Parašė Pelėdos skaitiniai
Ar bent nutuokiame, kad kartais to nė nežinodami, kitų gyvenimuose galime suvaidinti pagrindinį vaidmenį? Knyga apie mūsų sprendimus ir jų padarinius plačiu mastu. Ne tik tai, kaip kažkoks žodis ar poelgis atsilieps mums patiems, bet ir žmonėms, kurių nė nepažįstame. Apie kuriuos nesame net girdėję ir nenutuokiame egzistuojant. Kaip ir šie apie mus. Keista, tiesa? Bet labai įdomu. Knyga ne tik parodo, kokie svarbūs kiekvienas esame, bet tuo pačiu ir nuramina, kad nereikia dėl to bijoti ar vengti sprendimų – jei ir nenuvilnys iškart ramiai, po audros vis tiek pasirodys saulė. Tik štai, niekas dabar nepamatuos, kuris variantas būtų geresnis.
REKOMENDUOJU, jei svajojate pakilti ir pamatyti ne vieną, bet daugybę gyvenimų iš aukštai – atrasti jų jungtis, grandis ir sąveikas. Man ši knyga priminė puokštę, sukurtą iš daugybės gėlių, kurios tobulai dera kartu ir traukia akį margumo šėlsmu. Tad ir rekomenduoju, jei mėgstate puokštes: džiaugiatės matydami visumą, gėritės esme ir idėja, bet nesureikšminate, necharakterizuojate bei nesistengiate išgryninti kiekvienos gėlės aromato. Čia kviečiama pamatyti iš viršaus, o ne lįsti giliai į širdis. Pasimėgauti kompozicija, o ne tyrinėti kiekvieno žiedo savybes.
NEREKOMENDUOJU, jei esate linkę pasiimti vieną ar porą žmonių bei jų likimų ir juos vartyti saujoje, nuodugniai apsvarstant sprendimus, žodžius, žvilgsnius. Čia nėra tiek žmogiškojo gylio. Jei daugiau nei 5 herojai jus erzina ir pradedate blaškytis bei pykti – gali būti, kad užkapstysit nepasitenkinimu pagrindinę žinią ir jos grožį. Mylintiems sodrumą, čia visko gali būti per daug, bet tuo pačiu ir per mažai.O kaip man? Patiko. Ir dar kaip. Kadaise kažkur esu skaičiusi mintį, kad sprendimas nėra pabaiga, jis kaip tik – kažko naujo pradžia. Ilgai nešiojausi savy šią mintį, vis per naujo pamatuodama savo gyvenimu. Taip, tikrai tiesa. O štai, ši knyga BŪTENT apie tai. Ir dar daugiau. Ne, tai nebuvo knyga, kuri mane sukrėtė, palietė ar kaip madinga sakyt – pakeitė, ne, tai nebuvo knyga, kurią labai ilgai saugosiu širdy. BET. Bet tai buvo knyga, kuri įtraukė, kurią skaitydama šypsojaus ir kinkavau galva „taip, taip, išties gi viskas taip”. Ir nors knyga turi potencialo pasirodyti kaip lietuviška santabarbara, mano galva, autorė tais likimų krašteliais eidama sugebėjo „neišcentruoti” pagrindinės idėjos. Jei sugebėsit atmesti herojų buitiškumą, kartais net klišiškumą (meh, na ir koooodėėėėl jis taip padarė….), pastebėsit tikrai puikią pagrindinę mintį ir gal net pulsit savo kraštelius apžiūrinėt. Man patiko, išties.
