Senojoje knygoje gali slypėti daugiau nei tekstas: užmirštas laiškas, savininko įrašas ar net paties Lietuvos didžiojo etmono ranka paliktos pastabos. Rašytoja ir Vilniaus universiteto bibliotekos retų spaudinių tyrinėtoja Sondra Rankelienė tokias istorijas atranda savo darbe, o vėliau jas įpina į istorinius detektyvus.
Kaip tikrovės paslaptys virsta literatūrinėmis intrigomis? Ką apie žmogų atskleidžia jo biblioteka? Kodėl detektyvo herojui kartais būtina suklysti? Apie romaną „Manuskriptas“, „Enigma“ seriją, senųjų knygų paslaptis ir jau baigtą naują kūrinį – pokalbis su Sondra Rankeliene.
Jūsų profesinė kasdienybė susijusi su Vilniaus universiteto bibliotekos retais spaudiniais. Kurį atradimą – galbūt mažą įrašą paraštėje, buvusio savininko ženklą ar netikėtą knygos istoriją – iki šiol prisimenate ryškiausiai?
Labai sunku išrinkti tik vieną atradimą senose knygose, kai jų turime beveik kasdien. Kartais tas atradimas pasimato staiga – pavyzdžiui, blykstelėjus aukso folijai, kadaise įkritusiai tarp inkunabulo lapų. O kartais iki atradimo reikia gerokai „pasiknisti“ pasaulio bibliotekų kataloguose ir siuntinėti užklausas į kitų šalių nacionalinės bibliografijos institutus, kaip buvo su prancūziška protestantiška knyga, unikumu, apie kurio 1598 metų leidimo egzistavimą nieko nežino netgi patys prancūzai. O ryškiausias savo verte atradimas, tikriausiai, Jono Karolio Chodkevičiaus bibliotekos knygoje atrastos rankraštinės pastabos paraštėse. Giliai įkvėpėm su kolege ir nustojom kvėpuoti kuriam laikui, kai realiai suvokėm, jog tos pastabos rašytos paties Lietuvos didžiojo etmono ranka.
Esate minėjusi, kad rašydama detektyvus siekiate iškelti žmones, kuriais Lietuva turėtų didžiuotis. Kaip pasirenkate istorinę asmenybę ar įvykį, kuris taps naujo siužeto pagrindu?
Ne visada asmenybės ar įvykiai yra mano istorijų pagrindas. Dažniausiai jie tampa pagalbine, viena iš kelių istorinių siužetinių linijų arba paprasčiausiai paminimu faktu. Paprastai renkuosi tuos istorinius įvykius arba / ir asmenis, su kuriais susiduriu savo darbe aprašinėdama senąsias knygas ir rengdama parodas. Svarbu yra ir tai, kiek visuomenė apie tuos įvykius ir asmenis žino. Ir jeigu man atrodo, kad žino per mažai, o aš manau, kad reikia apie tai žinoti daugiau, tam, kad pajustume didesnę savo vertę kaip tauta ir valstybė, turėjusi galią, pasistengiu tai įpinti į savo romano siužetą.
„Manuskripto“ intrigą kuria legendinis Kazimiero Semenavičiaus „Didžiojo artilerijos meno“ antrosios dalies rankraštis. Kas Jus labiausiai patraukė šioje istorinėje mįslėje – pati dingusio kūrinio galimybė, Semenavičiaus asmenybė ar jo išradimų likimas?
Ten, kur paslaptis – juk visada įdomiau, ar ne? Dingęs rankraštis yra faktas, paslaptinga Kazimiero Semenavičiaus mirtis, tikėtina, Amsterdame – taip pat. Ir – jeigu yra dingęs rankraštis, tai visada yra tikimybė, kad jis bus atrastas. Ši galimybė tokiems svajotojams su rožiniais akiniais, kaip aš, visada kutena nervų galūnėles – tai kodėl savo romane nepavertus to fikcine realybe? Ši galimybė „paversti“ paslaptį realybe savo romanuose ir traukia mane labiausiai.
Kada „Manuskripto“ istorijoje baigiasi dokumentais patvirtinti faktai ir prasideda rašytojos vaizduotė? Ar turite sau griežtą ribą, kurios neleisite grožinei literatūrai peržengti?
