Istorinių romanų autorės Ginos Viliūnės kūryboje Vilnius yra kur kas daugiau nei veiksmo vieta. Senamiesčio gatvės, dingusios miesto vietos, istorinės asmenybės, legendos ir praeities paslaptys tampa jos pasakojimų dalimi, o tikri istoriniai faktai persipina su rašytojos vaizduote.
Gina Viliūnė savo kelią į literatūrą pradėjo nuo domėjimosi Vilniaus istorija ir gidės darbo. 2012 metais pasirodė jos pirmasis romanas „Karūna be karaliaus“, o šiandien autorės kūrybinėje biografijoje – jau penkiolika knygų. Naujausiame istoriniame detektyve „Mirtis Bernardinų sode“ skaitytojai vėl kviečiami į XVI amžiaus Vilnių, šįkart – į paslapčių gaubiamą Bernardinų vienuolyną.
Su Gina Viliūne kalbamės apie jos kelią į literatūrą, ypatingą ryšį su Vilniumi, istorinių romanų rašymo užkulisius, tikrų istorinių asmenybių ir išgalvotų personažų pasaulį bei naujausią knygą „Mirtis Bernardinų sode“.
Šiandien skaitytojai Jus pažįsta kaip istorinių romanų autorę ir Vilniaus istorijų pasakotoją. O nuo ko prasidėjo Jūsų pačios istorija? Kokia buvote vaikystėje ir jaunystėje, kuo domėjotės ir ar tuomet jau buvo ženklų, kad vieną dieną imsite rašyti knygas?
Mano istorija neatsiejamai susijusi su Vilniumi, čia gimiau, užaugau ir gyvenu visą gyvenimą. Seneliai, pas kuriuos leisdavau vaikystės vasaras, gyveno Kėdainiuose, taigi, esu visiška miestietė. Manau, Vilniaus miesto dvasia kalta, kad tapau kuo tapau –legendos, klaidžios senamiesčio gatvelės, vėliau ir Ričardo Gavelio romanai. Vaikystėje labai daug skaičiau. Pradėjau penkerių ir neatsitraukdavau nuo knygų. Tikriausiai tai irgi būtina sąlyga rašytojai. Bet, jei atvirai, vaikystėje nesvajojau tapti rašytoja. Knygų autoriai man atrodė ypatingi, gal net ne visai tikri žmonės, beveik pusdieviai, kuriantys istorijas. Kosmonaute tapti atrodė realiau. Todėl paikų vilčių nepuoselėjau, bet į storus sąsiuvinius rašinėjau istorijas – tiesiog sau. Patiko kurti personažus ir jų likimus, juk rašytojas yra tarsi mažo savo sukurto pasaulėlio dievas…
Jūsų kelias į literatūrą prasidėjo ne nuo svajonės tapti rašytoja – baigėte etikos ir psichologijos studijas, vėliau tapote gide ir pradėjote gilintis į Vilniaus istoriją. Kada pirmą kartą pajutote, kad istorinių faktų ir pasakojimų Jums nebepakanka ir norisi pačiai kurti istorijas?
Prasidėjo viskas nuo to, kad leidykla Alma littera sumanė išleisti knygą apie Vilniaus bažnyčias ir mane kaip gidę pakvietė parašyti tai knygai tekstus. Tai turėjo būti atskiros, trumpos kiekvienos bažnyčios istorijos. Vėliau knyga pasirodė Vilniaus šventovių pavadinimu. Surinkau galybę medžiagos – nuo architektūros iki legendų, sudėjau viską chronologiškai, radau įdomių neatsakytų klausimų, paslapčių ir visa tai nejučia susidėliojo į romaną, man tereikėjo sukurti veikėjus ir siužetą. Taip gimė Karūna be karaliaus. Todėl sakau, kad ne aš pasirinkau rašytojos kelią, o rašymas pats pas mane atėjo.
2012 metais pasirodė pirmasis Jūsų romanas „Karūna be karaliaus“. Ar prisimenate jausmą pirmą kartą rankose laikant savo išleistą romaną? Ar tuomet galėjote įsivaizduoti, kad po keliolikos metų būsite daugiau nei dešimties istorinių romanų autorė?
