Asta Jolanta Miškinytė "Kasios K. asmeninis gyvenimas"

Parašė Rasa Sagė

Ši knyga apie moterį, kuri neturėdama pagrindo po kojomis, arba kaip liaudyje sakome, neturėdama savo stuburo, plaukia gyvenimu pasroviui nesusimąstydama ir visiškai jam nesipriešindama. Prešinimasis kelia kančią, ir turbūt Kasia K. daug jos tokiu būdu išvengia, kol galiausiai jos tarsi kokios nebereikalingos mėsos, atsikrato jos vyras ir ji lieka viena. Va tada ima vykti pokyčiai, nes nori nenori, tenka atsispirti, kad ir į dugną. Autorės pasirinkti personažai – žmonės be minčių. Visi jie šiek tiek panašūs. Niekas nežino (gal ir jie patys to nežino), kas dedasi jų galvose. Jie nemoka analizuoti, išreikšti savo jausmų, jie nekalba. Lengviau nekalbėti, kad tik neužkabintų kokio nors jautraus skaudulio ir visas kortų namelis (kurį jie pastatė ir vadina gyvenimu) nesugriūtų. Todėl tyla yra gera byla, kaip sakoma liaudyje. „Jis buvo abejingas gyvenimui, kaip ir bet kam kitam, tarsi būtų gimęs be tų smegenų centrų, kurie atsakingi už karjerą, siekius, ambicijas.“ Šie žmonės negyvena, jų gyvenimas plaukia pro šalį, o jie su juo, kad tik neužkliūtų, kad tik neatsiliktų ir eitų su srove. Nes jei liks, jei suklups…tai yra taip baisu, kad apie tai net negalvoja, tik stengiasi neatsilikti. Viskas yra gerai tol, kol turi ką pavalgyti, kur gyventi ir su kuo permiegoti, o kaimynai apie tave nieko nežino arba yra geros nuomonės. Toks ir yra gyvenimas. Tačiau viskas keičiasi, kai netikėtai į gyvenimą ateina meilė, kuri iš tikrųjų yra tik geismas, tik pabėgimas, „sekretas“, apie kurį niekas neturi žinoti, tačiau kuri yra pasipriešinimas, jis šildo, nors ir pavėsyje. Kūniška, neišjausta, ta meilė, tačiau galų gale viskas ima keistis. Knygą perskaičiau per šiek daugiau nei dieną, ji man paliko įspūdį, nes yra kitokia. Tiek pasakojimo stiliumi, tiek siužetu. Pasakojimo stilius visiškai nepaiso jokių „taisyklių“ ir pats savaime yra įspūdingas, sklandus, tikslus. Nors beveik niekas nerodoma, o tiesiog pasakojama, tarsi kaimynas kaimynui apie kaimyną, bet vis tiek visi personažai iškyla prie akis. O šiaip knyga tikrai labai graži, labai atitinkančiu turinį viršeliu, maloni, liesti, skaitosi lengvai. Taip pat man labai patiko, kad autorė nelaiko skaitytojo kvailu ir nesistengia visko jam paaiškinti. Jei vienoje pastraipoje sutinkame naują personažą, kitoje jis gali būti tapęs svarbiausiu žmogumi Kasios K. gyvenime. Toks peršokimas išlaiko tempą ir knygos įdomumą. Įdomu skaityti ir todėl, kad istorijos pusiaukelėje įtampa tik auga. Labai patiko, kad apie tokius paviršutinius žmones ir jų bazinius poreikius pasakodama autorė tai daro visiškai be ironijos. Ji pasakoja su meile, labai taikliai, apie visus, kurie gyvena kortų namelio gyvenimą be jokių kitų minčių. Jiems svarbiausia – neišsiduoti, nesirodyti, kas iš tikrųjų esi, ką iš tikrųjų jauti ir galvoji. Tylėti, neužkliūti. Per šią prizmę autorė atskleidžia, kokia tai veidmainystė, kaip mes nepažįstame vieni kitų, nes po tuo „narmalaus“ gyvenimo kiautu slypi visokie, gražūs ir bjaurūs dalykai. Kuriuos, žinoma, būtina slėpti. Iš esmės ši knyga apie santykius. Apie šeimą, susikūrusią ne kraujo ryšio, o sielos ryšio pagrindu. Apie meilę, kuri yra, bet tokia tyli, kad ją sunku pastebėti. O pabaigai man pritūko laimingos pabaigos. Pabaiga buvo keista, kitokia, kaip ir visa knyga. Visi mes trokštame laimingos pabaigos, tiek gyvenime, tiek istorijose, tačiau ne visada ji atsitinka. Galų gale, kas yra ta laiminga pabaiga?…