Viskas prasidėjo nuo languoto sąsiuvinio su pilku katinuku ant viršelio. Močiutė jį padovanojo tam, kad anūkė mokytųsi rašyti be klaidų, perrašinėdama laikraščių tekstus. Tačiau būsimajai rašytojai Erikai Amber toks užsiėmimas pasirodė pernelyg nuobodus – užuot kopijavusi svetimus sakinius, ji ėmė kurti savas pasakas. Šiandien jos vardas puikuojasi ant romanų „Prisimink, kai išauš rytojus“, „Melo kaina“ ir „Vilko dukra“ viršelių.
Erikos Amber kūryboje meilė retai būna lengva, o veikėjų pasirinkimus formuoja praeities žaizdos, paslaptys ir noras iš naujo atrasti saugumą. Rašytoja prisipažįsta mėgstanti tamsias, nepatogias temas, o savo personažus pažįsta taip kruopščiai, kad kiekvienam kuria atskirą gyvenimo istoriją. Tačiau pati ji ne visada žino, kokiu keliu šie veikėjai pasuks.
Šis ruduo autorei ypatingas: spalio 30-ąją ji planuoja pristatyti anglišką „Vilko dukros“ versiją „Wolf’s Daughter“ ir žengti į tarptautinę knygų rinką. Apie pirmąjį rankraštį, iki šiol gulintį stalčiuje, rašymą be mūzos laukimo, naujus romanus ir drąsą būti savimi – pokalbis su Erika Amber.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado rašymas? Ar prisimenate akimirką, kai pirmą kartą pagalvojote, kad norite ne tik kurti istorijas sau, bet ir išleisti knygą?
Kurti pradėjau gan anksti, dar būdama vaikas. Bet tuo metu tikrai neturėjau minčių, kad kada nors būsiu rašytoja. Mano amžinatilsi močiutė nupirko sąsiuvinį, kad nurašinėdama tekstą nuo laikraščių mokyčiausi rašyti be klaidų. Kaip šiandien pamenu storą langučiais sąsiuvinį su pilko katinuko atvaizdu ant viršelio. Bet nurašinėti žodžius nuo laikraščio man buvo nuobodu, todėl ėmiausi kurti pasakas. Prisiminus pirmąją, su sese vis dar negalime susilaikyti nesijuokusios. Klaidų ten buvo apstu, užtat jos pagyvino visą siužetą ir pagrindinį pasakos veikėją Karalių Daralinį Kuką. (Neklauskite, kodėl toks pavadinimas, nes pati neturiu atsakymo). Vėliau, kartu su paauglyste atėjo dienoraščio era. Mokykloje – rašinėliai ir kūrinių interpretacijos. Su mokyklos baigimu, baigėsi ir kūryba, kuri vėliau į mano gyvenimą sugrįžo kaip terapija. Kad atitrūkčiau nuo realybės, ėmiau kurti atskirą, fikcinį pasaulį. Taip gimė pirmasis rankraštis, o užbaigus antrąjį, draugė pasiūlė išsiųsti jį į leidyklą. Ir aš išsiunčiau. Po keturių mėnesių gavau laišką iš „Alma littera“ leidyklos su nuostabia žinia – jie nori išleisti mano knygą. (P.s. pirmasis rankraštis vis dar guli stalčiuje).
Kuriate Erikos Amber slapyvardžiu. Kodėl pasirinkote būtent jį ir ką Jums reiškia kūrybinė tapatybė, šiek tiek atskirta nuo kasdienio gyvenimo?
Slapyvardis susideda ir tikrojo mano vardo ir fikcinio – Amber, kurį iš vertus iš anglų kalbos reiškia gintarą. Gavusi laišką iš tuo metu leidyklos leidinių vadovės Vitalijos Maksvytės, jau žinojau, kad naudosiu slapyvardį. Norėjau atskirti savo tikrą gyvenimą nuo kūrybinio. Pagrindinė priežastis, kodėl rinkausi slapyvardį ta, kad tai mano pasirinktas kelias, su visais jo metamais iššūkiais ir spalvomis, bet ne mano artimųjų. Rašytojas daugiau ar mažiau yra viešas asmuo. Norėjau, kad mano pasirinkimas neturėtų tiesioginės įtakos mano artimiesiems. Bet pirminis mano variantas buvo „Ember“, kas reiškia žarija. Tačiau jau pirmojo susitikimo su Vitalija metu, ji man pasakė, kad mato mane kitokią ir pasiūlė apsvarstyti dar vieną variantą – „Amber“. Grįžusi namo gyvenau su šia mintimi kelias dienas, bandydama susitapatinti ir pajausti žodžio svorį. Uždaviau sau klausimus: kokias istorijas noriu kurti ir kokius veikėjus atgaivinti savo knygose. Kiekvienas gintaro akmenėlis – skirtingas. Vienas didesnis, kitas skaidresnis, trečias savyje nešioja gamtos paliktą pėdsaką. Kaip ir mano istorijos. Taip ir gimė Erika Amber.