Grožinė literatūra juk yra beveik visa iš esmės – fantastinė. Išskyrus, žinoma, tikrais faktais paremtas istorijas. Visa kita – tėra tik kūrėjo vaizduotės išdava. Taigi, manau, kad čia ribų nėra. Taip ir mano romanuose: realūs žmonės ir įvykiai supinti su išmone, „pajungti“ mano valiai ir norams susukti istoriją taip, kaip man patogiau. Bet tik pagrindinės siužetinės linijos – kiti minimi istoriniai dalykėliai ir fakteliai mano romanuose yra visiškai teisingi. Būtent todėl – kad smalsesnis skaitytojas galėtų patogiai atrinkti tiesą nuo išmonės – savo romanų pabaigose pridedu paaiškinimus, kuriuose pateikiami jau tikri, rimtų istorikų tyrinėjimuose patvirtinti duomenys apie mano knygose minimus asmenis, įvykius ar objektus.
Romane susitinka senovinis rankraštis ir šiuolaikinių tyrimų laboratorija. Kodėl nusprendėte sujungti būtent šiuos du pasaulius?
Tai padiktavo mano noras „papopuliarinti“ tris dalykus, kuriais mes, kaip tauta ir piliečiai turime didžiuotis: Kazimierą Semenavičių – pasaulinio garso inžinierių. Nesvarbu, kad jis gyveno XVII a.: jo „Didžiojo artilerijos meno“ kelis kartus į Vilniaus universiteto biblioteką specialiai atėjo pasižiūrėti NASA atstovai, Europos kosmoso agentūros rengtos konferencijos „SEMWO“ Vilniuje dalyviai. Semenavičius ir jo veikalas tikrai yra žinomas pasaulyje. Antras ir trečias dalykai, kuriais mes turime didžiuotis – tai, ką turime čia pat, bet per mažai žinome apie tai, todėl per mažai vertiname – Lietuvos mokslas ir FTMC (Fizinių ir technologijos mokslų centras). Štai čia – tikrai yra „kosmosas“! O Semenavičius kaip mokslininkas ir išradėjas tiesiogiai siejasi su mūsų laikų išradimų centru FTMC – štai jums ir sąsaja…
„Manuskripto“ veikėja Jaunė Gedminienė susiduria su situacija, kai įtarimai ima krypti į ją pačią. Ką Jums, kaip autorei, suteikia pasakojimas iš žmogaus, kuriuo kiti nepasitiki, perspektyvos?
Įdomumą. Juk jeigu viskas klotųsi puikiai ir teisingai, gražiai, ištikimai, maloniai, o veikėjai – tik patinkantys, būtų labai neįdomu skaityti. Tobulumas romane yra blogis. Parašykite tobulą romaną – niekas neskaitys… Aš manau, kad įdomumas romane atsiranda tada, kai veikėjai kažką 😊 padaro ne taip, klysta, neapgalvotai pasielgia – būtent tada atsiranda intriga, o skaitytojui – „na, kodėl jis taip padarė?“ Ir – vieni skaito toliau, kiti – deja, meta skaityti… Bet man, kaip autorei, patinka kvaili, keisti, neapgalvoti mano veikėjų poelgiai.
Po keturių „Enigma“ romanų parašėte „Manuskriptą“. Kuo penktojo detektyvo kūrimas skyrėsi nuo pirmųjų knygų – pasikeitė tyrinėjimo metodas, siužeto konstravimas ar Jūsų pačios santykis su skaitytoju?
Santykis su skaitytoju, kaip ir skaitytojų kontingentas, man taip atrodo, keičiasi sulig kiekviena knyga. Kaip ir aš pati. Tikrai nesakau, kad tobulėju, tiesiog – viskas kitaip: kitokie pojūčiai, atsiranda noras įtikti skaitytojams, kurį tuojau pat keičia supratimas, kad visiems juk neįtiksi, tada prisimenu, kad rašau – taigi, sau, nes man labai patinka tą daryti. Su kiekviena nauja knyga kyla visokiausių minčių ir todėl – viskas būna kitaip. Išskyrus rašymo procesą. Šitas – tai nesikeičia. Atsiverti kompiuterį – ir rašai! Svarbu negalvoti apie „Patiks? Nepatiks?“. Tik dabar ilgiau reikia ieškoti istorinės medžiagos, nes jau beveik pasibaigė mano per 31 darbo su senomis knygomis metus sukauptas „mintinas“ žinių bagažas. Na, bet mūsų gerbiami istorikai – tikrai puikiai dirba, tiek visko ištyrinėję, kad – nespėsiu visko parašyti…
„Enigma Orbi“, „Enigma Duplex“, „Enigma Solvere“ ir „Enigma Regum. Tamga“ pavadinimai patys skamba tarsi užuominos. Koks vaidmuo Jūsų kūryboje tenka kodams, simboliams ir skaitytojo norui iššifruoti paslaptį?
