Valgymo sutrikimai, patyčios, psichologinis smurtas ir vienišumas – temos, kurias savo knygoje „Lili. Seen“ (leidykla „Baltos lankos“, 2026) nagrinėja rašytoja, režisierė ir aktorė Andra Kavaliauskaitė. Interviu su Milda Gauliene ji kalba apie kūrinio atsiradimą, bendravimą su paaugliais, suaugusiųjų atsakomybę ir būtinybę išgirsti žmogų, kuris prašo pagalbos.
Kaip gimė knyga „Lili. Seen“?
Autorė pasakoja, kad pirmiausia buvo parašyta „Seen“ dalis, tačiau vėliau ji pajuto, jog istorijai trūksta šviesos ir vilties. Taip atsirado antroji dalis – „Lili“. Joje siekta pažvelgti ne tik į sunkumus patiriančio jauno žmogaus, bet ir jo artimųjų išgyvenimus.
Andra Kavaliauskaitė sako, kad per ilgus bendravimo su paaugliais metus suprato: vienos istorijos neužtenka, svarbu parodyti ir platesnį kontekstą – šeimos santykius, aplinkinių reakciją, pagalbos kelią. Knyga, jos sumanymu, turėtų tapti tiltu į atvirą pokalbį.
Veikėjus įkvėpė tikros patirtys
Pasak autorės, Ūlos ir Lili istorijos sudėtos iš kelių žmonių patirčių. Siekdama apsaugoti privatumą, ji keitė vardus ir jungė skirtingus pasakojimus. Ji pabrėžia, kad pažadų saugoti jai atsivėrusių žmonių tapatybę neatsisakys.
Knygoje taip pat yra skaitytojams skirtų refleksijos užduočių. Autorė pasakoja, kad dalis jų atsirado bendraujant su jaunais žmonėmis. Tokie pratimai nėra gydymo pakaitalas, tačiau, jos manymu, gali padėti pradėti pokalbį apie savijautą.
Kodėl svarbu neignoruoti sunkumų?
Interviu autorė kritiškai kalba apie abejingumą, su kuriuo paaugliai kartais susiduria šeimoje, mokykloje ar kreipdamiesi pagalbos. Jos patirtis rodo, kad labai svarbu rimtai išklausyti žmogų, nevertinti jo patirčių kaip menkaverčių ir, kai reikia, padėti pasiekti kvalifikuotus specialistus.
„Aš nesu medikė. Aš neišgydysiu“, – pabrėžia Andra Kavaliauskaitė, savo vaidmenį apibūdindama kaip pirminį išklausymą, palaikymą ir palydėjimą iki specialistų.
Socialiniai tinklai ir mokyklų atsakomybė
Pasak kūrėjos, virtualioje erdvėje jauni žmonės gali susidurti su patyčiomis, spaudimu atitikti išvaizdos standartus ir žeidžiančiu bendravimu. Ji ragina mokyklų bendruomenes neapsiriboti formaliais renginiais, bet skirti laiko nuoširdžiam pokalbiui ir saugios aplinkos kūrimui.
Autorė primena, kad knyga skirta ne vien paaugliams. Ją ji siūlo skaityti tėvams, mokytojams, socialiniams pedagogams, psichologams ir visiems, kurie nori geriau suprasti jaunų žmonių patirtis.
Popierinė knyga ir audioknyga – dvi patirtys
Audioknygos kūrimo procese Andrai Kavaliauskaitei buvo svarbūs tikrumas ir artumo jausmas. Ji dėkoja aktoriams, kompozitoriams ir garso režisieriams, ypač paminėdama Nelę Savičenko bei Giedrių Savicką. Autorės teigimu, spausdintas tekstas ir garsinė versija leidžia skirtingais būdais išgyventi tą pačią istoriją.
Knyga kaip kvietimas pokalbiui
Andra Kavaliauskaitė nori, kad knyga pasiektų kuo daugiau Lietuvos bibliotekų, mokyklų ir šeimų. Ji pasakoja esanti pasirengusi susitikti su pedagogais bei tėvais ir kalbėtis apie tai, kaip pradėti sudėtingus, tačiau reikalingus pokalbius su vaikais ir paaugliais.
Kūrėja tikisi, kad „Seen“ – žinutės perskaitymo, bet neatsakymo simbolis – ilgainiui taps išgirdimo ir supratimo ženklu.
Parengta pagal leidyklos „Baltos lankos“ pateiktą interviu. Kalbino Milda Gaulienė. Nuotrauka – V. Žaveckaitės.
