Kartais knygos savo skaitytojo sulaukia ne iš karto. Žurnalisto, interneto portalo „KaunoŽinios.lt“ vyriausiojo redaktoriaus Sauliaus Rimkaus romanas „Gomora.lt“ – būtent toks atvejis. Kūrinys buvo baigtas dar 2009 metais, iš pradžių publikuotas internete, vėliau pasirodė elektroniniu ir popieriniu formatu, o šiandien jau beveik išparduotas trečiasis jo tiražas. Pats autorius prisipažįsta nesitikėjęs, kad tikroji knygos sėkmė ateis praėjus penkiolikai metų nuo jos parašymo.
„Gomora.lt“ centre – jaunas kunigas, išgyvenantis tikėjimo, santykių ir savo pasirinkto gyvenimo kelio krizes. Tačiau romanas kalba ne tik apie Bažnyčią. Sauliui Rimkui tai buvo būdas pažvelgti į autoritetus, žmogaus silpnumą, piktnaudžiavimą pasitikėjimu ir visuomenės polinkį pernelyg lengvai tikėti uniformomis, pareigomis ar statusu.
Su Sauliumi Rimkumi kalbamės apie sudėtingą jo paties kelią į rašymą, „Gomora.lt“ atsiradimą ir netikėtą romano sugrįžimą, žurnalistiką, šiandieninę lietuvių literatūrą, dirbtinio intelekto keliamus iššūkius ir tai, kodėl po pirmojo romano autorius apie galimą antrąją knygą verčiau tylėtų.
Šiandien Jus galima pristatyti ir kaip žurnalistą, ir kaip redaktorių, ir kaip romano „Gomora.lt“ autorių. O nuo ko viskas prasidėjo? Kada Jūsų gyvenime atsirado poreikis rašyti ir pasakoti istorijas?
– Viskas prasidėjo nuo duobės ir poreikio kažkaip iš tos duobės kapstytis. Studijuojant teko susidurti su rimtomis sveikatos problemomis. Buvau tik ką sėkmingai išsilaikęs stojamuosius, perspektyvi specialybė, gavau darbo praktiką banke, atrodė, nėra jokių ribų ar barjerų, aukščiau tik dangus… Ir tada gyvenimas smarkiai smogė į paširdžius. Teko daryti kelerių metų pertrauką moksle, susidurti su rimta medicinine pagalba, vėliau sekusia depresija ir klausimu, ar apskritai pajėgsiu atsistatyti. Buvo koks pusė metų, kai apskritai gulėjau pataluose ir daugmaž žiūrėjau į vieną tašką sienoje. Iš to kažkaip reikėjo išsigelbėti. Ištraukti save iš pelkės už plaukų, kaip kokiam baronui Miunhauzenui. Pradėjau rašyti, aktyviai domėtis tuo, ką kuria kiti. Susiradau rašančiųjų bendruomenę. Ėmiau organizuoti nedidelius literatūrinius skaitymus, kurie vėliau peraugo į rimtesnius renginius pajūryje ar Paberžėje, kuriuose jau rinkosi kelios dešimtys autorių.
Jaunystėje rašėte eilėraščius ir apsakymus, tačiau galiausiai atsirado romanas. Kada supratote, kad trumpesnių tekstų nebepakanka ir norite išbandyti jėgas rašydamas knygą?
– Viskas atėjo palaipsniui. Nuo eilėraščių perėjau prie apsakymų. Vieną atspausdino „Nemunas“, kitas atsidūrė Rašytojų sąjungos almanache, palaipsniui atsirado tam tikra patirtis, pasitikėjimas savo jėgomis ir didelis kiekis jau suvirškinto skausmo. Niekas nesakė, kad gyvenimas turi būti lengvas, bet kad bus taip sunku, irgi neperspėjo. Tad susikaupė pakankamai medžiagos, kurią reikėjo kažkaip apmąstyti ir pasižiūrėti į tai, kas su manimi ir mano aplinkos žmonėmis nutiko… Kai tą buvo galima padaryti iš tam tikro atstumo, ėmiausi to su drąsa, kuri galbūt būdinga žmonėms būtent tokiame amžiaus etape. Būdami dvidešimt septynerių roko žvaigždės dažnai pasiekia savo kūrybinį piką, išsprogsta ir žengia anapusybėn. Man irgi šiek tiek norėjosi padegti pasaulį ar bent jau sudrebinti pamatus.
