Rašytojas, režisierius, choreografas, muzikantas ir performanso kūrėjas Andrius Pulkauninkas meną supranta kaip nuolatinį eksperimentą. Kūryboje jis sąmoningai ieško nepatogių temų, laužo įprastas pasakojimo formas ir kelia klausimus apie visuomenės paraštes, alternatyvią kultūrą bei menininko laisvę.
Jo literatūrinis kelias prasidėjo dar 1997 metais, kai žurnale „Metai“ pasirodė apsakymas „Dienos kaip naktys“. Vėliau autoriaus tekstai buvo publikuoti kultūrinėje spaudoje, o pastaraisiais metais skaitytojus pasiekė kūriniai „Miegantys ugnyje“, „Paskendęs turgus“, „Jautrumo gravitacija“ ir „Pelynas, mirkytas acetone“.
Pokalbyje su LietuviuAutoriai.lt A. Pulkauninkas pasakoja apie literatūros ir performanso ryšį, provokacijos prasmę, autobiografines patirtis romanuose, menininko vienatvę ir planuojamas „Antakalnio“ ciklo knygas. Jo atsakymai – atviri, ironiški ir vietomis sąmoningai aštrūs.
Jūsų kūrybinę biografiją sunku sutalpinti į vieną žodį – esate rašytojas, režisierius, aktorius, choreografas, muzikantas, performanso kūrėjas. Jeigu šiandien kas nors paklaustų, kas pirmiausia yra Andrius Pulkauninkas, ką atsakytumėte pats?
Laisvasis renesanso žmogus. Matyt svarbiausias dalykas kuris visada įkvepia, yra pats kūrimo aktas, kuris liejasi pačiais įvairiausiais pavidalais. Stengiuosi papildyti vieną dalyką kitu. Kurdamas tekstus įsikvepiu performansams ar muzikai. Manau, kad specializacija veda link asmenybės skurdinimo ir supaprastinimo, gal net tinginystės ir degradacijos. Kultūra kaip aš ją suprantu yra nuolatos sukuriamas ir perkuriamas procesas, taip kad bet koks stagnavimas ar tradicija veda link primityvėjimo, o kitimas ir transformacija link įvairovės duotojo momento aplinkoje ir originalumo. Kitais žodžiais sakant, procesas svarbiau nei rezultatas, klydimas ir eksperimentavimas – nei bandymas kam nors įtikti, ką nors parduoti ar įsiūlyti.
Literatūrinėje spaudoje debiutavote dar 1997 metais, kai „Metuose“ buvo išspausdintas Jūsų apsakymas „Dienos kaip naktys“. Vėliau tekstai pasirodė „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“, „Nemune“. Kodėl nuo pirmųjų publikacijų iki knygų praėjo tiek daug laiko? Ar literatūra visą tą laiką tiesiog gyveno šalia teatro, šokio ir muzikos?
Literatūrą, kaip išraiškos formą, buvau apleidęs ir vėl sugrįžęs, vėl metęs ir vėl pradėjęs. Čia vėlgi be geros dozės avantiūrizmo niekaip. Niekada neturėjau tikslaus plano ar apibrėžto siekio ką nors padaryti kryptingai. Eksperimentavau ir džiaugiausi rezultatais, kartais nusivildavau ir vėl grįždavau prie to paties. Teatre daugiau rašiau scenarijus ir scenų eksplikacijas, muzikoje dainų tekstus ir bosinės gitaros partijas. Visada atsirasdavo vienokia ar kitokia literatūrinė nostalgija. Žodis tapdavo judesiu ar idėjos išpildymu. Sceninė istorija įgaudavo paveikumą ir išraišką. Juo labiau esu kinetinio intelekto atstovas – pasaulį suprantu per veiksmą, o rašymas vienas iš judesių.
