Vertėja ir redaktorė Jurgita Marija Abraitytė jau kelis dešimtmečius tiesia literatūrinį tiltą tarp Lietuvos ir Islandijos. Kalbų pasaulį ji atrado Lietuvai atgavus nepriklausomybę, studijavo Islandijoje, vertė poeziją, prozą, dramaturgiją ir vaikų literatūrą. Jos profesinį kelią lydi susitikimai su rašytojais, dėstytojais, leidėjais ir atkaklus darbas ieškant tinkamiausio lietuviško žodžio.
Pokalbyje LietuviuAutoriai.lt ji pasakoja apie pirmuosius vertimus, draugystę ir susirašinėjimą su poetu Sigitu Geda, islandų sagų pasaulį, naująjį Sigrún Pálsdóttir romano „Siuvinėtoja“ vertimą ir nematomą vertėjo bei redaktoriaus darbo pusę. Taip pat dalijasi patarimais jauniesiems kūrėjams ir atskleidžia, kokių islandų knygų dar norėtų Lietuvos skaitytojams.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado islandų kalba? Kas pirmiausia patraukė Islandijoje ir paskatino ją pažinti taip giliai, kad vėliau ėmėtės literatūros vertimų?
Islandų kalba mano gyvenime atsirado neatsitiktinai. 1993-aisiais pradėjau studijuoti Vilniaus universiteto Filologijos fakultete lietuvių filologiją. Ką tik atgauta Nepriklausomybė, tebegyvi liepsnojančių laisvės laužų nutvieksti prisiminimai apie nueitą nelengvą kelią ir… lietuvių širdyse šaknis įleidęs dėkingumas Islandijai, mažai, bet drąsiai šaliai Atlanto vandenyno pakraštyje, kuri pirmoji žengė istorinį žingsnį – pripažino Lietuvą kaip savarankišką, nepriklausomą valstybę. Tai buvo ir pirmieji metai jau Nepriklausomoje Lietuvoje, kai buvo pradėta dėstyti islandų kalba. Esu dėkinga likimui, kad man teko garbė būti vienai iš pirmųjų gerbiamos Vilniaus universiteto Skandinavistikos katedros dėstytojos Rasos Ruseckienės studente. Nebuvo sunku apsispręsti mokytis šios vienos iš sunkiausių pasaulio kalbų: dėkingumas islandų tautai ir svajonė tapti kultūriniu tiltu tarp abiejų šalių, Lietuvos ir Islandijos, nusvėrė mano pasirinkimą. Ką daugiau tuo metu galėjo padaryti 18 metų jaunas žmogus dėl savo šalies? Aš pasirinkau taip, norėjau pasitarnauti ir būti naudinga abiem mylimoms šalims: Tėvynei ir tai, kuri lemiamą akimirką jai ištiesė savo ranką. Nors pagrindinė studijų kryptis buvo lietuvių filologija, po truputį mokiausi islandų kalbos. Labai nustebau, kai po dvejų metų teko garbė kaip Lietuvos atstovei skristi į Islandiją: Šiaurės šalių ministrų taryba tais metais skyrė stipendiją vienam asmeniui iš Lietuvos studijuoti Islandijos universitete islandų filologiją užsieniečiams. Atsimenu, kad visą vasarą ruošiausi, mokiausi, kartojausi išeitą medžiagą, nes žinojau, kad nuvykus reikės laikyti žinių patikrinimo egzaminus. Matyt, žvaigždės buvo palankios ir pavyko įstoti į antrą kursą – sutaupiau vienerius studijų metus. Po metų sulaukiau žinios, kad pratęsiama galimybė studijuoti toliau, tad per dvejus metus baigiau bakalauro studijas ir grįžau į Lietuvą (Islandijos universitete šių studijų trukmė – treji metai). Čia tęsiau lietuvių filologijos studijas.
Kuri filologė nebandė posmuoti? ☺ Nebuvau išimtis, todėl kai per islandų kalbos paskaitas dėstytoja namų darbams uždavė pabandyti išversti vieną kitą eilėraštį islandų kalba, mielai to ėmiausi. Viskas pasibaigė tuo, kad mano mylima dėstytoja Rasa supažindino mane su „Šiaurės Atėnų“ vyr. redaktoriumi Linu Paulauskiu, kuris savo ruožtu mane supažindino su poetu Sigitu Geda, kuris tuo metu irgi darbavosi šio kultūros savaitraščio redakcijoje. Taip viskas ir prasidėjo: ieškojau patinkančių islandų poetų eilėraščių, juos verčiau ir eidavau į redakciją aptarti su gerbiamu poetu. Esu ir liksiu jam dėkinga už kantrybę ir paprotinimus, geranoriškumą aiškinant poezijos meno vingrybes. Netrukus išvažiavau į Islandiją ir jau iš ten siunčiau savo pirmuosius vertimus „Šiaurės Atėnams“. Dvejus metus susirašinėjau su a. a. Sigitu Geda: siuntėme vienas kitam ranka rašytus laiškus, kuriuose aptardavome literatūros ir kultūros klausimus, taip pat nevengdavome ir asmeninių temų. Dabar tą pluoštą popierinių laiškų vertinu kaip tam tikrą relikviją. Grįžusi į Lietuvą verčiau toliau.