„Gomora.lt“ pasakoja apie jauną kunigą, išgyvenantį tikėjimo, santykių ir savo pasirinkto gyvenimo kelio krizes. Kodėl pagrindiniu personažu pasirinkote būtent kunigą ir religinę aplinką? Esate minėjęs, kad romano veikėjai nėra konkrečių žmonių kopijos, tačiau kuriant knygą pasitarnavo realios istorijos ir pokalbiai su Bažnyčios žmonėmis. Kiek apskritai „Gomora.lt“ yra išgalvotas pasaulis, o kiek jame slypi tikro gyvenimo?
– Po Tėvo Stanislovo mirties mano keliai dažnai ėmė vesti į Paberžę, teko dažnai ten apsistoti, praleisti dienas ir vakarus kalbant su dvasios žmonėmis apie tai, kas yra kunigo pašaukimas, kokie yra profesijos išbandymai, su kokiais sunkumais susiduria to luomo žmonės. Išsikėliau sau tikslą parodyti asmenį, kuris yra visiškai ne savo rogėse. Parašyti knygą tarsi įspėjimą, jog negalima aklai pasitikėti uniformomis, pareigybėmis ir kad už puošnių apdarų ar į šventumą pretenduojančių ritualų gali slypėti tai, apie ką verta susimąstyti sutikus bet kurį dvasininką, policininką, mediką ar netgi ugniagesį. Begalinis pasitikėjimas autoritetais sukuria paklusnumą blogiui ir terpę piktnaudžiavimui. Dvasininkų, kaip ir apskritai žmonių, yra visokių. Tiek šviesių, tiek labai tamsių. Turiu bičiulį, kuris susitikus visuomet pasakoja kokias nors baisias istorijas apie ukrainiečius Lietuvoje. Ten apsivogė, ten susimušė, ten dar kas nors. Toks jo matymo kampas. Remiu ir palaikau Ukrainą, jos žmones tiek morališkai, tiek finansiškai, tačiau gali būti, kad tas bičiulis savo pasakojimais įtakoja mane būti mažiau naiviu. Tarp dešimčių milijonų žmonių gali pasitaikyti visko. Nežinau, ar aiški analogija, bet visumoje mano kūrinys skirtas visuomenės budrumui pažadinti. Suteikti tam tikrą alternatyvų vaizdą. Knygoje labai daug tikrų faktų ir nutikimų, tik jie permiksuoti ir nebūtinai nutikę vienam ir tam pačiam žmogui.
Romaną rašėte maždaug dvejus metus, o nemažą jo dalį – net mobiliuoju telefonu, važiuodamas naktiniais troleibusais ar vaikščiodamas prie upės. Ar rašymui Jums reikia ypatingos aplinkos, ar tekstas gali gimti praktiškai bet kur?
– Rašymui reikia kažką išgyventi. Kažką tikro, apčiuopiamo. O kur vėliau ištiks to prisiminimas ar apmąstymas, iš esmės nėra svarbu.
„Gomora.lt“ iš pradžių buvo publikuojama internete, vėliau pasirodė elektroninė ir popierinė versijos. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, ar toks neįprastas knygos kelias padėjo jai atrasti savo skaitytoją?