Pirmoji išleista knyga rankose – nerealus jausmas, net ašarą nubraukiau. Ypač, kad tais pačiais 2012 metais išėjo dvi knygos – romanas ir ilgai lauktos Vilniaus šventovės. Abiejų šių knygų kelias buvo labai ilgas, su pertrūkiais, periodais, kai, atrodė, nieko neišeis, todėl jų gimimas buvo labai jaudinantis. Minčių apie tolesnį rašymą anuomet dar neturėjau, bet palankūs skaitytojų vertinimai ir leidyklos palaikymas lėmė, kad netrukus sėdau rašyti tęsinio. O skaičiaus „penkiolika“ iki šiol nesuvokiu, kartais prireikia prieiti prie lentynos ir suskaičiuoti – nejaugi išties tiek daug?
Vilnius tapo vienu ryškiausių Jūsų kūrybos elementų. Kuo šis miestas Jus taip stipriai traukia? Ar dar liko senojo Vilniaus paslapčių, kurios net ir Jus pačią nustebina?
Vilnius yra ypatingas miestas, turintis savo dvasią, ryškų charakterį, daugialypiškumą ir daugybę paslapčių. Tegul neįsižeidžia mylintys kitus miestus, aš neteigiu, kad Vilnius toks vienintelis, tik – jis toks vienintelis man. Kiekvienas turime vietą pasaulyje, kur gerai jaučiamės, pasisemiame energijos ir įkvėpimo. Man tai – Vilnius. Aš apskritai mėgstu miestus, senus, turinčius savitą energiją, magišką švytėjimą… Miesto istoriją, o tuo pačiu ir paslaptis, kūrė ir kuria ten gyvenantys žmonės. Manau, visų miesto paslapčių net neįmanoma atskleisti. Vilnius mane nuolat nustebina, rašant kiekvieną naują romaną atrandu kažką ypatingo ir stengiuosi atradimais dalintis su skaitytojais. Esu aprašiusi Paplavas, Lukiškių uostą, Puškarnią – tai dingusios arba visiškai pasikeitusios Vilniaus vietos, kurias smagu prikelti bent knygų puslapiuose. Labai gailiuosi, kad nemoku piešti, tenka tą daryti žodžių pagalba. Tiesa, kartais nustebina ir, atrodytų, puikiai visiems pažįstami objektai – pavyzdžiui, Šv. Jonų bažnyčia ar katedra. Daugybę romanų būtų galima parašyti apie ten palaidotas iškilias asmenybes, kai kurios iš jų, deja, nepelnytai pamirštos.
Esate ne tik rašytoja, bet ir gidė. Kas atsirado pirmiau – noras pasakoti žmonėms Vilniaus istorijas gyvai ar noras jas perkelti į knygų puslapius? Kaip šios dvi veiklos viena kitą papildo?
Dar mokydamasi mokykloje labai mėgau istoriją. Gal todėl, kad turiu lakią vaizduotę ir net sausus faktus gebu įsivaizduoti spalvingai. Tačiau niekada nemąsčiau susieti darbo su istorija, norėjau pasilikti tik kaip pomėgį, hobį. Gal todėl, kad yra istorijos tarpsnių, kurių aš negaliu mokytis, pavyzdžiui, pasauliniai karai. Tie skaičiai, mūšiai man labai vaizdžiai alsuoja mirtimi, beprasmybe ir žmonijos gėda. Todėl gana vėlai sumaniau paversti pomėgį profesija, baigiau gidų kursus. Auginau dvi mažas dukreles ir tikėjausi gidaudama šiek tiek užsidirbti ilgam neišeidama iš namų. Greitai supratau, kad ruošti ekskursiją, rinkti medžiagą man patinka daug labiau, nei ją pasakoti. Tuomet gavau kvietimą rašyti leidyklai ir ekskursijoms laiko liko vis mažiau. Taigi, rašymas tapo prioritetu. Dabar irgi kartais pagidauju, dažniausiai, kai kas iš pažįstamų paprašo. Bet gidavimo idėja, noras pasakoti žmonėms apie Vilniaus lobius niekur nedingo, tik persikėlė į knygų puslapius. Kiekvienoje knygoje stengiuosi aprašyti bent keletą atpažįstamų vietų ir kažką jau pražuvusio, dingusio, kad skaitytojas galėtų keliauti puslapiais po Vilnių. O pats gražiausias komplimentas knygai būna, kai skaitytojai prispažįsta po kurios nors knygos išėję į Vilnių ieškoti aprašytų vietų.