Nepaminėjau, kad dar prieš patekdama į Islandiją spėjau sudalyvauti 1996 metais sostinėje vykusiame tarptautiniame teatrų festivalyje LIFE. Tais metais buvo pakviesta islandų teatro trupė, vaidinusi vieno iš žymiausių Lietuvos režisierių – a. a. Rimo Tumino – pastatytą spektaklį „Don Žuanas“, sulaukusį Islandijoje didelio žiūrovo ir kritikų palankumo. Reikėjo vertėjų žodžiu… Taip netikėtai nelauktai atsidūriau teatro užkulisiuose, nors kalbą mokėjau dar labai menkai. Vis dėlto tai nesutrukdė prisidėti prie svečių iš Šiaurės darbo, ir tai vertinu kaip išskirtinę patirtį. Vėliau, jau studijuodama Islandijoje, buvau darsyk pakviesta vertėjauti žodžiu jau Islandijos nacionaliniame teatre, kadangi į Islandiją atvyko lietuvių aktorių trupė, vaidinusi kultiniu tapusį gerb. režisieriaus R. Tumino pastatytą spektaklį „Maskaradas“. Vėliau buvau pakviesta versti poeziją Poezijos pavasario ir Poetinio Druskininkų rudens festivaliams, kitiems renginiams, vieną po kitos verčiau knygas. 2004-aisiais Islandijos rašytojų sąjunga pakvietė atvykti ir skyrė vertėjo stipendiją. Tuomet darsyk aplankiau mylimą šalį, daug bendravau su islandų rašytojais ir poetais, netgi spėjau apvažiuoti automobiliu visą Islandiją. Taip islandų kultūrinis gyvenimas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.
Vertėte ir iš islandų į lietuvių, ir iš lietuvių į islandų kalbą. Ar tai dvi skirtingos vertimo patirtys? Ką ypač sunku perkelti iš vienos kalbos į kitą?
Taip, tai dvi skirtingos vertimo patirtys. Versti iš lietuvių kalbos į islandų kalbą daug sunkiau negu versti iš islandų kalbos į lietuvių kalbą, jeigu kalbame apie vertimą raštu. Verčiant žodžiu šis skirtumas ne toks ryškus. Sunkumų kyla dėl skirtingos sintaksės ir realijų neatitikties, kultūrinių sluoksnių skirtumų, sąvokų stygiaus. Islandai turi žodžius, kuriais įvardija daiktus ir dalykus, kurių neturime mes, ir tai sukelia vertėjui atskirų rūpesčių. Jų kalboje gausu idiomų, sustabarėjusių posakių, metaforų, susijusių su gamtos reiškiniais, kurių pas mus nėra. Kaip tai perteikti? Be to, islandai itin gerbia ir vertina savo archaišką kalbą ir sąmoningai vengia tarptautinių žodžių – sukuria savus, islandiškus, naujadarus. Visa tai kartu skatina ieškoti geriausios galimos išeities. Tokiais atvejais ieškau archaiškesnio lietuviško žodžio, įdomesnių sinonimų, kartais trumpinu sakinius, darau išnašas puslapio apačioje ir paaiškinu kultūrinę ar gamtinę reiškinio prasmę, kontekstą, taip pat ieškau vaizdingų lietuviškų posakių, lietuvių liaudies išminties perlų, lakių posakių, atitinkančių islandiško pasakymo reikšmę.
Verčiant iš lietuvių kalbos į islandų kalbą kyla panašių iššūkių – įvardyti realijas, kurių neturi islandai, tačiau turime mes, kuo tiksliau perteikti vaizdingus posakius. Lietuvių kalba taip pat turi senas šaknis ir ilgą istoriją, tad šiuo atveju susitinka dvi archaiškos kalbos. Stengiuosi, kad jos susidraugautų.
Kuo, Jūsų akimis, islandų literatūra išsiskiria iš kitų Šiaurės šalių literatūrų? Ką norėtumėte, kad apie ją atrastų dar nedaug skaitę lietuviai?
Islandų literatūra visų pirma išskirtinė savo istorija, netgi tarp kitų skandinavų. Dabartinės islandų literatūros tradicijos yra labai senos, netgi senesnės negu bet kurios kitos germanų tautos. Islandų literatūra iš kitų skandinavų (švedų, norvegų, danų) tradicijos išsiskiria unikaliu viduramžių paveldu, nepertraukiama kalbos istorija ir neįtikėtinai stipria pasakojimo kultūra, kuri formavo šalies identitetą ilgus geografinės ir kultūrinės izoliacijos šimtmečius. Kitos Skandinavijos šalys perėmė žemyninės Europos literatūros tendencijas, o Islandija savo ruožtu sukūrė autonomišką ir iki šiol gyvą literatūrinę erdvę. Jau XIII a. islandai užrašė dešimtis sãgų (giminių, karalių, riterių istorijų), kurios laikytinos jų prozos pradininkėmis. Tuo laikotarpiu likusi Europa ir Skandinavijos šalys rašė lotyniškus šventųjų gyvenimo aprašymus, metraščius ir pan., o islandai kūrė psichologiškai tikslius, realistinius prozos kūrinius liaudies kalba, kurie sklido iš lūpų į lūpas dėl gyvos žodinės tradicijos. Islandams išties labai pasisekė, nes jų literatūros tradicija iki šių dienų išliko nepertraukta ir nepakeista nuo pat tada, kai jie apsigyveno dabartinėje teritorijoje. Ir šiuolaikinėje literatūroje justi stipri tautosakos įtaka, atsispindi Islandijos peizažo motyvai, mįslingi gamtos reiškiniai ir gyvenimo įvykiai, būdingi islandų sagoms ir sakmėms. Tiek prozoje, tiek poezijoje jaučiamas išskirtinis žmogaus santykis su gamta ir magiškasis realizmas. Dabartinėje islandų literatūroje gamta yra ne tiesiog fonas, o aktyvus veikėjas, dažnai susijęs su mistiškomis būtybėmis – dvasiomis ar elfais, kuriais islandai iki šiol tiki ir laiko natūralia kasdienybės dalimi. Kitų Šiaurės šalių literatūroje gamta dažnai yra tarsi siužeto fonas, kartais ramybės prieglobstis, o islandų kūriniuose gamtos jėgos ir reiškiniai yra gyva, neretai grėsminga ir nenuspėjama siužetą pakreipianti jėga. Įgudusi skaitytojo akis taip pat gali atpažinti ir, pavadinkime, sagišką pasakojimo stilių: santūrų, mažakalbį, atspindintį lemties fatališkumą, nesileidžiantį į perteklinį emocingumą (tai pasakytina ir apie islandų poeziją). Islandų literatūrai būdinga ir egzistencinė vienatvė: vis dėlto geografinė atskirtis ir nedidelės bendruomenės uždarumas uždeda tam tikrą ženklą. Islandų autoriai dažnai vaizduoja izoliuotą žmogaus gyvenimą saloje, kurioje melancholija susipina su specifiniu humoru, kitokiu žvilgsniu į save ir aplinkinį pasaulį. Jeigu kalbėtume apie islandų detektyvus, kriminalines istorijas, pažymėtina, kad nusikaltimai neretai kyla iš senų šeimos paslapčių, nutylėtų giminės istorijų ir nutikimų, praeities šešėlių, asmeninių traumų, dar labiau pastiprinamų atšiaurios gamtos, taip pat atskirties, klaustrofobiškos nedidukių gyvenviečių atmosferos. Kitų skandinavų literatūroje tai ne taip ryšku ar netgi ir visai nesama.