Pats rašymas yra nuolatinis, rutininis amatas, kuriuo reikia užsiimti kasdien, kitaip atbunka rankos, lankstumas ir siužeto valdymas, taigi padėjus ant lentynos sunku vėl grįžti prie bendros stilistikos. Tuo pačiu kyla nemažai iššūkių sau pačiam – ar galima būti visiškai atviru su skaitytoju? Kiek pajėgi atsiverti kalbėdamas apie traumas ir nemalonias patirtis? Ar nemėgini pasilėpti už žodžių? Pabėgti į tekstą nuo realaus pasaulio? Pabėgti į abstrakciją ar racionalizavimą? Ar per daug neužsižaidi kritikuodamas? Per daug intelektualizuodams?
Jūsų gyvenime labai anksti atsirado muzika – grojote hardcore ir jazzcore, vėliau pasukote į teatrą ir šiuolaikinį šokį. Kiek šios patirtys persikėlė į rašymą? Ar tekstas Jums taip pat turi ritmą, tempą ir savotišką choreografiją?
Muzika, kaip ir choreografija mano gyvenime atsirado spontaniškai, gal daugiau, kaip protesto forma, kaip socialinis maištas. Provokatyvus esu ir tekstuose, tai mano gyvenimo dalis, nuolatos abejoti normomis, prieštarauti riboms, laužyti taisykles. Literatūrinėse tematikose einu prieš bangas, kalbu apie nepatogius dalykus, šiaušiuosi ir badausi. Dar iš paauglystės nuolatos kovoju su autoritetais, standartais ir nusistovėjusiomis tradicijomis. Man svarbu, kad nenusibosčiau pačiam sau, todėl siužetą mėginu vartyti nuolatos provokuodamas skaitytoją, jį „išdurdamas“ (aišku tai ne visada garantuoja gerą rezultatą), apgaudamas lūkesčius. Taigi teksto „choreografija“ vystosi hardcore ritmu, o choreografijos tempas naratyvinis ir siužetiškas.
Esate vienas iš žmonių, kūrusių japoniško Butoh šokio tradiciją Lietuvoje, o Jūsų performansai dažnai apibūdinami kaip ekstremalūs ir ekscentriški. Ar tarp performanso ir literatūros Jums egzistuoja aiški riba? Gal rašydamas tam tikra prasme taip pat kuriate performansą – tik šįkart skaitytojo galvoje?
Pats Butoh judėjimas Japonijoje atsirado, kaip tam tikra protesto forma, pasipriešinimas globaliam „suamerikonėjimui“. Viso to paradoksas, kad būtent JAV ir išpopuliarino šitą performanso formą. Panašiai, kaip G. Debord propaguotas situacionalistinis judėjimas ir „Spektaklio visuomenė“ virto marketingo strategija ir pop kultūra. Taip ir su tekstai praeityje atrodę ekstremalūs ar ekscentriški, laikui bėgant tapo gyvenimo norma ar kasdienybe. Todėl mėginu provokuoti bent jau save patį, nueiti iki ribos, kuri man pačiam būtų nepatogi ir ekstremali, atverti baimes ir kompleksus nesidangstant gražiomis formuluotėmis. Darant knygų pristatymus išradinėju naują metodą – tokį performansą performance integruojantį žiūrovus ir skatinant interakcijai. Taigi nematau blogesnio pristatymo būdo, nei „kalbančios galvos“ ar grojantys akustiniai „mykėjai“. Stengiuosi provokuoti ir tokioje situacijoje, smūgiuoti vaizdo projekcija, FB istorija ar absurdišku pateikimo būdu. Tepuosi molį ant veido, lakstau su šunio antsnukiu, gaminu kaukes iš knygos viršelio, kepu ir verdu knygas. Žodis lieka kartu su veiksmu.
„Miegantys ugnyje“ ir „Paskendęs turgus“ pirmiausia pasirodė kaip audioknygos. Ar tai buvo sąmoningas pasirinkimas? Kuo Jums skiriasi istorija, kurią žmogus išgirsta, nuo istorijos, kurią jis perskaito popieriuje?