– Šis kelias akivaizdžiai parodė, kad žmonės nevertina to, ką gauna nemokamai. Nepriklausomai nuo kokybės. Po to, kai pašalinome nemokamą knygos versiją, panaikinome galimybę parsisiųsti e-knygas, investavome į leidybą bei dizainą (čia turiu padėkoti ilgametei bičiulei ir bendražygei dizainerei, menininkei Inesai Dūdėnaitei), jau beveik išparduotas trečiasis knygos tiražas ir dar pabaigos nematyti. Tą kelią reikėjo nueiti, atrasti žmones, kurie patikėjo kūrinio sėkme, tačiau tai puikus įrodymas, kad geras dalykas anksčiau ar vėliau iššauna. Tai, kad knyga taps populiari praėjus penkiolikai metų po jos parašymo, man pačiam buvo didelis netikėtumas.
2017 metais sakėte, kad „Gomora.lt“ yra dalykas, dėl kurio tikrai nesigailite. Praėjo beveik dešimtmetis. Ar šiandien šį sakinį pakartotumėte lygiai taip pat?
– Taip, žinoma. Tai prasmingas dalykas. Kai išgirstu apie eiles užsakant knygą bibliotekose ar per Vilniaus knygų mugę prieina nepažįstamas kunigas vienuolio apdarais ir pagarbiai paspaudžia ranką kartu su fraze: „Jei nežinočiau, kad tai romanas, galvočiau, kad visiškai tikra.“ Tokie dalykai paglosto vidų.
Jei šiandien pirmą kartą sėstumėte rašyti „Gomora.lt“, ar gimtų tokia pati knyga? Ką dabartinis Saulius Rimkus parašytų kitaip nei tas žmogus, kuris romaną baigė 2009-aisiais?
– Ko gero, knyga dabar gautųsi daug niūresnė, su mažiau humoro ir nejaukių, bet smagių, komiškų situacijų. Matyt, viskam yra savas laikas. Tai tarsi laikmečio inkliuzas. Kai viskas buvo skaičiuojama litais, bet viso ko vertė nebuvo matuojama vien pinigais ir žinomumu.
Anksčiau esate sakęs, kad po „Gomora.lt“ jautėtės kuriam laikui viską išsisakęs. Ar per tuos metus neatsirado naujos istorijos, kuri vis stipriau prašytųsi užrašoma? Ar galime kada nors sulaukti antrojo Jūsų romano?
– Rašydamas „Gomora.lt“ padariau klaidą. Kai buvo pabaigta maždaug trys ketvirtadaliai teksto, parodžiau rankraštį artimam žmogui, ir paskui buvo pakankamai sunku užbaigti privedant viską iki reikiamo finalo. Tai kainavo tikrai daug pastangų. Nereikia džino per anksti išleisti iš butelio. Tad dabar, net jei ir ką nors rašyčiau, tylėčiau kaip žemė. Atsakymas visuomet bus – nerašau ir kol kas nieko neplanuoju.
Jūsų profesiniame gyvenime gerokai daugiau vietos užėmė žurnalistika. Kas Jus joje patraukė taip stipriai, kad rašytojo kelią nustūmė į šalį?
– Esu žmogus, kuriam patinka nuolat gilintis į faktus, tyrinėti istorijas, suprasti tam tikrų įvykių priežastis ir pasekmes. Patinka dalintis turimomis žiniomis su kitais. Dalyvauti visuomenės diskusijoje, kažkiek keisti žmonių požiūrį, jei tai apskritai įmanoma. Įdomu stebėti, kaip šiandienos įvykiai virsta mūsų visų istorija. Buvimas žiniasklaidoje leidžia laikyti ranką ant tam tikro visatos pulso. Tik nereikia per daug įsivaizduoti, kad tavo žinojimas išsamus ar kad kažką supranti daugiau nei kiti. Visi žinojimo prasme esame pakankamai riboti.
Esate „KaunoŽinios.lt“ vyriausiasis redaktorius. Kaip per visus šiuos metus pasikeitė internetinė žiniasklaida? Ar šiandien kokybiškam tekstui sunkiau konkuruoti dėl žmogaus dėmesio nei prieš dešimt ar penkiolika metų?