2017 m. pasirodė Jūsų romanas „Prisimink, kai išauš rytojus“. Kaip gimė jo istorija ir ką šiandien, praėjus beveik dešimtmečiui, pasakytumėte sau, dar tik pradedančiai rašytojai?
Jūsų klausimas privertė mane grįžti į pačią pradžią. Aiškiai prisimenu momentą, kai prieš užmiegat galvoje gimė vyro vaizdas su sidabrine grandinėle ant kaklo, po jo sekė sumaitotas automobilis ir jame įstrigusi universiteto studentė. Istorija nuo pirminės vizijos iki galutinio varianto transformavosi daugybę kartų, bet vis dėl to, knygoje liko kelios detalės, kurios tapo viso kūrinio ašimi.
Ką galėčiau pasakyti sau, kaip pradedančiai rašytojai? Niekada neabejok tuo, ką savo tavo širdis.
„Prisimink, kai išauš rytojus“ veikėja Ivana patiria atminties praradimą, o jos gyvenime atsiranda netikėti santykiai. Kodėl Jus domina akimirkos, kai žmogus praranda įprastą gyvenimo pagrindą ir turi iš naujo pažinti save?
Tiesa pasakius, mane labiau domina ne pati akimirka, bet kas vyksta po to. Skausmingos, traumuojančios patirtys žmoguje palieka randus, kurių kartais nepajėgus užgydyti net laikas. Tos patirtys formuoja žmogų kaip asmenybę, jo požiūrį, ryšį su socialinę aplinką, nulemia jo sprendimus ir pasirinkimus bei atsaką į dirgiklius. Yra trauminių patirčių, kurios smegenyse sukelia net cheminius pokyčius ir kas vienam yra priimtina ir įprasta, kitam gali būti visiškai svetima. Tuo pačiu tai yra labai jautrūs momentai, kai žmogus yra pats pažeidžiamiausias. O kuo daugiau gilinuosi į tai, kaip veikia žmogaus protas, kokios situacijos ir dalykai vyksta realiame gyvenime, tuo labiau įsitikinu, kad posakis „taip nebūna“ čia netinka. Ir žinoma, tokios temos, dalelė po dalelės, nugula į mano knygas.
Romane „Melo kaina“ skaitytojai susiduria su paslaptimis ir skausmingais pasirinkimais. Kokią vietą Jūsų pasakojimuose užima pasitikėjimas ir tiesos slėpimas? Ar visada žinote, ką veikėjai nuslėps vienas nuo kito?
Pasitikėjimas man asmeniškai yra viena didžiausių vertybių gyvenime, be kurio nevyksta niekas kitas. Tai natūraliai atsispindi ir mano knygose, bet veikėjų reakcija, pasirinkimai ir poelgiai yra jų pačių reikalas. Neretai pasitaiko momentų, kai veikėjai nusprendžia patys, o man belieka užrašyti. Yra ne kartą buvę, kad mano planas nuėjo šuniui ant uodegos, nes siužetas susidėjo taip, kaip norėjo veikėjai, o jeigu sugalvočiau viską keisti kaip noriu aš – būtų nenatūralu. Mano kaip rašytojos darbas ir atsakomybė – neprimesti savo nuomonės ir neforsuoti įvykių, nes to reikia man. Knygoje veikėjai turi savo pamokas, kurias privalo išmokti, o aš tesu tik gidė, padedanti jiems savąsias pamokas atrasti ir suprasti, o ar jie jas išmoks – priklauso nuo jų pačių. Kaip minėjau anksčiau, kaip patirtys formuoja žmogų, lygiai taip pat formuoja ir veikėją. Kiekvienas atsineša savo baimes ir skaudulius, kurie įtakoja jų pasirinkimus. Tai, kad vienaip ar kitaip nepasielgčiau aš, nereiškia, kad to nepadarytų mano veikėjai. Juk knyga yra ne apie mane, o apie juos.