Lietuvos skaitytojams palinkėčiau atrasti ir pasimėgauti islandų literatūros kitoniškumu, apie kurį jau kalbėjau. Jaukus rudens vakaras su šiltu pledu, kvapnios kavos puodeliu ir būtinai islandiška knyga rankose gali tapti užuovėja nuo lietuviškos kasdienybės ir kartu pabėgimu į magišką pasaulį.
Jūsų išverstas Sigrún Pálsdóttir romanas „Siuvinėtoja“ pasirodė lietuviškai 2026 metais. Kuo Jus patraukė ši knyga ir kokius iššūkius kėlė jos kalba bei istorinis pasaulis?
Jaučiuosi dėkinga leidyklai „Aukso žuvys“ sulaukusi pasiūlymo išversti šią knygą į lietuvių kalbą. Būtent ji kreipėsi su klausimu, ar imčiausi ją versti. Neskubėjau atsakyti; čia būtinas sąžiningumas sau pačiai: ar galiu ją versti? Grožinės literatūros knyga – kaip žmogus: ji turi gyvybę ir savo gyvenimą, turi dvasią ir savo charakterį. Neretai kur kas daugiau būna pasakyta tarp eilučių nei tekste, tad tai esminis klausimas: ar ji kalbėsis su manimi, ar atsivers man? Stengiuosi laikytis vertėjo etikos kodekso, kuriame rekomenduojama neversti teksto, jeigu kyla abejonių, ar pavyks tai padaryti gerai. Man labai svarbu išsaugoti pagarbą ir kūrinio autoriui, ir jo autentiškumui, ir vertėjo amatui. Taigi pirmiausia knygą pavarčiau, perskaičiau. Mudvi susipažinome. Pagyvenau su ja mintyse ir tik tada daviau leidėjai galutinį atsakymą. Džiaugiuosi, kad knyga mane įsileido, pajutau ją. Sužavėjo pagrindinė herojė, jauna našlaitė islandė, mažoji, narsioji Sigurlina, metusi iššūkį sau ir savo rūsčiam it titnagas tėvui, ištvėrusi nesibaigiančias akistatas su savo sąžine ir rupaus gyvenimo siunčiamais išbandymais, dilema, ką pasirinkti? Vytis nuolat tolstančią savo svajonę rizikuojant dėl jos netgi gyvybe ar pasiduoti? Išlikti garbingu žmogumi ar išduoti savąsias šaknis vardan didelių pinigų? Knygos siužetas – apie nepatyrusios merginos kelionę ne tik į pasaulį, bet ir į save, apie vidinę laisvę ir drąsą tapti ir būti savimi. Autorė iki paskutiniųjų romano eilučių išlaiko įtampą ir skaitytojo susidomėjimą merginos likimo vingiais, kurie galų gale parveda ją namo, praradusią viską, tačiau atradusią, sukūrusią save. Ši knyga – ir apie moters drąsą rinktis save net tada, kai, regis, visas pasaulis tikisi priešingo pasirinkimo.
Verčiant knygą teko nemažai pavartyti įvairius šaltinius, pasidomėti to meto Amerikos istorija ir realijomis, prisiliesti prie kultūrinio sluoksnio, teisingiau, jo formavimosi. Teko susirasti enciklopedijas, gilintis į istorinį ir kultūrinį kontekstą, netgi tikėtinas to meto žmonių nuotaikas, rengimosi būdą. Ką to meto Amerikos vyriškiai dėvėjo ant galvos? Cilindrus? Katiliukus? Skrybėles? Kuo avėjo? Atrodo, smulkmenos, tik detalės, tačiau su jomis teko kiek pagaišti, kol visi tinkami žodžiai nugulė į sakinius. Kaip tada atrodė Manhatano gatvės, kuriomis dardėjo karietos? Negana to, vienoje knygos dalyje pasakojama apie Metropolitano meno muziejaus eksponatus, – žymiausių pasaulio dailininkų tapytus paveikslus, skulptūras ir kitus artefaktus, todėl reikėjo pasidomėti ir tų iškilių pasaulio meno paveldo pavyzdžių istorija. Apie visa tai ir dar daugiau reikėjo pagalvoti, sutikrinti faktus.