– Mano akimis, progresas yra ir jis pakankamai akivaizdus. Internetinė žiniasklaida tikrai kokybiška. Ne visa, žinoma, bet yra labai gerų pavyzdžių. Mane džiugina tiriamoji žurnalistika. Žaviuosi kolegomis iš „Redakcijos“ ar „LRT“. Yra koks tai grožis tame, kaip profesionali žiniasklaida doroja korumpuotus politikus, verslininkus ar pareigūnus. Žiniasklaida veikia tarsi padidinamasis stiklas, kurio pagalba gerai įžiūrime šalies prezidento ar premjero trūkumus. Tai leidžia neturėti stabų ir matyti situaciją tokią, kokia ji yra. Nešvarią, nepatogią, grėsmingą. Žurnalistai saugo mus visus nuo didelio blogio įsigalėjimo. Demaskuoja vėžio simptomus ankstyvojoje stadijoje.
Socialiniai tinklai, trumpi vaizdo įrašai ir dabar jau dirbtinis intelektas keičia tai, kaip žmonės gauna informaciją. Ar manote, kad ateityje profesionali žurnalistika taps dar vertingesnė, ar jai teks vis sunkiau kovoti dėl savo vietos?
– Trumpi vaizdo įrašai, video blogai, socialinių tinklų tekstai konkuruoja su žiniasklaida, vagia auditorijos dėmesį. Ateityje profesionalios žurnalistikos likimą lems visuomenių išsilavinimo kokybė ir žmonių gebėjimas koncentruotis į ilgesnius tekstus. Blogiausias galimas scenarijus ironiškai pavaizduotas satyrinėje komedijoje „Ideokratija“. Tačiau visuomet atsiras asmenybių, norinčių žinoti daugiau nei vidurkis, daugiau nei trumpas video, daugiau nei piktas interneto komentaras. Kiek jų bus, sunku pasakyti. Bet tie žmonės bei jų veiksmai ir lems ateitį. Jie tam tikra prasme išloš prieš kitus, nes žinojimas yra galia.
Dirbtinis intelektas jau geba parašyti naujieną, santrauką ar net imituoti literatūrinį tekstą. Kur, Jūsų manymu, baigiasi technologijos galimybės ir prasideda tai, ko iš žurnalisto ar rašytojo negalima atimti?
– Na, pradėkim nuo to, kad dirbtinis intelektas begėdiškai vagia. Duomenis, žinias, rašymo, tapybos ar muzikos stilius. Internetinės paieškos DI vagia svetainių ir naujienų portalų turinį, vogto teksto pabaigoje gėdingai talpindamas mikro nuorodas į apiplėštus šaltinius. Tai didelė problema ir pasaulio šalių vyriausybės turėtų to imtis. Tai vienas didžiausių šio amžiaus nusikaltimų, kuomet visos žmonijos žinios ir jų atnešamas pelnas atsiduria kelių galingų korporacijų valdžioje. Iš žurnalistų neatimsi gebėjimo analizuoti, gilintis, narplioti sudėtingus atvejus, bet gali atimti jo darbo vaisius, atlygį už juos, auditoriją. Ir šiuo metu tai vyksta pilnu pajėgumu.
2017 metais gana kritiškai kalbėjote apie tuometinę naujausią rašytojų kartą ir sakėte, kad jai galbūt trūksta didelių sukrėtimų bei stipresnio gyvenimo pojūčio. Po beveik dešimties metų – ar vis dar taip manote? Kaip šiandien vertinate lietuvių literatūrą?
– Sunku apie tai kalbėti. Pakankamai liūdna situacija. Nematau iš toli švytinčių talentų. Pavyzdžiui, poezijos premijų laurus šiuo metu skina tie, kas tais laikais, kai domėjausi poezija, buvo trečiame ar ketvirtame ešalone. Visi didieji pasitraukė ar buvo patraukti nesustabdomo laiko bei kažkokių kitų aplinkybių. Išsprogsta kartais netikėti, man asmeniškai malonūs popliteratūros pavyzdžiai, kaip Rimantas Kmita ar Benas Lastauskas. Bet kalbant apie rimtąją literatūrą, be Jeroslovo Melniko „Maša ir postfašizmas“, man šiuo metu niekas nešauna į galvą. Galėtų būti kitaip, bet tam reikia terpės, ambicingos bei nuolat konkuruojančios bendruomenės.