2025 m. išleistame romane „Vilko dukra“ Lilijana po senelio mirties grįžta į Sidabrinį Ežerą ir susiduria su sudėtinga praeitimi. Kaip gimė šios istorijos sumanymas?
Kai gimė šios knygos vizija, aiškiai žinojau dabartinę savo veikėjos būseną: priklausomybė kvaišalam ir alkoholiui, sutrūkinėję santykiai su tėvais ir nuolatinis viduje kunkuliuojantis pyktis. Tam, kad geriau suprasčiau savo veikėją, ėmiausi skaityti įvairiausius psichologinius straipsnius, tyrimus ir kita, tam kad suvokčiau kur yra viso to šaknys; kodėl ji tapo tokia, kokia atėjo į mano galvą ir ką mudvi šioje kelionėje turime išmokti. Turėjau pažinti Lilijaną, kad suprasčiau ko ji trokšta. Taip, skyrius po skyriaus, gimė „Vilko dukra“.
„Vilko dukroje“ svarbūs tėvų ir vaikų santykiai, atstūmimo baimė bei namų paieškos. Ką Jums pačiai reiškia namai – vietą, žmones ar jausmą?
Vienareikšmiškai – jausmas. Jei tiksliau, saugumo jausmas, kurio dėka gali atsipalaiduoti ir bent trumpam negandas palikti kitapus. Jį gali suteikti tiek vieta, tiek žmogus, tiek muzika ar net daiktas.
Jūsų kūriniuose meilė dažnai susipina su netektimi, kaltės jausmu ar vidiniais išbandymais. Ar sąmoningai renkatės emociškai sudėtingas istorijas, ar veikėjai jas patys „atsineša“?
Taip jau gaunasi, kad veikėjai ateina jau su savo lagaminais, kuriuose nestinga skausmo, netekčių ir tamsos. Bet tikriausiai, taip yra todėl, kad pati daug domiuosi tamsiomis, nepatogiomis, kartais net kraują stingdančiomis temomis ir informacijos ieškau nuo mokslinių straipsnių iki dokumentikos. Man patinka atverti tamsiausias pasąmonės duris. Tas kas mane pažįsta, žino, kad atsipalaiduoju žiūrėdama siaubo filmus ir kriminalinę dokumentiką. O konkretus veikėjas ir su juo užgimusi scena, nukreipia konkrečia kryptimi.
Kaip kuriate personažus? Ar prieš pradėdama rašyti išsamiai žinote jų praeitį, charakterį ir ateitį, ar svarbiausi dalykai paaiškėja rašant?
Personažų kūrimas yra atskiras ir labai atsakingas darbas. Kiekvieną jų kuriu iš mažų dalelių, nuo išvaizdos iki charakterio savybių. Niekada nenaudoju prototipų. Mano veikėjai turi atskirus failus arba kitaip portfolio, kuriame yra sudėtas jų gyvenimas nuo ankstyvo amžiaus iki dabarties akimirkos, išsilavinimas, patirtys, baimės, tikslai, santykis su tėvais ir aplinka. Laiko tarpsnis priklauso nuo to, kokias veikėjo patirtis turiu žinoti ir to, ar tai pagrindinis ar šalutinis veikėjas. Čia negali būti jokių paslapčių ar užtrauktų užuolaidų. Tik nuogas atvirumas. Tam, kad pajusčiau veikėjo kalbėjimo manierą ir charakterį, rašau sau laišką iš to veikėjo perspektyvos ir leidžiu jam kalbėti, papasakoti apie save. Būtent tada ir sužinau net ir pačias tamsiausias jo paslaptis. Savo ateitį pagrindinis veikėjas kuria pats. Aš žinau galutinį tašką iki kurio jis turės nueiti. Kaip tai padarys, priklausys nuo daugelio dalykų, nes knygoje veikėjų ne vienas ir visi jie vienaip ar kitaip susiję.