Rašant istorinį romaną reikia suderinti tikrus istorinius faktus ir autoriaus vaizduotę. Kur pati brėžiate ribą tarp istorinio tikslumo ir kūrybinės laisvės?
Formulė paprasta – kuo senesnis pasakojimas, tuo mažiau faktų ir daugiau vaizduotės. Tarkim, XVI a. Vilniaus vaizdas užfiksuotas vieninteliame Brauno atlaso piešinyje, daugelio vietų ten neįmanoma įžiūrėti. Tuomet tenka dėlioti mozaiką iš archeologų darbų, kitų šalių, miestų vaizdų ir vaizduotės. XVI a. Vilniaus miestiečių portretų irgi beveik neturime… O štai XIX amžius jau visiškai kitoks, žmonės ir miestas užfiksuoti fotografijose, piešiniuose – imk ir aprašinėk. Visada stengiuosi kiek galėdama tiksliau vaizduoti tai, kas yra žinoma, nenusižengti istorijos chronologijai. Bet skaitytojas negali tikėti viskuo, kas rašoma istoriniuose romanuose. Šiais laikais taip lengva patikrinti – knygose ar internete. Tai puikus būdas kiekvienam pasidomėti plačiau, papildyti žinias ir susidaryti savo nuomonę apie vieno ar kito autoriaus patikimumą.
Kiek tyrimų paprastai reikia prieš pradedant rašyti naują istorinį romaną? Ar būna, kad vieno nedidelio fakto paieškos nuveda prie visiškai naujos istorijos ar net būsimos knygos idėjos?
Tyrimų išties reikia nemažai, todėl aš stengiuosi nesiblaškyti po visą istoriją, dažniausiai renkuosi XVI ir XIX amžius. Su kiekviena knyga to laikotarpio vaizdas galvoje vis pasipildo. Tuo pat metu atsiranda vis daugiau istorikų darbų, tyrimų, naujų atradimų, kuriuos stengiuosi sekti. Labai džiaugiuosi, kad mūsų istorikai ėmė daugiau dėmesio skirti kasdienybės istorijai, kuri man labai įdomi ir reikalinga rašymui. Vis dar gana miglota yra aprangos istorija ir terminologija, o ir apavas man visuomet keldavo daug klausimų. Taigi, į vos atsidariusią istorinės avalynės parodą muziejuje lėkte nulėkiau. Ten tiek visko įdomaus sužinojau, kad atsirado knyga – Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje. Įstrigo parodos kuratoriaus ištartas sakinys: „Visa ano meto avalynė praleisdavo vandenį, bet jei tu buvai su batais – buvai kietas“.
Jūsų knygose skaitytojas gali patekti į skirtingus Lietuvos istorijos laikotarpius. Ar yra epocha, kurioje Jums pačiai įdomiausia „gyventi“ rašant?
XVI amžius, vadinamas Vilniaus aukso amžiumi, buvo išties gana ramus, turtingas, taikus. Vilniuje nemažai laiko rezidavo valdovai, klestėjo amatai ir prekyba, skleidėsi renesanso idėjos. Tas amžius nestokoja nei įdomių įvykių, nei asmenybių. Jame ir smagiausia „gyventi“ rašant. Žinoma, XVII-asis, su tvanu, karu ir maru, gal duotų daugiau įtampos ir dramos kūrybai, bet man labiau patinka šviesūs laikai. XIX a. žavi savo progresu, atradimais ir iškiliomis asmenybėmis. Net ir tokiame užkampyje, kokiu buvo virtęs Vilnius caro valdymo laikais, netrūko naujų vėjų. Apie tai irgi labai įdomu rašyti.
Naujausia Jūsų knyga – „Mirtis Bernardinų sode“. Kaip gimė šio romano idėja ir kodėl šį kartą pasirinkote būtent XVI amžiaus Vilnių bei Bernardinų vienuolyno aplinką?