Esate vertusi Bragio Ólafssono „Ambasadorių“. Kuo įdomus šio autoriaus pasakojimo balsas? Ar verčiant pasitaikė vietų, kurias reikėjo ypač kūrybingai spręsti lietuviškai?
Žymus islandų rašytojas Bragi Ólafssonas (Bragi Ólafsson) tarp rašytojų išskirtinis tuo, kad prieš tapdamas pripažintu literatūros kūrėju buvo pasaulinio garso alternatyvaus roko grupės „The Sugarcubes“ bosistas. Šioje kultinėje grupėje savo muzikinę karjerą pradėjo ir garsi Islandijos dainininkė Björk. Išties džiaugiuosi, kad 2017 metais šis iškilus rašytojas, kūrėjas, viešėjo Lietuvoje ir dalyvavo Vilniaus knygų mugėje, kurios metu buvo pristatoma jo knyga „Ambasadorius“.
Versti šią knygą buvo tikras iššūkis, nes… galima sakyti, tam tikra prasme dalyvavau jos siužete. Tikra tiesa, kad 2025-aisiais Bragi Ólafssonas dalyvavo Poetiniame Druskininkų rudenyje, aš išverčiau pluoštą jo kūrybos šio festivalio almanachui, vėliau kartu su poetu dalyvavau ir festivalio renginiuose, mes nemažai bendravome įvairiomis temomis. Priminsiu, kad šiame romane pagrindinio herojaus istorija plėtojasi būtent Lietuvoje ir būtent tarptautinio poezijos festivalio metu, lengva atpažinti Vilniaus ir kitas Lietuvos vietoves, minimas šiame romane, kitus niuansus. Šis romanas, galima sakyti, paremtas autentiška rašytojo patirtimi Lietuvoje, taigi turėjau unikalią galimybę mūsų realijas išvysti svečio akimis. Bragio Ólafssono stilius pasižymi satyrišku ir kiek ironišku žvilgsniu į bohemos užkulisius, mūsų sostinė matoma ne per romantizuotą ar idealizuotą, o per hiperrealistinę, sakyčiau, melancholišką prizmę. Pridursiu, kad ne tik šiam romanui, bet ir jo kūrybai apskritai būdingi siurrealizmas, subtilus tragikomiškas humoras, iš pažiūros lėtas veiksmas ir gebėjimas kasdienėse, banaliose situacijose atskleisti egzistencinį nerimą bei žmogaus būties trapumą. Romane pašiepiama tarptautinių literatūros festivalių atmosfera, intelektualų tuštybė, formalizmas. Rašytojai, poetai ir meno tyrinėtojai vaizduojami kaip šiek tiek pretenzingi, susireikšminę, pasinėrę į furšetus ir nevengiantys alkoholio. Versdama jaudinausi, kaip į tai reaguos mūsų mylimų poezijos festivalių – Poetinio Druskininkų rudens ir Poezijos pavasario – organizatoriai ir dalyviai, tačiau vėliau lengviau atsikvėpiau, nes tiek rašytojai, tiek kritikai knygą sutiko su dideliu azartu, autoironiška šypsena ir palankumu. Joje tiesiogiai vaizduojamas Lietuvos kultūrinis elitas, todėl mūsų skaitytojams tai tapo savotišku veidrodžiu dėl sveikos, taiklios saviironijos. Lietuvos rašytojų bendruomenė ją ne tik aptarinėjo, bet ir rekomendavo vieni kitiems kaip puikų žvilgsnį iš šalies. Lietuvai Islandija yra emociškai artima šalis dėl nepriklausomybės pripažinimo, natūralu, jog į svečius iš Šiaurės žvelgiame geranoriškai.
Ne kartą laužiau galvą, kaip taikliau, sodriau perteikti atmosferą, išsaugoti savitą autoriaus stilių, suderinti kartais, regis, sunkiai derančius kalbų skirtumus ir niuansus. Teko gerai paieškoti sinonimų, pagalvoti, kaip suktis, kai vienas originalo sakinys užima pusę puslapio, ką daryti, kad trumpa herojaus islandiškai ištarta frazė išliktų tokia pat pagauli ir, pageidautina, tokia pat lakoniška ir taikli ir lietuvių kalba. O kaip išversti nuotaiką, savijautą? Kaip perteikti islandišką humorą, kartais slypintį tik tarp eilučių? Teko kaip reikiant paprakaituoti, grįžti prie kai kurių teksto dalių po kelis kartus ir šlifuoti dar ir dar kartą.
Šiandien Bragi Ólafssonas laikomas vienu iš originaliausių ir ryškiausių šiuolaikinių Islandijos rašytojų, pelniusių ne vieną literatūrinį apdovanojimą bei nominaciją.
Jūsų vertimų sąraše yra ir vaikams skirta knyga „Mažasis Pabaisiukas sako NE!“. Kuo skiriasi vertėjo darbas su vaikų knyga ir suaugusiųjų proza? Ar trumpą, iš pirmo žvilgsnio paprastą tekstą kartais net sunkiau išversti?