Knygų skaitytojai neretai prisiriša prie veikėjų ir turi stiprią nuomonę apie jų sprendimus. Koks skaitytojo atsiliepimas Jums buvo netikėčiausias ar labiausiai įsiminė?
Būtų sunku išskirti tik vieną, bet tikriausiai labiausiai įsimena tie, kuriuos gaunu asmeniškai, kur skaitytojai pasidalina savo patirtimis, artimomis knygos veikėjų išgyvenimams. Nors mano knygos yra fikcija, suprantu, kad jos arčiau realybės nei galėjau įsivaizduoti. Visgi, vertėtų prisiminti, kad knyga yra apie pagrindinio veikėjo kelionę. Jo sprendimai neturi sutapti su skaitytojo, nes du skirtingi žmonės, net ir identiškoje situacijoje pasielgs skirtingai.
Ką Jums reiškia žanrų ribos? Ar skirstymas į meilės romaną, psichologinę dramą ar trilerį padeda skaitytojui atrasti knygą, ar kartais trukdo pamatyti jos temas?
Knygų skirstymas į žanrus ir subžanrus yra būtinas. Skaitytojas imdamas knygą į rankas jai turi išsikėlęs tam tikrus lūkesčius. Tinkama knyga, patekusi į tinkamas rankas dovanoja teigiamą patirtį ir emocinį pasitenkinimą. Priešingu atveju, knygoje esančios temos ar situacijos gali į paviršių iškelti dalykus, su kuriais žmogus galbūt kovoja daugybę metų. Knyga netraumuos, bet ji taps emociniu trigeriu. Mano pačios rašomos knygos netelpa į vieno žanro rėmus. Jose persipina du kartais net trys žanrai ir tai darau sąmoningai. Tam, kad galėčiau priskirti knygą kuriai nors kategorijai, turiu rinktis dominuojančią liniją, tačiau stengiuosi kiek įmanoma aiškiau iškomunikuoti, kokia tai knyga ir paruošti skaitytoją galimai patirčiai, kad jis galėtų nuspręsti ar ši knyga jam. Vieno webinar‘o metu man labai patiko amerikietės autorės išsakyta mintis, kad rašytojas rašo perleisdamas kūrinį per savo filtrą, o skaitytojas ją perleidžia per savo. Tas filtras yra sudarytas iš emocinės būsenos, gyvenimo būdo, pomėgių, dabartinės situacijos, nuostatų ir patirčių bagažo, kurio nė viena iš pusių negali įtakoti. Būna, kai skaitytojas įskaito tokias potemes, apie kurias net negalvojau rašydama, bet būtent jis tai pajuto ir išjautė. Kitas pasakys, kad „taip nebūna“, ir grįsdamas savo nuomonę jis remsis savo arba jį supančios aplinkos patirtimi. Ir tai yra normalu, nes mes esame individualūs.
Kaip atrodo Jūsų įprastas kūrybinis procesas – ar turite rašymo rutiną, iš anksto sudarytą planą, ar pasikliaujate įkvėpimu? Kuriame etape patiriate daugiausia sunkumų?
Rutinos neturiu ir tuo džiaugiuosi, nes tada per dešimt metų parašyčiau tik vieną knygą. Dirbu pagal kintantį darbo grafiką ir visos dienos skirtingos. Turiu dvi mažas dukras. Su vyru mėgstame keliauti, tad turiu būti lanksti. Dažniausiai kompiuteris keliauja su manimi, o jeigu jo neturiu, tam pasitarnauja telefono užrašų knygutė. Taip pat yra ir su įkvėpimu. Jis dažniausiai ateina, kai reikia dirbti ką kitą. Bet aš į rašymą žiūriu kaip į darbą: sėdi ir dirbi, nes gali ir nesulaukti, kol mūza parskris iš atostogų prie Karibų jūros. Įkvėpimas ateina dirbant. Istorijos planas tampa aiškus, kai įpusėju rašyti pirmą juodraštį. Tada galiu aiškiai išsidėlioti laiko tėkmę, susižymėti svarbiausius įvykius, nes kartu su veikėjais pradedu pažinti pačią istoriją. Dažniausiai vieno plano nepakanka ir per visą kūrimo procesą – jis kinta. Čia taip pat būtinas lankstumas. Kalbant apie sunkumus, anksčiau sunkiausias būdavo redagavimas. Kai pakeičiau požiūri, kad redagavimas nėra kančia ir tik sausas techninis darbas, procesas tapo lengvesnis. Kaip mėgstu juokauti: jeigu negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį.