Tai jau ketvirtasis mano detektyvas apie XVI a. Vilnių. Kiekviename mėginau labiau pasigilinti į vieną kurią miesto gyvenimo sritį. Pirmasis buvo skirtas amatininkams (Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje), antrasis – pirkliams (Spąstai pirklio žudikui), trečiasis – bajorams ir apgyvendinimo prievolei (Mirtinas arkebuzos šūvis). Atėjo laikas papasakoti apie religines bendruomenes, todėl ketvirtojo romano vieta pasirinkau Bernardinų vienuolyną. Žinoma, XVI amžiaus viduryje Vilniuje veikė ne vienas vienuolynas, bet bernardinų bažnyčia ir konvento istorija yra gana plačiai tyrinėta, dokumentuota, tad apie juos radau daugiausiai medžiagos. Be to, ta vieta, įskaitant pačią bažnyčią, amžiams bėgant palyginti nedaug keitėsi, tad tikiuosi, kad skaitytojui nebus sunku įsivaizduoti aprašomų įvykių aplinką. Žinoma, nusikaltimo faktas yra mano išgalvotas ir tikiuosi, kad vienuoliai bernardinai man atleis tokią „šventvagystę“. Be to, bernardinai turėjo toliausiai į rytus nutolusį katalikų vienuolyną Polocke, šis faktas taip pat pasitarnavo dėliojant romano siužetą.
„Mirtis Bernardinų sode“ prasideda 1562 metų Kalėdomis, kai Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas sulaukia netikėto bernardinų vienuolyno gvardijono vizito. Kuo Jus sudomino Augustino Rotundo asmenybė ir kodėl nusprendėte vienu pagrindinių istorijos veikėjų pasirinkti realų istorinį asmenį?
Augustinas Rotundas buvo nepaprastai įdomi asmenybė, tačiau, deja, nepelnytai primiršta. Mėginu atitaisyti skriaudą šiam iškiliam renesanso epochos šviesuoliui, kilimo lenkui, kuris Vilnių pasirinko savo miestu, gyveno ir dirbo čia iki mirties. Mane žavi to meto intelektualai, kurie vienu metu gebėjo būti ir politikai, ir teisininkai, ir rašytojai ar poetai, ir dar valdė įgytą ar dovanotą nemažą turtą, dvarą ar dvarus. Toks buvo ir Augustinas Rotundas, tarnavęs ir karaliaus sekretoriumi, ir Vilniaus vaitu, draugavęs su kitomis iškiliomis to meto asmenybėmis, pavyzdžiui, teisininku ir poetu Petru Roizijumi, kuris taip pat šmėkštelėjo mano romano Mirtinas arkebuzos šūvis puslapiuose. Gaila, neturime išlikusio vaito Rotundo atvaizdo, jį aprašant teko kliautis amžininko ir bičiulio Petro Roizijaus eilėmis:
Štai Augustino, kurį pažįsti, Rotundo paveikslas:
Barzdą nuskusk ir pridėki plaukus, kaip Fėbas jis bus.
Kur savo protą tačiau jisai padėjo, paklausi?
Jį pavaizduoti, deja, piešęs pritrūko jėgų.
Knygos pradžioje Bernardinų vienuolyne ima vykti bauginantys ir sunkiai paaiškinami dalykai. Kuriant tokį istorinį detektyvą kas sunkiau – tiksliai atkurti XVI amžiaus Vilnių ar sugalvoti paslaptį, kurios skaitytojas neperpras iki pat pabaigos?
Mėginti atkurti XVI amžiaus Vilnių – smagus žaidimas, bet, tikriausiai, net pagal tuos pačius šaltinius miestą kiekvienas pamatytume savaip, kitur sudėliotume akcentus. Aš skaitytojui pateikiu savo versiją, nepretenduodama į kažkokį absoliutų tikslumą. Knygoje kuriu vientisą paveikslą, o štai ekskursijose jau turiu galimybę paaiškinti, kuo rėmiausi, kodėl rašau vienaip ar kitaip, nors kai kurių vietų aprašymų šaltiniuose visai nėra. Visada raginu skaitytojus nepamiršti, kad jie skaito romaną, grožinį kūrinį, o ne enciklopediją. Tiesą sakant, tas pats ir su paslaptimis – jas kuriant reikia atsižvelgti į epochos bruožus, niuansus, bet pridėti ir nemažai išmonės. Nė vienas mano detektyvuose aprašytas nusikaltimas neįvyko iš tikrųjų, aš juos sugalvojau, rėmiausi kontekstu ir aplinka, ši užduotis nėra paprasta, bet, kita vertus, tai ir yra kūrybos smagumas.