Versti literatūrą suaugusiesiems ir mažiesiems skaitytojams – tarsi tas pats darbas, bet kartu ne tas pats. Turiu omenyje ne kalbos mokėjimo lygmenį, o emocinę, ekspresinę šio amato pusę. Be abejo, tekstas tekstui nelygu, – ir suaugusiesiems skirtoje literatūroje netrūksta jausmų, ekspresijos, minties skrydžio, tačiau vaikams skirtose knygose turi jaustis dėmesys jaunojo skaitytojo amžiui, jo vidiniam pasauliui ir nuo amžiaus priklausančiam jautresniam aplinkinio pasaulio priėmimui ir suvokimui. Vaikams skirti tekstai turi būti aiškūs, lengvai suprantami, neperkrauti sudėtingomis konstrukcijomis, kalba turi skambėti natūraliai, gyvai. Iliustracijos, jeigu jų yra, turi papildyti ir atspindėti teksto prasmę. Kartais originale pasitaiko, kaip vertėjai vadina, neišverčiamų dalykų, pavyzdžiui, eilėraštukų, dainelių, šmaikščių posakių. Verčiant tiksliai, pažodžiui, išeitų tik žodžių kratinys, taigi vertėjui tenka rimta užduotis praktiškai sukurti naują eilėraštį ar dainelę, kurie būtinai turi išsaugoti originalo kalba sukurto teksto nuotaiką, prasmę, ritmą, dvasią. Taigi galėčiau sutikti su Jūsų prielaida, kad išversti iš pažiūros trumpą, paprastą tekstą gali būti sunkiau, negu išversti didesnės apimties tekstą. Glaustumas reikalauja talento, taiklaus žodžio, o ilgesniame tekste dar galima laviruoti, suktis ilgesnėmis aiškinamosiomis, aprašomosiomis konstrukcijomis.
Suaugusiesiems skirta literatūra intelektualesnė, sudėtingesnė, daugiaprasmiškesnė, pasižymi temų įvairove ir į brandų skaitytoją orientuota raiška, nenudailintu realybės vaizdavimu, psichologiniais veikėjų portretais. Ji reikalauja gylio, daugiaplanio teksto matymo, būtina išsaugoti autoriaus stilių, subtekstą, psichologinę gelmę.
Kad ir kiek metų skaitytojui, jį reikia gerbti.
Esate vertusi poeziją ir dramaturgiją. Kaip skiriasi darbas su eilėraščio ritmu, scenoje ištariamu dialogu ir prozos sakiniu? Kurioje srityje daugiausia vietos kūrybiniams atradimams?
Prozą versti lengviau, bent jau man. Poezija, ypač rimuota, yra rimtas iššūkis, reikalauja daugiau pastangų. Eilėraštis reiklesnis, labiau įpareigojantis, nes verčiant riboja teksto trumpumas, ritmas, kalbų skirtumai. Pavyzdžiui, islandiškas žodis gali būtų dviskiemenis, o jo lietuviškas atitikmuo – gerokai ilgesnis, ir atvirkščiai. Islandiškas žodis gali turėti ne vieną reikšmę ir būtent tomis reikšmėmis kartais sužaidžiama, tačiau ką daryti, jeigu lietuviškas žodis vienaprasmis ir tos reikšmių žaismės perduoti tiesiog neįmanoma? Taigi, ne kiekvieną tekstą imuosi versti, ar tai būtų poezija, ar proza. Jeigu teksto nejaučiu, neverčiu jo, tačiau nėra ir taip, kad renkuosi tik tai, kas palyginti lengva.
Pjesės ir romano vertimas panašus tuo, kad abiem atvejais tai yra darbas su nerimuotu žodžiu, tačiau būtina nepamiršti, kad pjesės tekstas skirtas ne skaityti, o garsiai ištarti, todėl turi būti aiškus, suprantamas auditorijai, ne pernelyg įmantrus. Sakiniai turi būti ne per ilgi, suprantami iš pirmo karto, dialogai – aiškūs. Bendra tai, kad aktoriai kalbėdami turi perduoti potekstę, tikrąją prasmę, nes ne visada ji perteikiama tiesiogiai, kaip ir romanuose.
Vis dėlto daugiausia erdvės kurti ir laviruoti įžvelgiu prozoje, versdama grožinę literatūrą. Čia daugiau laisvės interpretuoti, ieškoti reikiamų raiškos būdų.
Jau daug metų dirbate ir redaktore. Kaip ši patirtis pakeitė Jus kaip vertėją? Ar redaguodama kitų tekstus pastebite sprendimų, kuriuos vėliau pritaikote savo vertimuose?
Taip sutapo, kad esu ir vertėja, ir lietuvių kalbos redaktorė, nemažai metų praleidau leidybos srityje. Ir verčiant, ir redaguojant reikia būti priekabiam ir reikliam, tikrinti ir pertikrinti tai, ką skaitai. Versdama jaučiuosi laisviau, leidžiu sau labiau panirti į kūrinio nuotaiką, teksto prasmę ir galvoti, kaip tai perteikti. Redaguodama turiu susikaupti ir žvelgti jau „kalbos gydytojo“ akimis, atsižvelgti į kalbos taisyklingumą, logiškumą, vertinti ir dalykine prasme, t. y. tikrinti ir faktų teisingumą, jeigu to reikalauja tekstas, taip pat ar nėra prieštaravimų, sklandinti stilių.
Abu darbo barai vienas kitą papildo, tačiau pridursiu, kad savo versto teksto redaguoti negaliu. Turbūt panašiai galima pasakyti kalbant apie, pavyzdžiui, gydytoją: chirurgas pats savęs neoperuoja, jam reikalingas kitas chirurgas. Taip ir čia: jeigu tekstą verti, vadinasi, su juo gyveni itin artimu lygmeniu ir jam galutinai sutvarkyti reikalinga kito redaktoriaus pagalba.
Neprisimenu, ar esu ką nors „nusižiūrėjusi“ redaguodama kitų autorių tekstus. Versdama dažniausiai įsijaučiu į tekstą, į kūrinį, susigyvenu su juo, kartais net susitapatinu su personažais, tad nelabai yra kaip bandyti prisiminti, ką kada redagavau, ir tai panaudoti verčiant. Man tai gan atskiri dalykai, atskiros veiklos, nors abiem atvejais tai darbas su rašytiniu žodžiu.