Visose mano knygose kodai, užuominos, mįslės ir paslaptys yra labai svarbios. Tikiuosi, kad ir skaitytojams tos mįslės yra tarsi variklis, skatinantis toliau skaityti. Įdomiausia, kad visos tos knygų paslaptys atsirado iš mano darbo su senomis knygomis. Būtent jose ir senuosiuose rankraščiuose buvo, yra ir bus dar daugybė neatskleistų paslapčių. Mes su kolegomis jas atrandame kiekvieną dieną – bet tik tai, ką sugebame identifikuoti ir iššifruoti. Bet juk mes nesame tokie išsilavinę ir protingi, kokie buvo senovės eruditai. Mums iki jų dar labai toli. Todėl ir paslapčių knygose, kurių neatrandame, bet galbūt atras vėlesnės kartos, lieka daugybė. Taigi, nuolatinis susidūrimas su slaptais dalykais, tikrai įsikišo ir į mano romanų siužetus, o – „Manuskripte“ – ir į patį teksto konstravimą.
Dirbdama su autentiškomis senosiomis knygomis, turbūt matote, kad jų istorijos dažnai ne mažiau dramatiškos už fikciją. Ar yra radinys, kurio istorijos sąmoningai neperkėlėte į romaną, nes ji pernelyg jautri ar sudėtinga?
Taip, yra, bet būtent dėl tų pačių priežasčių – jautrumo ir sudėtingumo – šios istorijos negaliu papasakoti ir čia. Tai ne tokia jau ir sena, XX a. vidurio istorija, susijusi su žinomais žmonėmis, todėl ji dar ir dabar gali sukelti tam tikrų nesmagumų.
Moksliniame darbe tyrinėjote Žygimanto Augusto knygų proveniencijas ir viršelių puošybą. Ką apie žmogų, laikmetį ar net politinę istoriją gali papasakoti toks iš pirmo žvilgsnio mažas dalykas kaip nuosavybės įrašas ar superekslibrisas?
Nuosavybės knygose žymėjimas – nėra mažas dalykas. Tai yra viešas deklaravimas to, ką tu skaitai, kokios tavo pažiūros, įsitikinimai, išsilavinimas, materialinė padėtis. Žygimantą Augustą pagal pareigas prilyginkime šių laikų valstybės vadovui. Tokiu atveju, žiniasklaidos atstovai, ištyrinėję jo biblioteką, būtų sužinoję, kad valstybės vadovas skaito madingus autorius ir modernią literatūrą, yra linkęs į naujai atsiradusią, valstybei nepriimtiną, religinę pakraipą, kad jis vis dėlto yra visapusiško išsilavinimo, mėgsta poeziją ir yra žiauriai turtingas.
Su Indre Saudargiene parengtoje „Bibliotheca Curiosa“ pristatomi 123 nepaprasti VU bibliotekos leidiniai. Ką tas darbas pakeitė Jūsų supratime apie tai, kokios temos senųjų knygų skaitytojus domino prieš kelis šimtmečius?
Tas ir yra įdomiausia, kad supratome, jog žmonės nuo senų laikų visai nepasikeitė. Kaip ir šiais laikais, senovėje juos domino katastrofos, žymių žmonių gyvenimai, keisti pasaulyje nutinkantys dalykai, kelionių aprašymai, raganos ir burtai, sveikata ir stebuklingi vaistai, maisto receptai, žodžiu – visi tie patys dalykai, kaip ir šiais laikais! Taigi, žmonės, deja, nesikeičia, keičiasi tik technologijos…
Ar būna, kad jau rašydama romaną atrandate istorinę detalę, kuri sugriauna puikiai suplanuotą siužetą? Ką tuomet renkatės – perrašyti istoriją ar atsisakyti detalės?
Ne, griaunančių detalių neteko sutikti – visas griaunančias įtaigiai įkomponavau į sukonstruotą siužetą. Greičiau jau siužetą bando koreguoti mano veikėjai, kurie kartais būna savarankiški ir siekia pasielgti, o kartais – ir pasielgia visai ne taip, kaip aš jiems buvau suplanavusi.
Jūsų romanai gali tapti savotišku keliu į Lietuvos istoriją. Koks iki šiol menkai žinomas Lietuvos mokslo, kultūros ar knygų istorijos pasakojimas, Jūsų nuomone, labiausiai vertas platesnės visuomenės dėmesio?
