Dokumentinės literatūros autorius Dailius Dargis naujausioje knygoje „Liepsnojantis miesto sodas. Nežinomos Romo Kalantos bylos paslaptys“ atsigręžia į 1972-ųjų Kauną, Romo Kalantos istoriją ir sovietmečio dokumentuose bei žmonių prisiminimuose išlikusius įvykių pėdsakus. Pats autorius naujausią darbą vadina istoriniu dokumentiniu romanu – kitokiu nei ankstesnės jo kriminalinės dokumentikos knygos.
Specialiai „LietuviuAutoriai.lt“ Dailius Dargis pasakoja, kodėl pasirinko šią temą, kokius šaltinius tyrinėjo, kas jį nustebino ir kodėl, jo manymu, šią istoriją svarbu skaityti šiandien.
Iki šiol skaitytojai Jus daugiausia pažinojo kaip kriminalinės dokumentikos autorių. Kodėl šį kartą nusprendėte imtis Romo Kalantos istorijos? Ar buvo konkretus įvykis, dokumentas ar žmogus, paskatinęs pradėti šį tyrimą?
D.D: Per 16 metų esu išleidęs 12 knygų ir šita knyga gerokai skiriasi nuo ankstesnių mano darbų, kur buvo grynai kriminalinės istorijos apie nusikaltėlius, kriminalines gaujas ar skandalingas plačiai pagarsėjusių nusikaltimų ir iki ausų įklimpusių veikėjų tamsaus verslo bylas.
Tai yra pirmoji knyga, kurią neseniai viena žurnalistė pavadino ne kriminalinės dokumentikos, o istorinio detektyvo žanru. Aš gal net sakyčiau, kad naujausias darbas „Liepsnojantis miesto sodas“ – tai istorinis dokumentinis romanas. Esu gimęs, augęs ir gražiausius savo jaunystės metus praleidęs Kaune, o kauniečiams Romo Kalantos istorija yra išties gerai žinoma, pažįstama iki giliausių skausmo gelmių.
Apie šią temą nemažai metų yra rašęs mano, prieš dvejus metus miręs dėdė Alvydas Dargis. Jis dar apie tai rašė 1989 – 1991 metų laikotarpyje. Mes labai dažnai susimatydavome ypač vasaros metu. Taip jau sutapdavo, kad dažniausiai šiuo metu laiku esu parašęs kone visas savo knygas. Taigi, ištisas valandas kalbėdavomės apie mano vystomas temas, rašomas knygas, jų siužetus ar herojus ir visa tai vykdavo neformalioje aplinkoje – jo sename sode, vaizdingoje vietoje šalia Neries, keliasdešimt kilometrų už Kauno. Per tuos susitikimus dėdė man nemažai yra pasakojęs neoficialiai paskleistų įdomybių apie žmones, kurie smarkiai nukentėjo R. Kalantos demonstracijų laikotarpiu arba kaip vėliau dramatiškai susiklostė jų likimai. Galima sakyti, kad kiekvienas „kalantinių“ eisenos dalyvis yra vertas atskiros knygos ar dokumentinio filmo.
Šios knygos temos ėmiausi ir dėl to, nes pastaraisiais metais Lietuvoje patriotinės temos yra ypač „ant bangos“, tad nusprendžiau ir aš save išmėginti šiame žanre. Kažkodėl atėjo toks laikotarpis, kai norėjosi mažiau kraujų, lavonų ir apskritai atsitraukti nuo „true crime“ tematikos. Paprasčiausiai norėjau daugiau tiesos, skaidrumo, šviesių, gerų minčių kovojant už Tėvynę, laisvę, savus įsitikinimus ar norą daryti tai, kas yra mieliausiai širdžiai. Juk yra ne vienas menininkas ar kino kūrėjas, kuris buvo ir tebėra užsibrėžęs viziją – susukti kokybišką kino filmą apie Žalgirio mūšį, Barborą Radvilaitę ar garsųjį partizaninių kovų dalyvių Vanagą. Tiesa, apie pastarąjį šiuo metu yra kuriamas filmas, o jo režisierius gerai žinomas, kriminalinių istorijų dramomis išgarsėjęs Emilis Vėlyvis.