Kur baigiasi ištikimybė originalui ir prasideda vertėjo kūrybinė laisvė? Kaip elgiatės, kai pažodžiui tikslus sakinys lietuviškai tiesiog neskamba?
Palietėte kiekvienam vertėjui jautrią vietą: rasti ribą tarp ištikimybės originaliam tekstui ir būtinybės jį perteikti visai kitokia raiška pasižyminčia kalba taip, kad nenukentėtų nei kūrinio meninė vertė, nei autoriaus išskirtinis stilius, nei galų gale perduodama mintis. Kartais pagalvoju, kad versti techninius tekstus galbūt lengviau, nes tada dėl šių dalykų galvos neskauda. O kur dar meninio teksto nuotaika ir atmosfera? O kaip perteikti neretai neaprašytus personažų charakterius ir vidinio pasaulio ypatumus?..
Versdama visada naudojuosi žodynais; be jų galbūt ir galima būtų kartais išsiversti, tačiau man svarbu tikslumas. Būtinai turiu suprasti, ką nori pasakyti autorius, todėl ne kartą susirašinėjau su verčiamų kūrinių autoriais norėdama įsigilinti į įvairius niuansus, ne iki galo pasakytus dalykus, potekstes. Neužtenka žinoti žodžių reikšmę, reikia žvelgti plačiau. Vis dėlto ateina akimirka, kai tenka daugiau ar mažiau atsieti save nuo originalo: kartais sakinį verčiant tiesiogiai išvertus nebelieka nei prasmės, nei netgi nuotaikos, todėl sakau, kad verčiamas ne tekstas, – verčiama mintis. Tikslus, tačiau prasmės netekęs žodžių rinkinys toli gražu neatspindės kūrinio autentiškumo, todėl tenka laviruoti. Be to, į lietuvių kalbą išverstas tekstas turi būti suprantamas lietuvių skaitytojui, t. y. maksimaliai priartintas prie lietuviškų realijų. Pasitaiko, kad mūsų kalboje tiesiog nėra žodžių, kuriais įvardijami islandų turimi daiktai ar reiškiniai, tuomet dalyką aprašinėju, nusakau keliais žodžiais, kartais darau išnašą knygos lapo apačioje ir paaiškinu sąvoką. Kartais ilgus sakinius skaidau į keletą trumpesnių, sakinio dalis sukeičiu vietomis. Žvelgiu ir į kontekstą. Verčiant svarbiausia ne tiesiog perkelti vienos kalbos žodžius, sakinius į kitą kalbą, o perteikti esmę, stilių, kūrinio dvasią ir netgi nuotaiką, todėl gelbsti laisvasis vertimas. Be abejo, net ir taip išverstas tekstas negali tapti neatpažįstamas, sugretinus su originalu. Vertimas negali būti it naujas kūrinys lietuvių kalba, parašytas ta pačia tematika kaip ir originalas.
Vertėjai neretai lieka knygos viršelio ar autoriaus vardo šešėlyje. Ar, Jūsų nuomone, Lietuvoje pakankamai pastebime jų indėlį? Kas padėtų skaitytojams geriau jį suprasti?
Subtilus klausimas. Nedrįsčiau apibendrinti ir kalbėti visų vertėjų vardu, vienaip ar kitaip, kiekvieno vertėjo situacija kažkuo kitokia. Tai priklauso nuo įvairių dalykų, pavyzdžiui, kalbos, iš kurios ar į kurią verčiama (reta tai kalba ar viena iš populiariausių), pasirinkto veiklos baro (verčiama literatūra, moksliniai ar techniniai tekstai) ir panašiai, todėl galiu kalbėti tik savo vardu.
Manyčiau, kad Lietuvoje vertėjo padėtis vidutiniška. Turiu omenyje tai, kad dažnai vertėjas turi atlikti nemažai nematomo darbo, kol knyga pagaliau atsiduria skaitytojų rankose. Pavyzdžiui, vertėjas neretai pirmiausia turi atlikti literatūros agento darbą: ieškoti ir surasti mūsų skaitytojams patrauklų kūrinį ir sugebėti jį atitinkamai pristatyti leidėjui. Tam reikia sekti, mano atveju, Islandijos literatūrinį gyvenimą, domėtis naujienomis, skaityti recenzijas ir pačias knygas, tai yra būti radaru, kuris „atsijoja“ lietuvių auditorijai potencialiai įdomius kūrinius. Reikia žinoti tiek Islandijos, tiek Lietuvos kultūrinį kontekstą ir aktualijas, netgi leidybos tendencijas, kad pavyktų „užuosti“ dienos šviesą galimai išvysiančią knygą, kurią pirmiausia tenka pristatyti leidėjui. Ir tik jeigu pavyksta sudominti leidėją, galima tikėtis, kad vertėjas pagaliau galės imtis jau savo tiesioginio darbo. Jeigu leidėjo kūrinys nepatraukia, vertėjo pastangos nueina perniek. Neretai vertingi kūriniai tiesiog nebūna leidžiami, nes leidėjui neapsimoka jų leisti. Tai galima suprasti, nes išleisti knygą kainuoja, tai irgi didelis darbas. Taigi tai yra kompleksinis procesas ir į jį žvelgiu kaip į komandinį darbą. Geruoju atveju vertėjas ir leidėjas yra bendraminčiai kolegos, atvedantys į skaitytojų rankas naujus autorius.
