Karas Giedriui Petkevičiui nėra vien istorijos vadovėlių tema. Karyba jis domisi nuo paauglystės, tarnavo Krašto apsaugos savanorių pajėgose, studijavo istoriją Vytauto Didžiojo universitete, o profesiniame gyvenime teko dirbti ir psichologu su nuteistaisiais. Šios skirtingos patirtys ilgainiui susijungė į tai, ką šiandien pats autorius apibūdina kaip rašytojo ir karybos tyrinėtojo kelią.
Pirmoji Giedriaus Petkevičiaus knyga „Didžiųjų karų paslaptys“ pasirodė 2020 metais. Nuo tada autoriaus bibliografija išaugo iki devynių knygų. Jose susitinka karo istorija, geopolitika, žmogaus psichologija, šiuolaikiniai konfliktai ir galimi ateities scenarijai. Pats Giedrius prisipažįsta, kad net frazė „devynios knygos“ jį vis dar gąsdina.
Naujausioje knygoje „Karo amžius“ autorius žvelgia nuo XX amžiaus pradžios iki mūsų dienų ir net į įsivaizduojamą ateitį. Giedriui Petkevičiui karas nėra vien ginklai, strategija ar mūšiai – jį domina ir žmogus, jo drąsa bei bailumas, geopolitiniai sprendimai ir aplinkybės, galinčios pakeisti istorijos eigą.
Su Giedriumi Petkevičiumi kalbamės apie kelią nuo pirmųjų fantastinių apsakymų iki devynių išleistų knygų, tarnybos ir psichologo darbo įtaką jo pasaulėžiūrai, Rusijos karą prieš Ukrainą, Lietuvos pasirengimą galimam konfliktui, ateities karo technologijas ir tai, kodėl, autoriaus įsitikinimu, žmonija iš karo amžiaus niekada ir nebuvo išlipusi.
Šiandien Jūsų bibliografijoje jau devynios knygos, tačiau kiekvienas autorius kažkada pradėjo nuo tuščio lapo. Koks buvo Jūsų kelias iki pirmosios knygos? Kada supratote, kad domėjimosi istorija ir karyba nebepakanka ir norite apie tai rašyti kitiems?
Galėčiau rašyti, kad draugai ir pažįstami mane tvarstė už rankų sakydami – „tu taip įdomiai viską pasakoji, privalai parašyti knygą“. Truputėlį meluočiau, nors…gal tik truputėlį. Dar vėlyvoje paauglystėje parašiau kelis fantastinius apsakymus, vienas jų po daugelio metų išvydo dienos šviesą delfi portale. Kažkuria prasme, šis tinklapis ir tapo savotišku batutu pirmai knygai – vienos leidyklos darbuotojai skaitydami mano straipsnius ten, pasiūlė iš to „pagaminti“ knygą. Taip ir gimė mano pirmas „kūdikis“ – knyga „Didžiųjų karų paslaptys“. Istorija ir ypatingai karyba domiuosi nuo tos pačios paauglystės laikų. Natūralu, kad ši aistra pamažu peraugo į ekspertinių žinių kaupimą ir analitinės minties užuomazgas.
Tarnavote Krašto apsaugos savanorių pajėgose, studijavote istoriją Vytauto Didžiojo universitete, dirbote psichologu su nuteistaisiais. Atrodo, gana skirtingos patirtys. Kiek kiekviena iš jų prisidėjo prie šiandieninio Giedriaus Petkevičiaus – autoriaus ir karybos tyrinėtojo?
Vienareikšmiškai – visos patirtys atnešė savo indėlį. Koks tu karybos tyrinėtojas, jeigu šautuvą matęs tik youtube kanale ar lietei jį visuomeninės šventės metu? Kariu savanoriu tapau dar Lietuvoje esant sovietinei kariuomenei, o tarnybą baigiau jau Lietuvai stengiantis išpildyti reikalavimus būtinus NATO narystei. Studijų metais, visi mano kursiniai darbai, kaip ir baigiamasis diplominis darbas buvo tiesiogiai sietini su karinėmis temomis. Norimoms studijoms Lietuvos Karo Akademijoje sutrukdė būtent tai, kad stojimo dokumentų priėmimas ten buvo vėliausias iš visų aukštųjų mokyklų. Taip ir likau toks „ne visai kariškis išorėje, bet karyba degančia širdimi“. Darbas su nuteistaisiais – atskira, labai įdomi sritis. Jauni, testosteronu besitaškantys į agresiją linkę vyrai – kas gali būti geriau norint analizuoti smurtingą žmogaus prigimtį? (šypsosi).