Ar rašydama „Mirtį Bernardinų sode“ atradote kokį nors istorinį faktą apie Vilnių, bernardinus ar to meto žmones, kuris nustebino net Jus pačią?
Rašant šį romaną labai padėjo kaip tik tuo metu išleista David Frick knyga Artimieji, giminės, kaimynai, kurioje analizuojamas XVI –XVII amžių Vilniaus gyventojų religinis gyvenimas ir skirtingų konfesijų santykiai. Nors visada tikėjau ir jaučiau Vilniaus tolerantiškumo dvasią, ši knyga tai pagrindė detalia dokumentų analize. Vilniečiai kuo puikiausiai sutarė ir artimai bendravo su kaimynais, profesijos kolegomis, nepaisydami skirtingų religinių konfesijų. Būta nemažai pavyzdžių, kai miestietis vyras su sūnumis eidavo melstis į katalikų bažnyčią, žmona su dukterimis – į protestantų ir kuo puikiausiai sugyveno. Vaikus krikštijo skirtingų tikėjimų žmonės. Argi ne puikiai tai charakterizuoja Vilniaus miestą?
Apie bernardinus taip pat sužinojau įdomių detalių – pirmiausia, jie buvo nepaprastai darbštūs, susitelkę ir pasišventę savo tikėjimui. Vienuolyne gyveno ir išsilavinę pamokslininkai, kunigai, ir nagingi amatininkai, ir sodininkai. Jų gyvenimo sąlygos, bent jau XVI amžiuje, buvo tikrai asketiškos. Tačiau vienuoliai buvo ir labai kūrybingi, sugalvodavo teminių vaidinimų, iškilmių, procesijų, kad kuo vaizdžiau ir patraukliau papasakotų miestiečiams religines tiesas. Ne veltui vienuolynas buvo įkurtas rusėniškoje Vilniaus dalyje, savo misiją – atversti stačiatikius į katalikybę – vienuoliai uoliai vykdė.
Jūsų kūryboje nemažai paslapčių, nusikaltimų ir detektyvo elementų. Kas Jus pačią labiau traukia – istorija ar detektyvas? Jei tektų vieno iš jų atsisakyti, kurį būtų sunkiau paleisti?
Mane labiau traukia istorija, ją paleisti tikrai būtų sunku. O detektyvą – lengva, esu parašiusi ir ne detektyvinių romanų, tiesą sakant, iki šiol mažumėlę abejoju savo kaip detektyvų rašytojos sugebėjimais. Man sunku žudyti herojus, nemėgstu aprašinėti žiaurybių ir baisybių, galbūt rimtesnio detektyvo mėgėjams šito mano knygose trūksta. Tik pradėjusi rašyti pirmąjį detektyvą pati sau netikėtai atradau, kad šis žanras labai patogus norint kuo plačiau aprašyti Vilnių ar kitus miestus, mat savo šiek tiek žioploką tyrėją galiu nusiųsti į bet kurią miesto ar šalies vietą, tuo pačiu praturtindama siužetą. Ieškodamas atsakymų tyrėjas gali pakliūti ir į vyskupo puotą, ir į plėšikų landynę, stengiuosi šiuo privalumu pasinaudoti. Ankstesnėse knygose tyrėjas jau keliavo į Kauną ir Memelį, o naujausioje nuvyks į Polocką ir net į Maskvą su didžiąja Lietuvos pasiuntinybe.
Esate sukūrusi nemažai personažų. Ar kuris nors iš jų per visus šiuos metus tapo toks artimas, kad baigus knygą buvo sunku su juo atsisveikinti?