Knygų leidyba audio formatu visų pirma yra mano ekologinio sąmoningumo išraiška. Provokacija, kurioje kiti knygų leidėjai turėtų pasijausti nepatogiai. Iš kitos pusės tiek „Miegantys ugnyje“ tiek „Paskendęs turgus“ yra rašytas iš daugelio veikėjų perspektyvos tarpusavyje nesutampant ir polemizuojant apie vieną ar kitą įvykį, todėl audio formatas yra labiau priimtinas. Na nebent skaitytojas norėtų grįžti atgal ir dar kartą įsigilinti, ką čia tas Pulkauninkas norėjo pasakyti? Trečiasis dugnas yra pats audioknygos teatrališkumas ir fantasmagoriškumas – išgalvotos sektos veikla, kurios veikėjai privalo pakeisti „likimo“ kryptį. Audio formatas yra tarsi filmas be vaizdo, kuriame skaitovų temperamentai paryškina personažus, suteikdami jiems paralelinių reikšmių.
2025 metais pasirodė „Jautrumo gravitacija“. Pats pavadinimas skamba tarsi dviejų sunkiai suderinamų dalykų junginys – jautrumo ir fizinės jėgos. Kaip gimė šis pavadinimas ir ką Jums reiškia „jautrumo gravitacija“?
„Jautrumo gravitacijos“ prieštaravimas ir atskleidžia knygos fabulą. Savotiška beširdžio ir bejausmio žmogaus kelionė bandant atgauti prarastą jautrumą. Traumuoto veikėjo terapija, kurioje jis užsiima savigyda per naujai atrandamą santykį su kūryba, pasauliu ir mylima moterimi. Aišku aš negaliu palikti visko saldžiam laimingai pabaigai, todėl atsiranda išdavystės, absurdo ir nesusipratimų virtinė vedanti iš vieno kraštutinumo į kitą. Gravitacija yra ne tik trauka, bet ir stūma, kas puikiai apibudina žmogiškąją prigimtį – veikėjas nori meilės tačiau ją neigia, nori stabilumo, tačiau bėga nuo jo, nori kūrybos tačiau pats viską griauna. Paradoksas čia visada paliekamas skaitytojui, be kažkokio išankstinio moralizavimo ar „gėrio ir blogio“ kovos“. Pagreitis nuo beviltiško konflikto įgaunamas naujam gyvenimo šuoliui.
„Jautrumo gravitacijos“ ištraukos literatūrinėje spaudoje pasirodė dar iki pačios knygos. Koks jausmas paleisti nebaigto ar dar knyga netapusio kūrinio fragmentą skaitytojams? Ar jų redakcijos kada nors pakeitė tai, ką vėliau darėte su tekstu?
Aš matyt esu tas rašytojas, kuris niekada iki galo nėra patenkintas savo tekstais. Iš manęs redakcija turi „atimti“ tekstą, kad aš nepradėčiau jo dar ir dar kartą perrašinėti, gadinti, taisyti ir kurti naujų niuansų, taigi teksto pasirodymas spaudoje prieš pasirodant knygai sustatė į tam tikrus rėmus. Bet kuriuo atveju tekstas spaudoje ir tekstas knygoje skiriasi, įgauna daugiau gelmės arba praranda. Aš pats sau didžiausias kritikas ir cenzorius. Knygos turi savo nuo autoriaus nepriklausomą gyvenimą ir interpretaciją, o ištrauka lieka tik apkarpyta iliustracija iš bendro koliažo galinti pabrėžti vieną ar kitą siužetinį vingį, bet neapčiuopianti visumos. Juo labiau, kad Lietuvos kultūrinė spauda yra labai skurdi – keturi leidiniai, kurie mėgina įsprausti į savus standartus ar įsivaizdavimus, kaip turi atrodyti literatūra. Žurnalai galvoja apie pardavimus ir populiarumą, savo skleidžiamą „meno koncepciją“, o autorius tempia vadeles į savo pusę – jam svarbu jis pats, jo knyga, jo originalumas ir išskirtinumas. Taigi čia jau iš karto yra užprogramuotas tam tikras konfliktas, konformizmas ar noras įtikti, ko aš stengiuosi vengti, kaip socialinis provokatorius.