Kodėl būtent karas tapo pagrindine Jūsų kūrybos tema? Kas jame Jus domina labiausiai – strategija ir ginklai, istorija, geopolitika ar žmogus, atsidūręs ekstremalioje situacijoje?
Paprastai karams būdinga visa jūsų išvardintų dalykų samplaika, tad nelygu karo tema, istorija, įvykis, kurį pasirenki aprašyti – jose tenka nagrinėti visus aspektus, akcentą dedant ant labiausiai širdį virpinančio elemento. Tai gali būti ir asmens drąsa ar atvirkščiai – bailumas. Gali būti spalvingas karinės žudymo mašinos gimimas ir jo kūrėjų gyvenimo peripetijos, o galbūt – neįtikėtinų sutapimų ir (ne)teisingų geopolitinių sprendimų bei aplinkybių aprašymas.
Pirmoji Jūsų knyga „Didžiųjų karų paslaptys“ pasirodė 2020 metais. Ar prisimenate momentą, kai pirmą kartą rankose laikėte savo išleistą knygą? Ar tuomet galėjote pagalvoti, kad vos po kelerių metų jų bus jau devynios?
O, tai buvo jaudinantis momentas. Nors, tiesą sakant, prireikė dar bent trijų knygų, kad save pradėčiau vadinti rašytoju. Šis epitetas yra kiek pretenzingas. Kaip ir „karybos ekspertas“. Tad save vadinu rašytoju ir karybos tyrinėtoju. Ir taip, frazė „devynios knygos“ mane patį vis dar gąsdina😊
Jūsų knygose daug faktų, istorinių analogijų, techninių karybos detalių ir analizės. Kaip atrodo vienos knygos tyrimo procesas? Kiek laiko praleidžiate skaitydamas šaltinius ir tikrindamas informaciją, kol pradedate rašyti?
Kiekvienas, ko gero, turi savo rašymo stilių, tempą ir kūrybos metodus. Aš visas knygas rašau dalimis. Galbūt vieną dalį rašysiu pasibaigus šiam pokalbiui, kita parašyta prieš pusę metų, o paskutinioji bus įkomponuota dar po metų. Šaltinių tikrinimas užima laiko. Šiuolaikinis DI tam negali būti pagalbininkas, nes faktai dažnai būna iškraipyti, tad privalu viską rankiotis po kruopelę, tikrinti papildomai ir net tada į turimą informaciją žvelgti pro didelio skepsio filtrą – net amžininkų prisiminimai gali būti ne visai tikri. Žmogaus atmintis mėgsta krėsti pokštus.
Reziumuojant – kartais, per minutę gali gimti pastraipa, kitu atveju, dviems sakiniams gali prireikti pusvalandžio.
Dirbote psichologu su nuteistaisiais. Ar ši patirtis padėjo geriau suprasti tamsesnes žmogaus prigimties puses, apie kurias neišvengiamai tenka kalbėti rašant apie karą, žiaurumą, baimę ir žmogaus elgesį ekstremaliomis aplinkybėmis?
Taip, jūs teisingai pastebėjote, tam tikra dalimi savybių, geri kariai panašūs į nusikaltėlius (tikiuosi, šios frazės niekas niekada neišims iš konteksto ir nepateiks viešai😊 – drąsa, agresija, polinkis rizikuoti, šlakelis avantiūrizmo. Iš kitos pusės, panašias savybes mes galime išvysti ir sporte, versle, visur kur reikia rezultato ir galiausiai – pergalės. Darbas su nuteistaisiais palengvino žmogaus elgesio stebėseną stresinėse situacijose, įvairias jo ribines būsenas.