Visi herojai gyvena kažkuriame širdies kamputyje, tiesa, kai kurių gaila labiau. Sunku buvo atsisveikinti su Magdale iš romano Magdalė, smuklės merga. Ir rašytoją Sofiją Tyzenhauzaitę dažnai prisimenu, laikau ją savotiška mano kaip rašytojos krikštamote. Apolonija Dalevskytė Sierakauskienė niekaip nepaleido, teko parengti ekskursiją apie jos gyvenimą Vilniuje ir tęsti bendravimą. Net ir Algė su Žygiu, pirmųjų mano romanų herojai, gyvena kažkur mano mintyse toliau, savo pašėlusius, nuotykių kupinus gyvenimus. Taigi, rašytojai nesijaučia vieniši, jie visada turi margą ir įdomią draugiją, esančią šalia.
Kaip per daugiau nei dešimtmetį pasikeitė Gina Viliūnė kaip rašytoja? Atsivertusi „Karūną be karaliaus“ šiandien, ar atpažįstate tą pačią autorę?
Žinoma, pasikeičiau, bent jau norėčiau taip tikėti. Turiu daugiau patirties, žinių ir pasitikėjimo savimi. Per pusantro dešimtmečio daug ko išmokau – neskubėti, pastebėti ženklus, įsiklausyti į patarimus. Kiekviena knyga kažką padovanoja, dažniausiai tai nuostabūs žmonės, kuriuos sutinku ieškodama medžiagos ar įkvėpimo. Dažnai atsitinka, kad pradedu rinkti medžiagą kokiam nors romanui ir tada – bumbt – nukrenta naujas leidimas būtent mano temai reikalingos knygos. Arba straipsnis, arba paroda… Todėl neskubu, atidžiai dairausi ir tikiu, kad kai kurie dalykai patys mane susiranda. Priimu tai kaip dangaus dovanas ir nuoširdžiai dėkoju.
Koks skaitytojų atsiliepimas, laiškas ar susitikimas per visą rašytojos kelią Jums labiausiai įsiminė?
Visi gražūs atsiliepimai džiugina. Smagu, kad skaitytojai nepatingi, parašo ar prieina susitikimuose, pagiria. Manau, kad visiems rašytojams tas veikia kaip balzamas kūrybai. Būta ir ypatingesnių atvejų. Prieš penketą metų, kai išėjo pirmasis istorinis detektyvas, į leidyklą Tyto alba atėjo popierinis laiškas. Jo viduje buvo vokas su užrašu – Ginai Viliūnei. Voke gulėjo laiškas nuo garbaus amžiaus JAV lietuvio Alvydo Karasos, kuriame jis dėkojo už malonumą skaityti mano knygas. Vėliau keletą metų su Alvydu susirašinėjome, tiesa, jau elektroniniais laiškais. Dar vienas skaitytojas parašė iš Estijos, estų kalba yra išleisti trys mano istoriniai detektyvai. Taigi, tas Estijos ponas niekaip negalėjo patikėti, kad lietuviai gėrė šildytą alų. Toks gėrimas jam pasirodė tiesiog neįmanomas. Teko ne tik žodžiu patikinti skaitytoją, bet ir rasti krosnies su įtaisytu dubeniu alui šildyti paveikslėlį. Tikiuosi, kad galiausiai jį įtikinau.
Ir pabaigai – ar jau žinote, kur ir kuriame istoriniame laikotarpyje skaitytojus nuves kita Ginos Viliūnės knyga?
Kiekvienas naujos temos knygai pasirinkimas yra labai atsakingas. Juk mažiausiai metus, o kartais dvejus gyvensiu tame laikotarpyje, bendrausiu su herojais. Jie turi būti pakankamai stiprūs, įdomūs, be to, mūsų „vibracijos“ turi sutapti. Nežinau, kokiu kitu žodžiu tai paaiškinti, bet kartais taip būna – istorinė asmenybė įdomi, stipri, o rašyti apie ją negaliu ir nors tu ką. Nesutampa kažkas, aš sakau „vibracijos“ ar „energetika“… Žinoma, visada yra išeitis susikurti savo herojus, pasidaryti tokius, kokių norisi. Bet mes turime tiek daug įdomių, reikšmingų istorinių asmenybių, kad norisi apie jas pasakoti skaitytojams.
Dėl sekančios knygos dar nesu apsisprendusi, bet labiausiai tikėtina, kad keliausiu į XVII amžiaus pradžią, į Vilnių, žinoma, kur gi kitur?..
Dėkojame rašytojai Ginai Viliūnei už skirtą laiką ir pokalbį.