Jūsų tekstuose daug miesto, pogrindžio, alternatyvios kultūros, priklausomybių, meno žmonių ir visuomenės paraščių. Ar sąmoningai ieškote žmonių bei aplinkų, apie kuriuos „padorioji“ literatūra kartais linkusi kalbėti tyliau?
Yra taip vadinama, romantizuota bohema jau spėjusi apaugti „nacionaliniais laurais“ ir nepopuliarioji apie kurią beveik neįmanoma išgirsti. Kaip ir muzika, literatūra vaikosi tam tikrų madų, tam tikrų populiarumo ar pardavimo kanonų, o kita burbulo dalis taip ir lieka „alternatyvoje“. Aš pats asmeniškai net ir undergraund‘o scenoje stengiausi būti alternatyva alternatyvai. Stengiausi groti, šokti ar režisuoti „nepopuliariąją“ kultūrą. Tas pats yra ir mano tekstuose, nepatogus ir grubus gatvės slengas, neromantiškas miestas su visais purvais ir trūkumais. Mano veikėjai narkomanai, alkoholikai, pikti ir nusivylę žmonės. Situacijos beviltiškos ir balansuojančios ant juodojo humoro ribos savo absurdiškumu ir neišsprendžiamumu. Laikotarpis depresyvus dešimtas dešimtmetis, miestas gniuždantis, svajonės dūžtančios. Gal net reikėtų sakyti, kad toks urban – gotikinis stilius ar toksiškume besimaudančių veikėjų plaukimo varžybos, mėginant nenuskęsti. Bet kuriuo atveju „naujojo nuoširdumo“ literatūra landžioja po paribius ir traukia iš tenai „nepadorius“ siužetus. Taigi teisi mano mokyklinė mokytoja, kuri laikė mane degeneratu, bjaurojančiu „maironio“ ir „vaižganto“ kalbą.
Naujausias Jūsų romanas „Pelynas, mirkytas acetone“ pasirodė visai neseniai. Jau pats pavadinimas skamba taigi sunku praeiti pro šalį. Kas yra tas pelynas, kodėl jis mirkomas acetone ir kaip gimė toks pavadinimas?
Pelynas, mirkytas acetone – padirbtas svaigalas pardavinėjamas Pilies gatvėje, kaip narkotikas. Pasirinktas toks pavadinimas, nes visas romanas yra savotiška apgavystė – scenos kurioje rodoma šventė išvirkščia pusė, gyvenimo kuris linksmina dugnas ir veikėjų kurie įsivaizduoja kylantys – kritimas. Tuo pačiu tai yra žaidimas su skaitytoju išverčiant kasdienius ir gal net banalius įvykius į nepatogias tiesas, žvaigždžių desakralizaciją, apsimetinėjimą, farsą ir kartėlį. Visų antra tai yra vaistas kuris negydo, kaip placebas, o sukelia daug šalutinių poveikių, kurie gali iš tiesų atrodyti įspūdingi ir sudarantys sveikimo efektą, nors iš tiesų veda link toksinių haliucinacijų.
Knygos pristatyme skaitytojas perspėjamas nevynioti suktinių iš jos puslapių, neuostyti poligrafijos dažų ir nedeginti knygos. Kiek Jums svarbi provokacija? Ar ji pirmiausia yra būdas atkreipti dėmesį, ar natūrali Jūsų kūrybinės kalbos dalis?