Norėjau, kad šios knygos istorija susidomėtų dabartinis technologijų pasaulyje itin paskendęs jaunimas. Man būtų didelė dovana, kad jie pasiimtų šią knygą į savo rankas ir paanalizuoti, kaip gyveno tie, kurie už juos guldė galvas ne kažkokiais karo ar pokario metais, o gerokai vėliau. Juk Kalantos įvykiai vyko gerokai po karo. Bet žvelgiant iš dabartinės perspektyvos senokai – beveik prieš 55 metus. Pradžioje šią vasarą savo vaizdo platformų prenumeratoriams pristačiau trijų dalių dokumentikos serialą „Žmogus, kuris uždegė Kauną. 1972-ieji“. Galvojau, sugrąžinsiu šią istoriją šiuolaikiškai vaizdais. Bet liko daug unikalios, nepanaudotos medžiagos, kurios vien tik vaizdais ir filmavimo stiliumi neišpasakosi. Galų gale, pati R. Kalantos mirties byla, kuri po šiai dienai nebuvo smulkiai ištirta ir pateikta visuomenei. Pamaniau, kad bus visai įdomu istorija besidomintiems. O svarbiausia, šiandienos jaunimui, kuriam ne vien tik rūpi „Tik Tok-as“ ar kitokie žaidimais virtę informacijos kanalai. Mano akimis, šiuolaikinei jaunimo kartai niekada nebuvo parengtos rimtos studijos apie R. Kalantos tragediją, to laikmečio jaunimą, šiandien primirštą „gėlių vaikų“ arba hipių kartą. Dėl to bandau ištaisyti šią klaidą ir dėl to jiems skiriu savo naujausią knygą.
Knygos pavadinime minimos nežinomos Romo Kalantos bylos paslaptys. Ką naujo pavyko atrasti tyrinėjant šią istoriją? Kuris atradimas Jus patį labiausiai nustebino?
D.D: Knygoje “Liepsnojantis miesto sodas” yra nemažai medžiagos iš mažai kam pažįstamos R. Kalantos mirties bylos. Mane asmeniškai šokiravo saugumiečių, kagėbistų apklausos, tardymai, kaip jie važiuodavo iš vieno Lietuvos galo į kitą, kad iškratytų R. Kalantos merginas, su kuriomis jis susirašinėjo. Ieškojo nekalčiausių įrodymų – t.y. asmeninių meilės laiškų. Tai mane išties pritrenkė ir kuo puikiausiai atskleidė tuometinio laikotarpio sovietinės milicijos, KGB veiklos absurdiškumą. Didžiausias atradimas – tai nespalvotos, unikalios fotografijos iš 1972 – ųjų gegužės neramumų Laisvės alėjoje, kurie prasidėjo R. Kalantos laidotuvių dieną. Smagu, kad tuomet susirinko ne vien jauni, bet ir solidaus amžiaus žmonės, kurie nepabijojo pasipriešinti sovietinei sistemai. Bet juos visus akylai fiksavo, fotografavo, „sunumeravo“ ir „suprotokolavo“ tuometinė milicija ir KGB. Tai labai stiprūs kadrai, kurie iki šiolei dar niekur nebuvo paskelbti ir parodyti viešai. Knygoje jie yra publikuojami pirmąsyk, tarsi savotiška galerija, atspindinti to laikmečio svarbų įvykį. Žinau, kad kažkur yra saugumiečių padaryta unikali vaizdo medžiaga, kuri buvo slapčia nufilmuota, bet deja, jos neteko nei pamatyti, nei sužinoti pas ką ji guli. Tie milicijos bananai, kuriais tuomet miesto centre buvo vaikoma ale miesto „chuliganų“ gauja šiandien yra eksponuojami Kauno KGB muziejuje.