Per daugelį metų teko kalbinti, pažinti ir stebėti daugybę žmonių. Ar žurnalisto darbas pakeitė Jūsų požiūrį į žmogų? Galbūt išmokė mažiau teisti, o gal priešingai – greičiau atpažinti apsimetinėjimą?
– Keista, bet labiausiai, ko gero, pasikeitė požiūris į patį save. Supratau, kad turiu ribas, galiu ir nuvilti, ir nustebinti, priklausomai nuo situacijos, aplinkybių ar vidinės būsenos. Teisti kitus išvis bergždžias užsiėmimas. Visi apsimetinėja, bando atrodyti geriau, nei yra, ne tik prieš kitus, bet ir pačius save. Reikia kažkokio paprastumo bei saviironijos, kitaip gali leisti įsisiautėti savo ego ir atsidurti labai nepatogioje situacijoje. Svarbu suprasti žmogaus laikinumą ir gebėti palyginti save su tais, kuriems šiuo metu sunkiau. Gebėti išstumti save iš pasaulio matymo centro – tai, ko gero, yra didžiausia dovana.
Kokios knygos ir autoriai labiausiai formavo Jus patį? Ar yra knyga, prie kurios po daugelio metų vis dar sugrįžtate?
– Daug knygų. Ir daug autorių. Bet norėčiau šį kartą išskirti ne juos, o vieną leidyklą. „Kitos knygos“ man visuomet buvo kokybės ženklas. Manau, kad Lietuvai labai pasisekė, kad turime tokią alternatyvią, plačių, nonkonformistinių pažiūrų žmonių bendruomenę. Šis prekinis ženklas man visuomet asocijavosi su kokybe ir pažadu atrasti kažką netikėto, maištingo ar įžūlaus. Šiemet Knygų mugės metu mūsų stendai atsidūrė greta ir turėjau galimybę iš arti kelias dienas stebėti būrius šviesių žmonių, glėbiais semiančių gerą literatūrą. Tikra šventė.
Ir pabaigai – jei šiandien galėtumėte trumpam susitikti su Sauliumi Rimkumi, kuris ką tik padėjo paskutinį tašką „Gomora.lt“ rankraštyje, ką jam pasakytumėte?
– Pasakyčiau: „Nors ir sunku tuo patikėti, bet tau viskas pasiseks. Tik turėk tam kantrybės.“
Sauliaus Rimkaus „Gomora.lt“ istorija primena, kad knygos gyvenimo trukmės nebūtinai galima išmatuoti pirmųjų mėnesių pardavimais ar dėmesiu po išleidimo. Romanui prireikė penkiolikos metų, kad jo autorius galėtų kalbėti apie beveik išparduotą trečiąjį tiražą ir vis dar atsirandančius naujus skaitytojus.
O ar „Gomora.lt“ liks vieninteliu Sauliaus Rimkaus romanu, kol kas atsakymo nėra. Pats autorius iš ankstesnės patirties išmoko vieną taisyklę – „nereikia džino per anksti išleisti iš butelio“. Todėl net jeigu naujas rankraštis kada nors ir atsirastų, panašu, kad apie jį sužinotume tik tada, kai tam ateitų tinkamas laikas.
LietuviųAutoriai.lt dėkoja Sauliui Rimkui už skirtą laiką, atvirą pokalbį ir pasidalintas mintis. Linkime, kad romanas „Gomora.lt“ ir toliau atrastų naujus skaitytojus, o galbūt ateityje sulauktume ir dar vienos autoriaus knygos.