Šitoje knygoje aš žaidžiu postmodernistiniais pastišais, įveliu Kafkos, Dikenso ar Italo Kalvino siužetus, miksuoju juos su veikėjų nuotykiais, ir viduramžiško alchemiko Paracelso istorija. Taigi provokuoju skaitytoją domėtis ne tik siužetinės linijos vientisumu, bet ir interkontekstais. Kiekvienas skyrius pagrįstas vis kito autoriaus narpliojimu ir remiksavimu. Bet kuriuo atveju Lietuvos skaitytojas nėra toks labai išlepintas provokacijomis – dažnai autoriai slysta standartiškais, klišiniais siužetais. Mano misija šitą situaciją pakeisti. Išmušti snūduriuojančiam skaitytojui iš po užpakalio sofą, sukrėsti ar bent jau įnešti abejonę sočiu atrajojimu, kurį televizijos veidai ar giliamintės tuštumos poetai grūda į galvą. Kaip nors pažadinti iš banalybės letargo ir romantizuoto snarglio sukimo ratu. Suduoti rašytojams vis dar skiepijantiems abstrakcijų muilą, kokie lietuviai yra taikūs, tylūs ir dori krikščionys.
„Pelynas, mirkytas acetone“ nukelia į nelegalių reivo vakarėlių, alternatyvių festivalių, performansų, trumpalaikių santykių ir pogrindžio pasaulį. Kiek šiame pasaulyje yra Jūsų paties matytos ir išgyventos tikrovės, o kiek – literatūrinės fantazijos?
Knyga paremta asmenine patirtimi. Nėra nė vieno personažo ar veiksmo, kuris neturėtų tikro gyvo arba jau mirusio atitikmens. Kartais per kraštus besiliejantis pyktis ar nusivylimas socialine neteisybe įgauna fantasmagorines formas, tačiau viskas vėl grįžta prie realių kažkada išgyventų situacijų. Kartais nutikimai atrodo keisti ar nepatogūs dėl to, kad tie patys žodžiai jau yra įgavę kitas reikšmes ir emocinis fonas labiau užgožia turinį. Šaltas racionalumas konkuruoja su literatūriniu manierizmu ar noru, kaip nors įmantriau pateikti siužetą. Istorija, kurioje rutuliojasi personažai punktyrinė, taip, kaip skamba apsinešusio vartotojo galvoje, besipinanti su haliucinacijomis ir kvescionuojanti patį pasaulio realumą. Veikėjas negali šimtu procentų būti užtikrintas ar tai kas vyksta nėra jo apsvaigimo rezultatas? Ar tai kas vyksta nesisvaiginant yra realu? Ar tai ką jis vadina gyvenimu ar santykiais nėra tik jo fantazijų vaisius. Poreikis apsiginti nuo pasaulio agresijos, nuo atakuojančios realybės, pabėgti į meną, tekstą ar performansą ir tuo pačiu kartoti priklausomybę, kartoti malonumą, kartoti stiprų pojūtį.
Viena iš romano ištraukų prasideda aktoriumi asilo kostiumu, trankančiu galvą į laiptų pakopas „Pūkuotuko teatre“. Už absurdiškos situacijos slypi gana negailestingas žvilgsnis į meno žmogaus gyvenimą. Ar Jums svarbu griauti romantizuotą menininko įvaizdį ir parodyti, kaip iš tikrųjų kartais atrodo kūrybinė profesija?
Vėl gi tai yra asmeninė patirtis, kurioje geradariais apsimetančios, vaikus ekspluatuojančios iniciatyvos ir institucijos, vis dar egzistuoja. Nėra jokios paslapties, kad vaikai yra lengviausia prieinama ir labiausiai pažeidžiama pirkėjų grupė, kuo naudojasi pasipelnyti linkę asmenys ar organizacijos. Vaikų šventės supakuojamos į apsukrių vertelgų produktą, o naivūs tėveliai negali pasipriešinti šitam grupiniam išnaudojimui. Atsiranda tam tikra schema, kurioje suinteresuotos bonusus gauti darželių ar mokyklų auklėtojos, pavaduotojos ar direktorės, parduoda abejotinoms administratorėms šlamštą, kurį vis dar vadina „menu“. O atlikėjas – šiuo atveju aktorius iš savo skurdo varpinės, tėra tik įrankis tokioms organizacijoms pelnytis. Aišku visa tai supakuota į spalvotą „meno“ profanacijos popierių, negalvojant apie atkratomą poveikį vaikų psichikai. Knygoje tai yra vienas iš žiauresnių įvykių, sujungtas su gerai žinomo A.A. Milno siužetu.