Labai absurdiška pasirodė ir tai, kad nemažai metų R. Kalantos kapą stebėjo tie patys saugumiečiai per „Kalantinių“ metines – gegužės 14 d. arba Vėlines, nes taip buvo tikimasi sumedžioti tuos, kurie nebijojo pasipriešinti tuomet klestėjusiam komunizmui ir siekė laisvos Lietuvos. Žinau, kad kai kuriems apsilankymas prie kapo vėliau brangiai kainavo – jie neteko sėkmingos karjeros savo darbovietėse arba mokslo įstaigose. Jiems tiesiog buvo sugriauti gyvenimai dėl to, kad jie buvo įsitikinę, jog R. Kalanta padarė išties rimtą žingsnį pasipriešinant sovietinei sistemai.
Rengdamas knygą naudojotės archyviniais dokumentais, sovietinių institucijų bylomis ir liudininkų prisiminimais. Su kokiais didžiausiais sunkumais susidūrėte ieškodamas informacijos? Ar buvo dokumentų, kurių nepavyko gauti?
D.D.: Verta papasakoti, kad tikras detektyvas vyko ir su pačia R. Kalantos byla. Maždaug 1989 – ųjų rudenį į Kauno prokuratūrą atvyko gerai žinomo Lietuvos režisieriaus Raimondo Banionio filmavimo grupė ir užfiksavo kai kuriuos R. Kalantos bylos dokumentus dokumentiniam filmui „Fontano vaikai“. Šio filmo scenarijaus autorius buvo mano dėdė – A. Dargis. Panašu, kad tomis dienomis kažkas rimtai prarado kantrybę, jog šitaip atkakliai domimasi vadinamųjų „Kauno chuliganų“ byla, ir po trijų dienų ji slapčia buvo išsiųsta į Maskvą… Be to, vėliau paaiškėjo, kad tomis dienomis iš Lietuvos visiškai legaliai ir niekieno nebijant į Maskvą iškeliaudavo patys įvairiausi svarbūs dokumentai ir bylos, ten pasilikdavę amžiams, būdavę pradanginti arba net sunaikinti.
Nuo šių keistų istorine tapusios bylos keliavimo maršrutų praėjus 36 metams, bendraujant su šių dienų archyvų darbuotojais, pavyko sužinoti kai ką netikėto ir vertingo. Vienas 1970 m. hipių laikotarpiui neabejingas archyvo darbuotojas pareiškė, kad 1989 m. rugsėjo 9 d. R. Kalantos byla buvo nutraukta, tiesiog „nesant nusikaltimo įvykio arba sudėties“. Matyt, LSSR prokuratūrai reikėjo Maskvos palaiminimo. Paaiškėjo, kad ši byla tik kuriam laikui buvo išvežta iš Vilniaus į Maskvą, bet paskui vėl grąžinta. Žodžiu, dėjosi tikrai keisti dalykai…
Kadangi praėjo nemažai metų po R.Kalantos įvykių, tai faktas, kad medžiagą susirinkti užėmė nemažai laiko. Bet nesinorėjo “sauso” dokumentinio pasakojimo. Knygoje daug kas pateikta ir pakankamai literatūriškai bei vaizdžiai. Kas liečia oficialius dokumentus – R. Kalantos bylą – ji kone visa pateikta šios knygos puslapiuose. Surašyti visi įdomiausi ir didesnio dėmesio verti apklaustų asmenų liudijimai, R. Kalantos artimųjų išgyvenimai tomis dienomis.
Atidžiai pažvelgta į jo artimiausių žmonių – tėvų ir brolio Antano skaudžius likimus.