Didesnio dėmesio turėtų susilaukti visi Lietuvos ir knygos istorijos faktai, padedantys mums susivokti, kad mes, lietuviai, sakydama „lietuviai“, turiu galvoje pilietybę, o ne tautybę, vis dėlto buvome dideli, įtakingi ir galingi. Priešingai, negu mums buvo teigta ilgus metus, o kartais, tęsdami okupantų įtaigą, daugelis iš mūsų ir dabar vis dar nuvertiname savo praeitį, kartodami okupantų stipriai „pridaigintą“ mintį, kad mes esą tebuvome „Lenkijos vasalai“, „nieko nereiškėme“, „neturėjome galios gintis nuo maskvėnų invazijos“ ir panašių „idėjų“. Vienintelis dalykas, ką okupantai padarė gerai – tai tokiu istorijos perfrazavimu įrodė, kad mokytis istorijos, žinoti savo šalies, aplinkinių šalių istoriją – privaloma! Nes kitu atveju – ta istorija priešo bus perrašyta, o tau bus įteigta, kad tu esi tik menkas galingo „brolio“ vasalas.
Šiandien daug kas skaito elektroninius tekstus, o senųjų knygų tyrinėjime svarbūs popierius, įrišimas, paraštės, įspaudai. Ko apie praeitį negalėtume sužinoti, jei išsaugotume vien skaitmeninį knygos tekstą?
Nežinotumėm, kas skaitė knygas, kas buvo jų savininkai, ką galvojo skaitydami ir kaip tai, ką skaito, susiejo su savo gyvenamu laikmečiu. Nežinotumėm, kas kam gimė, kas su kuo susituokė, kas ir nuo ko mirė, kada kokios ligos plito ir kaip geriau gydyti gyvulius, kaip pasigaminti šampaninį vyną iš beržo sulos ir koks embrionų tepalas padeda gyventi amžinai… Jau nekalbant apie tai, kad taip ir nesužinotumėm, ką galima slėpti knygų viršeliuose, tarp lapų, nugarėlėse… Ir nerastumėm nei ostijų, nei pinigų, nei aukso, nei grūdų nežinia, kurio amžiaus, nei draudimo polisų, nei slaptų meilės laiškelių, pašto ženklų, skolos raštelių ir nežinomų poetų eilėraščių.
Kas Jums pačiai didesnis malonumas: pirmą kartą atverti dar netyrinėtą seną knygą ar užrašyti paskutinį detektyvo sakinį? Kuo šie du atradimo jausmai panašūs?
Atverčiant netyrinėtą knygą, žinoma. Tada sukyla, mano, amžinos romantikės neblėstantis tikėjimas ir viltis atrasti dar ką nors įdomaus, prisiliesti prie netyrinėtos paslapties. O jų – dar yra tikrai – patikėkit! Paskutinis detektyvo sakinys sukelia dvejopą jausmą: lyg ir smagu, ir norisi, ir nekantrauju pabaigti knygą, bet kartu – ir gaila… Nes sugalvota istorija, kurią buvo labai smagu – visada būna smagu – rašyti, baigėsi. O rašyti juk norisi. Tad teks iš naujo galvoti kitą istoriją… Todėl – kartu ir smagu, ir gaila užrašyti paskutinį detektyvo sakinį…
Kokia literatūrinė ar istorinė paslaptis šiuo metu labiausiai neduoda ramybės? Ar skaitytojai jau gali tikėtis kitos Jūsų knygos?
Taip, nauja knyga jau baigta. Beliko išrinkti iš ten galimai įsitaisiusius „grybus“, sutikrinti visus faktus ir – atiduoti leidyklai. O šį kartą tai bus tikrų tikriausia literatūrinė-istorinė-detektyvinė paslaptis, kuriai atskleisti reikės susipažinimo su barokine artificiozine poezija… Išgąsdinau? Nesijaudinkite – viskas įvyks lengvai ir greitai…
Dėkojame Sondrai Rankelienei už pokalbį ir galimybę pažvelgti į pasaulį, kuriame istorinis dokumentas gali tapti detektyvo pradžia. Jos pasakojimas primena, kad senosios knygos yra ne tik praeities tekstai – jos saugo žmonių gyvenimų, atradimų ir dar neišspręstų mįslių pėdsakus.
Kalbino LietuviuAutoriai.lt redakcija. Nuotraukos – autorės pateiktos.