Jūsų knygose ir tekstuose nemažai ironijos, absurdo, šiurkštumo, kartais net sąmoningo nepatogumo. Ar yra riba, kurios literatūroje pats neperžengtumėte? O gal literatūros užduotis kaip tik yra tas ribas nuolat tikrinti?
Pasikartosiu, kad kultūra yra nuolat kuriamas ir perkuriamas procesas. Net jei kultūros vartotojas galvoja, kad gali užsitverti romantikos „tvora“ ir pasilėpti tyrame naivumo miške, tai dar visiškai nereiškia, kad iš pasaulio sklindantis informacijos srautas jo nepalies. Literatūra yra viena iš tų formų, kuri provokuoja nepatogius klausimus, plečia ir peržengia ribas. Dabar nebėra draudžiamų temų dabar yra vienos informacijos ar idėjos „uždengimas“ kita informacija. Mes esame toli pažengę, nuo J. Borgeso keturių siužetų (jis sakė, kad yra tik keturios istorijos, kurias nuolatos kuria ir perkuria literatūra), todėl nuolatinis peržengimas pačios kultūros sukuriamų ribų yra būtinas, kaip testas kultūros gyvybingumui patikrinti. Mane asmeniškai paaugliškai džiugina naujo nuoširdumo perspektyva, naujai reflektuojama temų įvairovė ir desakralizacija. Šlykštumo estetika, kaip meno forma, kuri egzistuoja tiek hardcore scenoje, tiek Butoh teatre yra tarsi literatūrinės išraiškos tąsa atverianti platų spektrą provokacijai. Jei skaitytojas nejaučia nieko po perskaitytos knygos ar pažiūrėto spektaklio, vadinasi aš nepasiekiau savo tikslo. Emocinis sukrėtimas veda link pasaulėžiūros keitimo. Man labiau priimtina, kad skaitytojas manęs nekęstų, nei ignoruotų – reaguotų pasyviai.
Esate sukūręs spektaklių ir performansų įvairiose pasaulio šalyse. Scenoje kūrinys priklauso ne tik nuo autoriaus – yra atlikėjai, erdvė, publika, konkreti akimirka. Rašymas, priešingai, gali būti labai vienišas. Kurioje situacijoje jaučiatės laisvesnis – kai kūrinį kontroliuojate vienas, ar kai jis pradeda gyventi tarp kitų žmonių?
Spektaklio rodymas tėra paskutinė kūrimo stadija. Ir ilgametė patirtis rodo, kad savame krašte pranašu nebūsi – pripažinimas užsienyje toli gražu negarantuoja nors kokio žinomumo tėvynėje. Taigi Lietuvoje didžioji kūrybos dalis yra vienišas procesas, o pripažinimas ir pasitenkinimas ateina už sienos. Net ir kuriant darbus su aktoriais tai vis dėlto lieka režisieriaus individualia išraiška ar braižu. Niekada nesu naudojęs pastatymas pjesių ar svetimų tekstų, dažniausia tai vėlgi yra individuali mano paties išgyvenimų ir reakcijų į sociumą išraiška. Todėl literatūroje per daug nenutolstu nuo ironiško ir reflektyvaus savikritiško stiliaus. Juo labiau esu pratęs prie peikimo ir nesupratimo, nei prie pagyrų ar liaupsių. Agresyvus ir piktas pasaulis man yra artimesnis nei saldus ir blizgantis. Alternatyva visada buvo būdas susirasti tokių pat nepatenkintų ir užguitų žmonių, o aš į visa tai patenku kaip tarpas. Laikmetis kuriuo gimiau buvo per daug agresyvus, tėvai kurie auklėjo šalti ir toksiški, sociumas konservatyvus ir gniuždantis, piniginiai santykiai – laukiniai. Taigi aš esu vienišos eros, vienišas produktas, plačiai išsiviepęs šypsenoje (kas matyt psichologiškai vadinama besišypsančia depresija), kad niekas neknistų proto, kodėl esu toks niūrus ir nihilistiškas. Mano juodas humoras kylantis iš nesusikalbėjimo ir nesusitarimo su savimi pačiu.