Liūdniausia buvo sužinoti, kad beveik visi “sunumeruoti” “Kalantinių” eisenos arba “Kauno chuliganų” bylos dalyviai, kurie vėliau buvo nuteisti ar žiauriais metodais tardomi kagėbistų, praėjus beveik 55 metams faktiškai yra mirę. Kiti – emigravę jau daugelį metų iš Lietuvos. Su kai kuriais bandėme susisiekti, pasišnekučiuoti, juos net nufilmuoti, bet jie dėl vienokių ar kitokių priežasčių kažkodėl nesutiko bendrauti. Matomai jiems vis dar skauda. Bet buvo ir tokių, kurie mėgino suvedžioti – aiškino, kad dalyvavo garsiose eitynėse, bet kažkodėl nesulaukė teisėsaugos dėmesio arba atsiliepė vienas vyriškis, kuris aiškino, kad tą lemtingąją gegužės dieną buvo tas asmuo, kuris R. Kalantai į jo stiklainį įpylė benzino. O nuodugniau paklausinėjus ir paprašius gyvai pasimatyti, galiausiai paaiškėjo, kad tai tebuvo dėmesio trokštančių asmenų fantazijos. Bet esu laimingas ir beprotiškai likimui dėkingas, kad pavyko tikrai maloniai pabendrauti su vieno iš R. Kalantos brolio Arvydo žmona Jolanta. Ji tikra šaunuolė, kuri mums paskyrė nemažai laiko, į susitikimą atsivežė parodyti net R. Kalantos artimiesiems gautą Kauno miesto garbės piliečio medalį, kitas įdomias fotografijas, šeimos išsaugotas relikvijas.
Apie Romą Kalantą dažniausiai kalbame kaip apie pasipriešinimo sovietinei okupacijai simbolį. Tačiau koks žmogus atsiskleidė Jūsų tyrime? Ką naujo skaitytojai sužinos apie jo asmenybę, kasdienį gyvenimą ir aplinką?
D.D: Dar prieš keletą metų buvo minčių sukurti rimtą dokumentinį filmą apie R. Kalantą. Bet iškart man atsakė, kad to nebus, nes ale negalima garbinti savižudžių. Taigi, aš savo knygoje irgi nei garbinu, nei smerkiu R. Kalantą ar jo poelgius. Tiesiog parodau jo portretą. Klasės draugai, mokytojai jį prisiminė kaip išskirtinio, kitokio mąstymo būdo jaunuolį. Jis buvo labai savotiškas. Buvę jo pažįstami pasakojo, kad tai buvo paprastas 19 metų vaikinas iš Vilijampolės. Tiesa, šeima pradžioje gyveno Alytuje, ir tik vėliau persikėlė į Kauną. Sako, kad jis buvo tylus, pabrėžtinai kuklus. Net šeima žodžio iš jo neištraukdavo. Supykęs ar susinervinęs tuoj pat nutildavo ir užsidarydavo savo kambarėlyje. Liūdnai nuskambėjo ta aplinkybė, kad jau tais laikais egzistavo „hipių“ mados kultūra, bet jos irgi nesivaikė: prašė nupirkti velvetinius džinsus, bet sužinojęs, kad motinai beveik nieko neliko iš atlyginimo, daugiau to nepriminė.
Ta lemtinga diena – 1972 m. gegužės 14 d., sekmadienis. Pasakojama, kad Romas atsikėlė labai anksti. Apsirengęs tyliai pravėrė motinos kambario duris: ji dar gulėjo, todėl apsimetė mieganti. Atsirėmęs į durų staktą ilgai žiūrėjo į motinos veidą. Vėliau motina prisimins: „Jis niekada taip nedarydavo, niekad…“ Apie vidurdienį Romas paklausė E. Kalantienės: „Ar tu atsiėmei mano draudimą?“ Ir pradėjo priekaištauti: „Aš gi tau sakiau, atsiimk draudimo pinigus! Dabar jie pražus!“. Štai tokios detalės gali labai daug atskleisti apie žmogų, kuris savyje nešiojosi nemažai neatsakytų ir neišspręstų klausimų bei galvosūkių.