2022 metais prasidėjęs plataus masto Rusijos karas prieš Ukrainą pakeitė milijonų europiečių požiūrį į saugumą. Jūs karyba domėjotės gerokai anksčiau. Ar buvo dalykų, kuriuos iki tol vertinote vienaip, tačiau Ukrainos karo realybė privertė savo įsitikinimus iš esmės peržiūrėti?
Kiekvienas didesnis karas yra šiek tiek unikalus – visomis prasmėmis. Tačiau iš kitos pusės – visi jie labai panašūs. Operacine, taktikos prasme mes matome kitokį karą, tačiau jeigu pažvelgsime į karo priežastis, jo eigą, abiejų pusių kovos motyvaciją – viskas panašiai vyksta nuo amžių amžinųjų. Manęs šis karas nenustebino.
„Kruvinose saulėgrąžose“ Rusijos ir Ukrainos karą analizavote beveik kaip karo dienoraštį. Ar sunkiau rašyti apie konfliktą, kurio baigtį jau žinome iš istorijos vadovėlių, ar apie karą, kuris vyksta tuo pat metu, kai rašote knygą?
Visi kariniai konfliktai, kol jie nepasibaigę, techniškai neturėtų būti vertinami kaip „vieningas vienis“ (taip mėgsta sakyti vienas žymus Lietuvos verslininkas), tad iš faktinės pusės, parašyta knyga apie vis dar vykstantį karą nebus išsami. Galime sakyti „sunkiai tikėtina“ arba „galimybė itin maža“, bet šią minutę mes nežinome ar jau po kelių dienų nenutiks taip, kad žus vienos iš kariaujančių pusių Prezidentas, ar nebus panaudotas branduolinis ginklas, ar karas neišplis į vieną ar kelias aplinkines valstybes, etc. Taigi, vis dar liepsnojantys Ukrainos karo laukai yra tarsi nuolat kintantis galvosūkis tiek karo analitikams, tiek rašytojams bandantiems jį aprašyti.
Su „Diena, kai JIE ateis“ pasukote ir į grožinę literatūrą – sukūrėte scenarijų, kuriame karas pasiekia Lietuvą. Pats esate sakęs, kad dalis skaitytojų tokią knygą gali palaikyti pernelyg baisia ar niūria pranašyste. Ar rašant buvo momentų, kai pačiam pasidarė nejauku dėl to, kiek realistiškas gali būti Jūsų kuriamas scenarijus?
Kuomet eilę dešimtmečių analizuoji karo anatomiją, dažnai modeliuoji įvairias karines situacijas, tame tarpe ir tas, kurios gali nutikti mūsų šalyje. Knygų pristatymų metu matau labai skirtingas žmonių reakcijas – šimtmečio senumo įvykius iliustruojanti mano knygos citata pasitinkama su žingeidumu, jeigu skaitau romano ištrauką, kurioje čia ir dabar mūsų bei priešų daliniai kovoja Kauno prieigose – matau išplėstas akis. Pas kai kuriuos, būsiu atviras, ir lengvą išgąstį veide.
Visai neseniai pasirodė naujausia Jūsų knyga „Karo amžius“. Pats pavadinimas skamba gana grėsmingai. Ar juo norite pasakyti, kad žmonija iš tiesų įžengė į naują karo amžių?
Deja, ji niekada ir niekur iš to karo amžiaus ir nebuvo išlipusi. Tiesa, dėl globalizacijos, techninės pažangos dabar karai labai ryškiai matomi, nušviečiami. Deja, visiškai nematau jokių galimybių tų karų mažėjimui, jau nekalbant apie tokio reiškinio išnykimą. Ir trečią kartą deja – karai ir agresija, tai mūsų žmonijos realybė ir savastis.
„Karo amžiuje“ sujungiate praeities karus, dabarties konfliktus ir žvilgsnį į ateitį. Kuo ši knyga skiriasi nuo ankstesnių Jūsų darbų ir kodėl būtent dabar pajutote poreikį parašyti tokios plačios perspektyvos knygą?