Jūsų svetainės ir „Instagram“ turinys pateikiamas anglų kalba. Ar svarstote savo kūrybą pristatyti ir tarptautiniams skaitytojams? Kokių galimybių ir iššūkių matote?
Šis žingsnis buvo vienas didžiausių ir bene svarbiausių mano kūrybiniame kelyje. Į gyvenimą paleidusi „Vilko dukrą“ ėmiausi knygos vertimo į anglų kalbą. Natūralu, kad transformavosi ir mano socialiniai tinklai. Šių metų spalio 30 dieną į tarptautinę rinką paleidžiu pirmąją savo knygą anglų kalba “Wolf‘s Daughter“.
Kalbant apie galimybes – mano knyga iškeliauja į milžinišką rinką, kas tuo pačiu tampa ir iššūkiu. Čia, Lietuvoje, turiu savo skaitytojus, tarptautinėje rinkoje, dar tik dedu pirmuosius žingsnius. Tai sunkus ir ilgas kelias, bet darbas man teikia malonumą. Netikiu staigia sėkme ar stogą raunančiu debiutu. Po kiekviena sėkmės istorija slypi bemiegės naktys, daugybe valandų darbo, nerimo ir baimių. Manau su tuo sutiktų kiekvienas rašantis žmogus.
Ko, Jūsų manymu, labiausiai reikia šiuolaikinei lietuvių literatūrai – didesnio skaitytojų dėmesio, daugiau drąsos eksperimentuoti, geresnio autorių matomumo ar dar ko nors?
Rašančių gretose tikrai turime meistriškai žodį valdančių autorių, bet skaitytojai neretai prisibijo žodžių „lietuvių autorius“. Nors vis daugiau skaitytojų atranda savus autorius, bet ne taip greitai, kaip norėtųsi. Tad linkiu, kad mūsų skaitytojai nebijotų rinktis ir savų autorių, kurie dažnai nenusileidžia užsieniui.
Kokie Jūsų artimiausi kūrybiniai planai? Ar jau gimsta naujas romanas, apie kurį galėtumėte šiek tiek papasakoti mūsų skaitytojams?
Mano kūrybiniai planai sudėti mažiausiai metams į priekį, nes vienu metu dirbu su keliais skirtingais projektais, tik skirtinguose etapuose. Tai padeda man išlaikyti produktyvumą. Bet ir čia bus pokyčių. 2027 pavasarį, jeigu viskas toliau eisis pagal planą, į pasaulį išleisiu naują knygą, psichologinį romantinį trilerį „Tau išėjus“/“After You Left“, kuris pasirodys dviem kalbomis: lietuvių ir anglų. Ir tai ko gero, bus paskutinioji knyga, išleista gimtąja kalba. Šiuo metu baiginėju redaguoti anglišką tekstą, kol lietuviškas variantas jau laukia savo eilės pas redaktorę. Angliška versija į redaktorės rankas iškeliaus sausį. O kol vienas projektas eina į pabaigą, darbuojuosi ties nauja istorija, kurią pradėjau rašyti pernai tarptautiniame „Novel November 2025“ projekte ir per 30 dienų pasiekiau 53 tūkst. žodžių. Pirmąjį juodraščio variantą planuoju baigti iki šių metų gruodžio 31 d., o į pasaulį paleisti 2027 metų rudenį. Knyga pasirodys anglų kalboje.
Erikos Amber kūryboje svarbiausia ne vien tai, kas nutinka veikėjams, bet ir tai, kaip patirti išbandymai juos pakeičia. Rašytoja nesistengia jų apsaugoti nuo sunkių pasirinkimų ar primesti savo sprendimų – leidžia kiekvienam atrasti savąjį kelią. Galbūt todėl jos istorijose skaitytojai atpažįsta ne tik išgalvotus personažus, bet ir dalelę savo gyvenimo.
Kalbino LietuviuAutoriai.lt redakcija. Nuotraukos ir knygų viršeliai publikuojami gavus autorės leidimą.