Viena svarbiausių knygos temų – sovietų valdžios ir KGB reakcija į 1972 metų gegužės įvykius Kaune. Ką dokumentai atskleidė apie valdžios bandymus kontroliuoti informaciją, slopinti protestus ir formuoti oficialų įvykių pasakojimą?
D.D.: Dar minint R. Kalantos įvykių 50 metų jubiliejų, t.y. beveik prieš penkerius metus pavyko prašnekinti net vieną iš buvusių aukštų Kauno KGB darbuotojų, kuris atvirai prisipažino, kad bandymas numalšinti jaunimą – tai buvo didžiausias sovietinės milicijos ir KGB fiasko per visą sovietinį laikotarpį. KGB kvotė ir į Miesto sodą atskubėjusius greitosios pagalbos gydytojus, ką pasakęs R. Kalanta prieš suleidžiant jam morfijaus ir gabenant jį į ligoninę. Kagėbistai stengėsi pagal visas įmanomas galimybes iškamantinėti pacientą – gal R. Kalanta ką nors prasitarsiąs apie tariamus savo bendrininkus, paminės kokią nors pavardę ar adresą.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, kai kurie medikai atsisakė vykdyti KGB pareigūnų paliepimus, motyvuodami tuo, kad nehumaniška tardyti mirštantį jaunuolį. KGB nepaleido iš savo akiračio ir mirusio R. Kalantos. Su čekistų palyda iš Pirmosios tarybinės ligoninės jis buvo pergabentas į Spaustuvininkų gatvėje esantį morgą.
„Kalantinių“ dalyvius teisė toks M. Ignotas. Kaip Kauno chuliganų bylos teisėjas jis jautęs nepaprastai didelį spaudimą. Iš aukščiau. Bet pavardžių niekada nenorėjęs minėti, nes tie „spaudikai“ šiais laikais nepaprastai sėkmingai persitvarkė tautiškumo linkme. Kauno chuliganų teismas vykęs visą savaitę. Teisėjas ir dieną, ir naktį jautęs nenutrūkstamą KGB žinybos sekimą. Nors žurnalistui tai tiesiogiai patvirtinti vengė. Be to, M. Ignotui ypač įstrigo, kad teismo salė specialiai tam procesui pirmąsyk Lietuvoje buvo radiofikuota. Vadinasi, kažkas kažkur sėdėjo ir įtemptai sekė kiekvieną išgirstą žodį ir net įrašinėjo magnetofono juoston. M. Ignotas galėjo atvirai prisipažinti, kad anuomet politinę akciją traktavęs kaip chuliganiškus jaunuolių išsišokimus, bet dėl to teisiamiesiems buvę tik geriau.
Jūsų ankstesnėse knygose svarbią vietą užėmė tiesioginiai pokalbiai su įvykių dalyviais ir liudininkais. Ar rengiant šią knygą pavyko susitikti su žmonėmis, kurie patys prisimena 1972 metų Kauno įvykius? Galbūt kuris nors pokalbis iš esmės pakeitė Jūsų požiūrį į šią istoriją?
D.D: Net narpliojant istorines tapusias bylas niekada nemėgau šabloninių arba nuobodulį keliančių kampų, linijų. Taigi, specialiai šiai temai pašnekinau – demonstracijas bandžiusį numalšinti to meto aukštą Kauno KGB veikėją, į jo darbutojų akiratį patekusius menininkus – skulptorių Robertą Antinį (kuris praėjus daugeliui metų sukūrė garsųjį R. Kalantai skirtą paminklą šalia miesto sodo Kaune), fotografą Romualdą Požerskį (kuris bandė įamžinti tų dienų įvykius, bet nutiko kai kas nenumatyto) bei režisierių Raimondą Banionį, kuris vėlesniais laikais sukūrė dokumentiką “Fontano vaikus” bei meninį filmą R. Kalantos įvykių tema “Vaikai iš “Amerikos” viešbučio”. Jų pasakojimai pasirodė tikrai įdomūs ir visi jie sudėti dar knygos pradžioje. Daugiau dėmesio buvo skirta vienam iš “kalantinių” eisenos dalyviui, tragiško likimo asmeniui – R. Baužiui. Kalbama, kad jis net savo krauju buvo parašęs laisvės manifestą. Deja, šito asmens jau daugelį metų nėra gyvųjų tarpe.