Kiekvienas rašytojas, istorikas ar karybos tyrinėtojas turi savo mėgiamą istorinį laikmetį. Maniškis driekiasi nuo XX amžiaus pradžios iki šių dienų. „Karo amžiaus“ pavyzdys – driekiasi net iki įsivaizduojamos ateities. Šimtmečio senumo įvykiai, nūdiena arba ateitis, kurios galime sulaukti, man tarsi gyvas pojūtis. I-ojo ir II-ojo karų vaizdus mes jau galime matyti kino kronikos kadruose, žudymo mašinas pačiupinėti muziejuose, pabendrauti su nesenai buvusių ar vykstančių karų veteranais. Aš kaip karybos tyrinėtojas ir rašytojas jaučiu šių istorijos įvykių pulsą, ko negalėčiau pasakyti žvelgdamas į makedoniečių falangas istorijos knygoje ar senovės dailės meistrų paveikslus su šarvuotais riteriais ar valdovais.
Knygoje keliate labai konkretų ir Lietuvai aktualų klausimą – ar mūsų šalis galėtų turėti panašią oro gynybos sistemą kaip Izraelis. Kiek apskritai maža valstybė, tokia kaip Lietuva, šiandien gali pati pasiruošti galimam didelio masto konfliktui?
Visuomet reikia atsakyti sau į klausimą, koks tavo tikslas kare? Vieno kovos maršo metu antžeminėmis pajėgomis užimti Maskvą ar apsaugoti sąlyginį „Balbieriškį“? Mūsų tikslas – apginti didesniąją dalį Lietuvos Respublikos teritorijos dviženklį dienų skaičių. Vėliau, didesne apimtimi tą padės padaryti sąjungininkai, reikalams pasisukus itin bloga linkme, per tiek laiko galima evakuoti nemažą gyventojų dalį, organizuoti partizaninį pasipriešinimą, sukurti Vyriausybę egzilyje, apie kurios legitimumą niekam nekils klausimų. Aš į tai žiūriu iš praktinės pusės.
Kitas „Karo amžiuje“ nagrinėjamas scenarijus – galimas Kinijos ir Taivano karas. Jei toks konfliktas iš tiesų prasidėtų, ar, Jūsų vertinimu, tai būtų regioninis karas, ar įvykis, kurio pasekmes labai greitai pajustume ir Lietuvoje?
Ekonomistas svarstytų apie tokio karo įtaką pasaulio ekonomikai, politologas – apie tiesioginę įtaką galių pusiausvyroms kituose pasaulio regionuose. Aš, ko gero, labiau linkęs prie pastarųjų. Vakarų, konkrečiai JAV, karinės galios projekcija iš Europos į tuos kraštus, nieko gero nežadėtų mums esantiems Rusijos pašonėje.
Knygoje bandote pažvelgti ir maždaug 20 metų į priekį. Dronai, dirbtinis intelektas, robotizuotos sistemos jau dabar keičia mūšio lauką. Ar ateities kare žmogus vis dar bus pagrindinis karys, ar palaipsniui taps technologijų operatoriumi, stebinčiu mūšį iš toli?
Svajose visi regi save truputį Pasaulio Viešpačiais vienu klavišo paspaudimu lemiančiais karo baigtį ir nulemiančiais mūšius, bet…kiekvieno karo užduotis yra įveikti priešininką. Man sunku įsivaizduoti, kad ateityje, kažkur stratosferoje, įveikus priešo kovinių kosmoso kreiserių eskadrą, nugalėtieji tik atsidus ir burbtels „gerai jau gerai, mes pralaimėjome, skirstomės nuo monitorių ekranų“.
Greičiausiai ne – okupantas žengs į užgrobtas žemes, su visomis iš to išplaukiančiomis liūdniausiomis karo pasekmėmis patiems nugalėtiesiems. Jeigu mažiau filosofiškai – karo lauko robotizacija ir toliau didės kosminiais tempais, tačiau tas hipotetinis „žmogus“ bus pagrindinis trofėjus ir karo dalyvis vienokia ar kitokia prasme.
Kuo daugiau žmogus žino apie karą, tuo jis jaučiasi saugesnis ar priešingai – aiškiau suvokia, kiek daug pavojų egzistuoja? Kaip ilgametis gilinimasis į karybą pakeitė Jūsų paties požiūrį į gyvenimą, saugumą ir tai, ką laikome savaime suprantamais dalykais?