Jūsų kūryboje susitinka skirtingos meno formos. Ar būna, kad pradėjęs rašyti sceną suprantate, jog ji iš tiesų turėtų tapti spektakliu, performansu ar filmu? Arba priešingai – scenoje gimusi idėja po daugelio metų atsiduria romane?
Būtent taip viskas ir vyksta. Kažkas kas atrodo tinkama, kaip tekstas virsta siužetu spektakliui, o tas kas kažkada buvo performansas nugula į knygą, kaip siužetas. Visgi spektaklis yra laikinas išgyvenimas, kontaktas su žiūrovu ir jo išgyvenimas katarsi išblunka po akimirkos, taigi literatūra turi ilgalaikiškesnę trajektoriją. Nors dabartinis gyvenimo tempas ir informacinė sklaida literatūrą daro tokia pat akimirkos atrakcija išlieka nuotaika ar prisiminimas.
Taigi šiukšlių krūva Vienos bienalėje vadinama menu, taip ir žodžių kratinys sukrautas į knygą vadinamas literatūra. Čia jau prasideda personalijų klausimas – jei esi rašytojų sąjungos narys ar spausdiniesi kultūrinėje spaudoje esi rašytojas, jei tai tik tavo asmeninio kompiuterio atmintyje – grafomanas arba piktų komentarų rašinėtojas socialinėje medijoje.
Per beveik tris dešimtmečius nuo pirmosios literatūrinės publikacijos labai pasikeitė ir Lietuva, ir jos kultūrinis gyvenimas. Kaip pasikeitė pats Andrius Pulkauninkas kaip rašytojas? Ar šiandien parašytumėte tekstą, kurį galėjote parašyti 1997-aisiais?
Lietuvos gyventojai, kaip ir visas Rytų Europos blokas yra apdovanoti ypatingo intensyvumo pokyčiais. Tai ką Vakarų Europa nuveikė per šimtmečius, mums teko nuveikti per labai trumpą laiką. Tą ir mėginu užfiksuoti savo tekstuose, kaip kinta sąmonė intensyvių permainų fone. Kaip kinta mentalitetas, kai per porą metų padaroma tai kas natūraliai rutuliotųsi dešimtmečius? Tam tikras neurotiškumas ir hiperaktyvumas su kuo nelabai susidoroja plastiškos neuronų jungtys. Evoliucija – kuriai mėginama priešintis, bet neišeina nuneigti. Ir tas dabartinis aš, kuri nebegali susišnekėti su 1997 – ųjų Aš. Prasigėrusius bohemos romantikus redakcijose keičia LGBTQ toleranciją propaguojantys individai. Vieni rašytojai laikosi įsikabinę „tradicijos“ kiti maudosi nuolatiniam kitime, treti pasislepia abstrakcijose ir neutralios temos „amžinybėje“, tačiau visada lieka ta pati problema: kaip pasiekti skaitytoją? Aš priklausau nuolatos savimi nepatenkintų žmonių kategorijai, kuriems nepatinka tai ką dariau ir rašiau anksčiau. Mano amžininkai iš anarchistuojančių maištininkų chuliganų virto dievobaimingais moralistais. Taigi belieka Mačernio „gyvenimas dūžtančiose formose“, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.