Skaitytojai apie tai dažniausiai nesusimąsto, jiems kur kas svarbiau teksto pagaulumas: atsiverstas puslapis arba sulaiko žvilgsnį, arba ne. Abiem atvejais vertėjas lieka „už kadro“: jeigu knyga sudomino, skaitytojas ją „praryja“ kartkartėmis grąžindamas žvilgsnį į viršelį su autoriaus pavarde, o jeigu pirkėjo ranka knygą padeda atgal ant knygyno lentynos, tai ne tik vertėjo, bet ir paties autoriaus pavardė lieka nepastebėta.
Norėčiau pabrėžti, kad itin svarbus ir knygos redaktoriaus indėlis. Jeigu vertėjui neretai atrodo, kad jis lieka „paraštėse“, tai redaktorius irgi galėtų pasakyti tą patį, gal netgi dar dažniau nei vertėjas. Vertėjo bent jau pavardė būna nurodyta, o redaktoriaus, kiek teko pastebėti, pavardė knygos metrikoje neretai visai neberašoma. Esu įsitikinusi, kad geras redaktorius savo triūsu labai prisideda prie vertimo sėkmės, todėl naudodamasi proga nuoširdžiai dėkoju visoms kalbos redaktorėms, taisiusioms mano rengtus vertimus. Šie žmonės ne tik gerai atlieka savo darbą, bet ir tiesiogiai prisideda prie lietuvių kalbos puoselėjimo ir išsaugojimo, o kartu didina vertimų meninę vertę.
Kas galėtų padėti suprasti vertėjo darbą? Manyčiau, skaitytojo sau mestas iššūkis paragauti vertėjo duonos: tiesiog pabandyti pačiam išversti kokio nors patinkančio teksto ištrauką ir tuomet sugretinti su originalu, atvirai atsakyti į klausimą, kaip man pavyko, ar apskritai pavyko, ar tinkamai perteikiau ne tik mintį, bet ir kūrinio dvasią. Vertėtų prisiminti, kad iš tokių ištraukų susideda kelių šimtų puslapių apimties knyga…
Esate mokiusis Islandijoje ir dėsčiusi islandų kalbą. Ar mokymas padėjo geriau suprasti, kaip žmogus pradeda „jausti“ kitą kalbą, o ne tik mokėti jos taisykles?
Taip susiklostė, kad baigusi studijas Islandijos universitete grįžau į Lietuvą ir sulaukiau Vilniaus universiteto kvietimo dėstyti islandų kalbą studentams. Nejučia atsidūriau kitapus stalo auditorijos priešakyje: jau nebe kaip atsakinėjanti studentė, o kaip dėstytoja. Tai buvo pirma tokia patirtis, jaudinausi. Ir dabar pamenu, – susirinko nedidelė grupelė entuziastų, tačiau tai buvo noru išmokti šios kalbos degantys jauni žmonės. Jų entuziazmas ir mane pačią motyvavo pasistengti perteikti žinias, gerai pasukti galvą, kaip paaiškinti kartais gan sausą ir sudėtingą gramatiką, paieškoti pagaulesnių, tikslesnių pavyzdžių, gretinti ir lyginti kalbų panašumus ir skirtumus. Tiems, kas mokėjo ar mokėsi dar kokios nors skandinavų kalbos, buvo lengviau.
Be abejo, norint kitam žmogui paaiškinti svetimos kalbos subtilybes, reikėjo sugalvoti, kaip tai padaryti geriau, įdomiau. Ieškodavau įdomių panašumų ir atkreipdavau į juos studentų dėmesį, pavyzdžiui, tai, kad ir mes, lietuviai, ir islandai vienu tuo pačiu žodžiu galime įvardyti ne vieną sąvoką. Ir lietuvių, ir islandų kalboje tas pats žodis gali turi keletą reikšmių ir dar daugiau sinonimų. Kada kokį žodį pavartoti, priklauso nuo konteksto, o jį reikia tiesiog jausti. Vienokį žodį parinksime formaliam dienraščio straipsnio tekstui, kitokį, nors ir tą pačią reikšmę turintį, žodį vartosime rašydami laišką ar bendraudami kasdiene kalba.
Todėl taip, turiu sutikti, kad dėstymas paskatino dar kitaip pažvelgti į kalbą, įvertinti tai, kad kas aišku man, nebūtinai suprantama kitam žmogui, ir su tuo reikia skaitytis. Kartu tai buvo proga darsyk įsitikinti, kokios turtingos ir gražios, gilias šaknis ir ilgą garbingą istoriją turinčios yra mano mylimos – lietuvių ir islandų – kalbos. Noriu joms abiem nusilenkti.
Minėjote, kad norėtumėte savo patirtimi padrąsinti jauną žmogų. Ką patartumėte pradedančiajam vertėjui, redaktoriui ar rašančiajam, kuris abejoja, ar jo darbas pakankamai geras? Nuo ko pradėti ir kokių klaidų nebijoti?
Pirmiausia norėčiau pasidžiaugti kiekvienu jaunu žmogumi, kuris išdrįsta imtis plunksnos: bandyti kurti, išreikšti save, tarti savo jauną žodį. Tam reikia drąsos, vidinės kibirkštėlės ir susikaupimo. Šaunu, kad jaunas žmogus turi ką pasakyti, atsigręžia į darbą su rašytiniu žodžiu, kuriam reikia laiko, ir ryžtasi tai daryti šiais laikais, kai vis labiau įsigali technologijos. Kūrybai noro neužtenka, be to, emocijos sužadintas impulsas – neilgalaikis ir nepatikimas palydovas. Itin svarbūs kantrybė ir disciplina. Be darbo, nuoširdžių pastangų gero rezultato nebūna. Tik dirbant, rašant, taisant save patį atsiskleidžia ir išryškėja talentas, sukaupiama patirtis, atrandamas savas braižas. Taip pat labai svarbu turėti įgimtą ar bent jau, kiek tai įmanoma, išsiugdytą kalbos jausmą, nes nepakanka gerai mokėti kalbą, net jei tai gimtoji lietuvių kalba. Reikalingas ir pašaukimas. Mielai pasidalysiu patarimu, kuris kūrybinio kelio pradžioje padėjo man pačiai: suabejojus, ar verta rašyti/dirbti su rašytiniu žodžiu, ar tai „mano“, siūlau užduoti sau klausimą, ar aš galiu nerašyti, nekurti? Jeigu peršasi atsakymas „taip“, aš galiu be to apsieiti, vadinasi, rašyti neverta. Jeigu gali nerašyti, nerašyk. Bet jeigu atsakymas „ne“, aš be to negaliu, aš be to ne aš, vadinasi, tai tavo kelias, netgi likimas. Drįsčiau pasakyti, kad tam tikra prasme ne žmogus renkasi kūrybą, o kūryba pasirenka žmogų. Jie vienas be kito negali.