Nuo studijų, darbo psichologu, tarnybos krašto apsaugoje laikų man susiformavo suvokimas, kad karas ir yra tas „savaime suprantamas dalykas“. Skamba kiek makabriškai, gal net panašu į klejonę, bet…taip gali pasirodyti tik tam, kas tiesiog nesidomi pasaulio istorija ir žmogaus prigimtimi. Žmonės kariavo, kariauja ir kariaus ir vienos ar net kelių kartų gyvenimas be karo mūsų platumose tikrai nereiškia, kad dar dvi kartos to nepatirs. Deja.
Esate parašęs devynias knygas per gana trumpą laiką. Ar jaučiate, kad su kiekviena knyga keičiatės kaip autorius? Kurią iš savo knygų šiandien laikote svarbiausia pačiam sau ir kodėl?
Kažkada mačiau internetinį memą, kuriame teigiama, kad sulaukęs 40-ies kiekvienas vyras turi tapti arba aistringu mėsos ant griliaus kepėju, arba pradėti aktyviai domėtis II-ju Pasauliniu karu. Panašu, kad 40-mečiu tapau būdamas maždaug 12-os – keptą mėsą mėgstu, o II-sis Pasaulinis didžiai man įdomus. Visgi, jeigu rimtai – man brangios visos mano knygos, bet jei pridėti kiek pompastikos – du „Diena, kai JIE ateis“ serijos romanai yra pirmieji karinio trilerio literatūros žanro kūriniai Lietuvos literatūros istorijoje. Šiose knygose sukurti herojai ir jų istorijos man labai asmeniškai artimos ir išgalvotos tik dalinai.
Ir pabaigai – „Karo amžius“ ką tik pasiekė skaitytojus, tačiau žinant Jūsų kūrybinį tempą norisi paklausti: ar galvoje jau bręsta dešimtoji Giedriaus Petkevičiaus knyga? Jei taip – bent šiek tiek išduokite, kuria kryptimi ji galėtų nuvesti skaitytojus.
Aštuonis kartus į šį klausimą galėjau atsakyti gana tiksliai, o dabar gi teks apsigaubti savotiška paslapties skraiste. Karo istorija, karinė publicistika, knyga vaikams – nei viena iš temų mano galvoje vis dar neįgyja lemiamo strateginio pranašumo😊
Giedriaus Petkevičiaus knygose karas nėra tik datos, mūšiai, ginklai ar strategijos. Už jų visuomet lieka žmogus – priimantis sprendimus, bijantis, rizikuojantis, puolantis arba besiginantis. Galbūt todėl autoriaus pasakojimuose istoriniai įvykiai taip dažnai susitinka su psichologija, o praeitis tampa priemone geriau suprasti tai, kas vyksta šiandien.
Naujausios knygos pavadinimas „Karo amžius“ šiame kontekste skamba ne kaip bandymas dramatiškai apibūdinti vien mūsų laikus. Pats Giedrius į karą žvelgia gerokai plačiau. Jo žodžiais, žmonija „niekada ir niekur iš to karo amžiaus ir nebuvo išlipusi“. Keičiasi technologijos, ginklai ir kovos būdai, tačiau žmogus išlieka ir karo dalyviu, ir jo pasekmių nešėju.
O kas bus toliau autoriaus kūrybiniame kelyje, šįkart lieka paslaptis. Aštuonis kartus Giedrius Petkevičius galėjo gana tiksliai pasakyti, kokia bus kita jo knyga. Dabar dėl būsimo kūrinio varžosi karo istorija, karinė publicistika ir net knyga vaikams – tačiau nė viena kryptis kol kas nėra įgijusi „lemiamo strateginio pranašumo“.
LietuviuAutoriai.lt dėkoja Giedriui Petkevičiui už skirtą laiką, atvirą pokalbį ir pasidalintas mintis. Linkime naujausiai knygai „Karo amžius“ atrasti savo skaitytojus, o autoriui – kūrybinio įkvėpimo ir naujų istorijų.
