai plonytė. Tačiau jei tai pasitarnauja skaitytojui, padrąsina ar jį įkvepia – kodėl gi ne?
Ar per daugelį metų pastebėjote, kad lietuviai pradėjo kitaip kalbėti apie sapnus? Gal anksčiau buvo daugiau mistikos, o šiandien žmonės dažniau ieško psichologinio paaiškinimo?
Sakyčiau, didžioji dalis „tamsuomenės“, atleiskite, kad utriruoju, ir dabar į sapnų bei pasąmonės pasaulį žiūri kreivokai, gana primityviai, it koks blaivininkas Motiejus Valančius.
O šiais modernybės ar transhumanizmo laikais, sakyčiau, sapnams kaip tik sugrąžinta jų transcendentinė, mistiškoji, nepažinioji dalis.
Juk šiemet VU irgi pagaliau pradėtos dėstyti ezoterinės studijos, kaip ir visame „normaliame“ pasaulyje. Žinoma, šiais laikais pats tas „normalumas“ labai kvestionuotinas.
Knygynuose gausu tradicinių sapnininkų, kuriuose vienam simboliui suteikiama viena konkreti reikšmė. Ar, Jūsų manymu, toks sapnų aiškinimas apskritai gali būti prasmingas, ar kiekvienas žmogus turi susikurti savo „sapnų žodyną“?
Mano knygoje taip pat yra sapnų žodynas.
Vienos konkrečios prasmės negali būti. Dar Artemidoras, senovės graikų autorius, mūsų eros pradžioje parašęs savotišką sapnininką „Oneirocritica“, minėjo, kad negali egzistuoti viena konkreti reikšmė visiems sapnuotojams.
Juk mes visi gyvename savo asmeninę legendą, gydomės savas traumas, esame skirtingų lyčių, išsilavinimo ir patirčių. Todėl viena reikšmė visiems yra neįmanoma.
Savo žodyną papildžiau įvairiais klausimais-raktais, kad skaitytojui kiltų asociacijų, nuotaikų, prisiminimų ir jis pats galėtų pajusti sapno simbolio prasmę.
Kas Jums, kaip žurnalistei, padėjo rašant knygas – gebėjimas klausyti žmonių, pastebėti detales, rinkti istorijas, o gal kritiškai tikrinti informaciją?
Visi jūsų išvardyti dalykai.
Esate vertusi knygas apie šamanizmą, sapnus ir dzenbudizmą. Ar vertėjo darbas kada nors pakeitė Jūsų pačios rašymo stilių ar pasaulėžiūrą?
Savo gyvenime sutikau čiabuvius šamanus, tikrus lamas mokytojus pagal perdavimo liniją. Toks mano likimas, ir apie tai rašau knygoje „Sapnų kalba“, ko anksčiau nedariau.
Visų pirma jie formavo mano pasaulėžiūrą, o vėliau – ir išverstos knygos.
Jūsų biografijoje yra ir neįprastas etapas – esate rašiusi knygas kitiems kaip vadinamoji „ghost writer“. Ką toks darbas išmokė apie autorystę ir ar sunku parašius tekstą atsisakyti savo vardo ant viršelio?
Lietuvoje visai neseniai atsirado rašymo kitam kultūra. Smagu, kad kolegė žurnalistė Žilvinė Petrauskaitė rašo istorikams knygas ir jos pavardė taip pat pažymima viršelyje.
Man knygas užsakydavo dar prieš penkiolika ir daugiau metų, o autoriai norėdavo tik savo pavardžių. Mane kamputyje įrašydavo kaip redaktorę ar sudarytoją.
Tačiau knygų kitiems rašymas praturtino mane įvairiomis žiniomis – nuo slavų magijos, kosmetologijos, aromaterapijos iki miškininkystės.
Turiu prisipažinti, kad su vienu užsakovu nepavyko parašyti knygos, manau, dėl charakterių nesuderinamumo ir nesusikalbėjimo. Būna ir taip. Apgailestauju.
Po to įvykio nusprendžiau kitiems neberašyti. Tik pati esu autorė ir tiek.
Šiandien tekstus, paveikslus ir net sapnų interpretacijas žmonėms siūlo dirbtinis intelektas. Ar manote, kad technologija kada nors galės prasmingai interpretuoti žmogaus sapną, ar tam būtina asmeninė patirtis ir empatija?
Manau, kad dirbtinis protas gali surinkti visą mūsų naudotą medžiagą, tačiau jis niekada neturės empatijos, nepatirs kančios, nepajaus atjautos.
Todėl technologijas taip pat reikėtų naudoti išmaniai, tačiau ne dvasiniuose, o techniniuose dalykuose. Ten jos gali puikiai pasitarnauti.
Tačiau tai tik mano nuomonė. Kodėl žmonės mašinai nori suteikti dievybės statusą?
Mano a. a. bičiulis vertėjas Andrius ir ne tik jis grabuose vartosi dėl tokių idėjų, man regis…
Ar tarp dar neparašytų Jūsų knygų yra viena, kuri jau seniai „sapnuojasi“ ir laukia savo laiko? Ką norėtumėte rašyti po „Sapnų kalbos“?
Esu parašiusi novelių, apysakų, romanų apmatų. Tuos kūrinius reikėtų išplėtoti, perdirbti, perrašyti.
Turiu planų – žiūrėsime, kaip susiklostys reikalai.
Manau, kad skaitytojai ir toliau skaitys knygas, kurias sukūrė žmonės, nes jose yra daugiau jausmo, rupios tikrovės, o ne vien mentalinių algoritminių išvadų.
Knygos gimsta iš gyvenimo
Ritos Bany Banienės kūrybinis kelias rodo, kad knyga gali gimti ne tik iš vaizduotės, bet ir iš dešimtmečiais kauptų patirčių, sutiktų žmonių, perskaitytų tekstų bei nuolatinio domėjimosi žmogaus vidiniu pasauliu.
„Sapnų kalba“ autorei tapo galimybe vienoje knygoje sutelkti daugelį metų kauptas žinias apie sapnus, pasąmonę ir sąmoningą sapnavimą bei papasakoti apie žmones ir mokytojus, turėjusius įtakos jos pačios pasaulėžiūrai.
Nors šiandien kūrybos pasaulį vis stipriau veikia technologijos ir dirbtinis intelektas, Rita Bany Banienė tiki, kad žmogaus parašyta knyga išliks reikalinga dėl to, ko neįmanoma lengvai paversti algoritmu – asmeninės patirties, jausmo, empatijos ir „rupios tikrovės“.
O „Sapnų kalba“, regis, nėra paskutinė jos kūrybinio kelio stotelė. Autorės stalčiuose jau laukia novelių, apysakų ir romanų apmatai, kuriuos ateityje dar norėtų išplėtoti, perdirbti ir perrašyti.
Ritos Bany Banienės knyga „Sapnų kalba“ jau pasirodė prekyboje.