Klysti normalu. Talentingi, iš pašaukimo kuriantys žmonės taip pat kartais klysta. Svarbu nenusiminti, per greitai nenurašyti savęs, išdrįsti bandyti vėl ir vėl, galų gale, patikėti savimi. Visuomet galima pasitarti su vyresniu geranorišku atitinkamos srities profesionalu, kuris galėtų atkreipti dėmesį į svarbesnius dalykus, kurių dar nedaug patirties turinti akis tiesiog nepastebi. Galbūt tai Jūsų lietuvių kalbos mokytoja ar universiteto dėstytoja, galbūt toje srityje jau netrumpą kelią nuėjęs žmogus, o galbūt tai kitas jaunas, veržlus jaunuolis, kuriam jau sekasi. Jie galėtų palaikyti ir pasidalyti įžvalgomis, duoti konkrečių patarimų, kaip įveikė vienus ar kitus iššūkius. Bet kuriuo atveju tai, kas Jūsų, niekur nedings ir nepabėgs, ypač kai tai Jūsų kelias. Išdrįskite patikėti savimi.
Naudodamasi proga norėčiau pasakyti mūsų jaunimui: mums jūsų reikia, jūs esate ateitis. Aš tikiu jumis. Kuriantis žmogus kuria ne tik tekstą, bet kartu ir pasaulį, ir patį gyvenimą. Ir net jei kartais atrodo, kad tai, ką darote, neturi prasmės, per sunku, kad jau viskas seniai parašyta ir pasakyta, – nenuleiskite rankų. Kiekvienas esate unikalus, kiekvienas skirtingai matote, suvokiate tuos pačius dalykus ir tai svarbu. Panašiai kaip dailininkai: visi matė saulę, bet kiekvienas ją vaizdavo savitai, kitaip nei visi kiti, todėl kiekvienas savaip vertingas. Ir būtent jūs, ateinantieji, esate tie, kurie neleis tai saulei užgesti.
Kokius kūrinius ar autorius šiuo metu norėtumėte atverti lietuvių skaitytojams? Ar turite vertimą arba kitą sumanymą, apie kurį jau galite papasakoti?
Vis dažniau pagalvoju apie mažuosius skaitytojus. Yra tikrai nemažai iškilių islandų rašytojų, kurie rašo knygas vaikams, pelno įvairius apdovanojimus ir garsina Islandijos literatūrą. Esu nusižiūrėjusi dvi knygas mažiesiems ir mielai imčiausi jas versti, tačiau iš pradžių reikėtų rasti leidyklą, kuri norėtų jas išleisti. Tai, ką skaito islandų vaikai, su susidomėjimu skaitytų ir mūsų mažieji. Vaikams rašantys islandų rašytojai išsiskiria nuoširdumu ir šilto, atviro santykio su mažuoju skaitytoju kūrimu, jautriu žvilgsniu į jo vidinį pasaulį. Ne kartą skaitydama vaikams skirtą literatūrą islandų kalba pasijutau tarsi apkabinta ir pagalvojau, kad ir pati vaikystėje būčiau norėjusi perskaityti tokią su manimi ir man kalbančią knygą, primenančią atvirą pokalbį su supratingu draugu.
Neseniai su manimi susisiekė leidyklos „Žara“ leidėja. Leidykla ketina pakartotinai išleisti 2009 metais pirmą kartą lietuvių kalba išleistą vieno žymiausių Islandijos rašytojų ir poetų, Andrio Snairo Magnasono (Andri Snær Magnason), knygą vaikams „Mėlynosios planetos istorija“. Džiaugiuosi, kad Islandijos vaikų literatūra rado kelią į mūsų mažųjų skaitytojų širdis.
Be abejo, neatsisakysiu versti ir suaugusiesiems. Jei tik atsirastų susidomėjęs leidėjas, turėčiau, ką įdomaus pasiūlyti. Savo ruožtu esu atvira ir leidėjų klausimams ir pasiūlymams ir džiaugsiuosi, jeigu galėsiu ir toliau prisidėti prie islandų literatūros ir kultūros sklaidos.
Jurgitos Marijos Abraitytės pasakojime vertimas atsiskleidžia kaip kūrybinis, kruopštus ir nuolatinio mokymosi reikalaujantis darbas. Jos žodžiais, svarbu perteikti ne vien originalo sakinius, bet ir kūrinio mintį, nuotaiką bei dvasią. O pradedantiesiems vertėjams, redaktoriams ir rašantiesiems ji primena, kad klysti yra normalu ir kad jaunų kūrėjų balsų reikia.
Interviu parengė LietuviuAutoriai.lt redakcija. Fotografijų autorė – Meda Grigutytė. Visos nuotraukos pateiktos pašnekovės.