Šiandien nuo Romo Kalantos žūties praėjo daugiau nei penki dešimtmečiai. Kaip manote, ar jaunoji karta pakankamai supranta jo poelgio istorinę reikšmę? Kokią svarbiausią mintį norėtumėte perduoti jaunam žmogui, kuris apie šiuos įvykius sužinos pirmą kartą?
D.D. Kad jaunimas atidžiau, ir nuodugniau pasidomėtų šia istorija, tai dėl to ir specialiai jiems skiriu šią savo naujausią knygą “Liepsnojantis miesto sodas”. Žinau, kad dabartinis jaunimas retai skaito knygas, nes jiems knygų istorijos ir skaitomi puslapiai kelia nuobodulį. Jie labiau pripratę prie šiuolaikinės – velniškai trumpos “feisbukinės” informacijos, kur esmė sukraunama į du tris sakinius. Bet ši istorija jiems tikrai patiks, nes visgi tai pasakojami tikri, neišgalvoti faktai apie tuometinių jaunuolių pasipriešinimą sovietinei valdžiai.
Jeigu reikėtų išskirti vieną priežastį, kodėl šiandien verta perskaityti „Liepsnojantį miesto sodą“, kokia ji būtų? Ką labiausiai norėtumėte, kad skaitytojas suprastų užvertęs paskutinį knygos puslapį?
D.D.: Mano naujausią darbą – “Liepsnojantis miesto sodas“ šiandien verta perskaityti dėl tiesos, kurios negalima leisti užmiršti. R. Kalantos byla – tai ne tik istorinis įvykis, bet ir liudijimas apie žmogaus laisvės troškimą bei sistemos pastangas nuslėpti ar iškreipti tiesą. Norėčiau, kad skaitytojas, užvertęs paskutinį puslapį, suprastų, jog už kiekvieno archyvinio dokumento slypi ne vien tiktai žmogaus likimas, o istorija ne visada yra tokia, kokia mums buvo pasakojama. Man svarbiausia yra paskatinti skaitytoją ne tik prisiminti, bet ir klausti, ieškoti bei kritiškai mąstyti. Nes tiesa, kad ir kiek laiko būtų slepiama, niekada nepraranda savo vertės. Ir tai galima kalbėti ne vien tiktai apie šią bylą, bet ir kitas pakankamai skaudžias ir tikras gyvenimo istorijas. Kviečiu įsigyti mano naujausią knygą, kurios specialūs autografai su mano skirtais parašais skaitytojams yra platinami tik vienoje vietoje – tai mūsų el.knygyne: www.dailiausknygos.lt
Šiame pokalbyje Dailius Dargis atskleidžia ne tik naujosios knygos užkulisius, bet ir asmeninį santykį su gimtuoju Kaunu bei žmonėmis, kurių prisiminimai padeda atkurti sovietmečio įvykius. Interviu primena, kad istoriniai dokumentai kelia naujų klausimų, o praeities tyrinėjimas reikalauja kantrybės ir kritinio požiūrio į šaltinius.
Interviu parengė „LietuviuAutoriai.lt“ redakcija. Atsakymus ir fotografijas pateikė Dailius Dargis. Autoriaus atsiųsta vaizdinė medžiaga publikuojama jo sutikimu.