Per trumpą laiką skaitytojus pasiekė kelios Jūsų knygos – „Miegantys ugnyje“, „Paskendęs turgus“, „Jautrumo gravitacija“, dabar „Pelynas, mirkytas acetone“. Ar stalčiuje dar yra anksčiau parašytų kūrinių, laukiančių savo eilės, ar jau rašote visiškai naują istoriją?
Stalčiuje, šiuo atveju kompiuterio atmintyje, guli dar dvi knygos iš „Antakalnio“ ciklo „Triušio akys“ ir „Šunų vedžiojimo menas“. Norėjosi plačiai atskleisti visą trisdešimties metų laikotarpį su jo peripetijomis ir alternatyvos pakilimu, nuosmukiu ir nauja banga. Kūrybinių planų yra daug, juo labiau kai turi tokią plačią patirtį, kurioje šokinėjimas ne ką prastesnis nei bet kuri dramaturgija. Lietuvos alternatyvos burbulas yra prastai fiksuotas ir nustumtas pop – literatūros į paribius. Taigi noro reikštis, provokuoti ir polemizuoti yra. Konkurencija su kitomis medijomis irgi gali koreguoti situaciją. Gal ateityje leisiu ne tik audio ar popierines knygas, gal susikoncentruosiu į podcastus ar vaizdo išraiškas.
Ir pabaigai – anketoje prie žinutės parašėte: „nebijot klysti ir daryti kvailystes“. Jeigu šią mintį reikėtų išplėsti kaip patarimą jaunam žmogui, kuris nori kurti, bet bijo apsijuokti, suklysti ar būti nesuprastas – ką jam pasakytumėte?
Dabartinė kultūra mėgina įpiršti mintį, kad egzistuoja neklystančios „idealios“ žvaigždės ir tobuli žmonės, kurie koreguodami savo įvaizdį atmeta tai kas juos iš žmonių padaro Dievais. Tačiau būtent klydimas ir „apsijuokimas“ yra pati žmogiškiausia savybė. Vienintelis patarimas niekada nenuleisti rankų. Laimi ne tie kas savo dalyką išmano geriausiai, o tie kas įžūliausia siūlosi. Pagrindinis kritikas visada yra viduje, kuris trukdo laisvai reikštis ar atrodyti „klouniškai“. Aš visą savo gyvenimą nugyvenau klouno kailyje ir galiu pasakyti, kad pagrindinis nuodas yra rimtumas. Kvailystė yra laisvė. Nesąmonė yra nušvitimas. Aš esu šarlatanas sėdintis prie upės ir parduodantis vandenį stiklinėmis, taigi neieškokite to, kas jau yra jūsų kišenėje, o įkiškite ranką ir išsiimkite. Gal ne iš pirmo karto, bet iš dešimt tūkstantojo tikrai pavyks.
Pabaigai
Andriaus Pulkauninko kūrybiniame pasaulyje literatūra neatskiriama nuo muzikos, teatro ir performanso. Skirtingos meno formos jam tampa būdais kalbėti apie tą pačią tikrovę – kartais per humorą, kartais per absurdą, o kartais per sąmoningai nepatogius vaizdinius.
Pasakodamas apie naujausius romanus, rašytojas nuolat grįžta prie asmeninės patirties ir alternatyvios kultūros istorijos. Jo teigimu, ši Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalis iki šiol nepakankamai užfiksuota, todėl „Antakalnio“ ciklą jis ketina tęsti: kompiuterio atmintyje jau laukia „Triušio akys“ ir „Šunų vedžiojimo menas“.
Pokalbį autorius užbaigia raginimu nebijoti klysti. Tai kartu ir jo kūrybos principas: bandyti, abejoti, rizikuoti ir nuolat ieškoti naujų išraiškos formų.
