Meilės romanų autorė Kamilė Birgė savo pirmąją istoriją susapnavo, o rašyti pradėjo ne tekstų rengyklėje, bet susirašinėdama su drauge. Nuo tada jos knygos atrado savo skaitytojus, o pati rašytoja išmoko pasitikėti personažais, kurie, regis, patys pasirenka vardus, charakterius ir net savo istorijų pabaigas.
Apie kūrybos pradžią, rašytojų draugystę, anytos pastabas rankraščiams, meilės romanų vertinimą ir būsimą knygą „Lietus tau tinka“ – pokalbis su Kamile Birge.
Jūsų romano „Kasdien vis labiau“ istorijos užuomazgą, kaip esate pasakojusi, susapnavote – lėktuvą, moterį ir pilotą. Kokia buvo pirmoji scena, kurią užrašėte nubudusi, ir kiek jos išliko galutiniame romane?
Romano rašymas prasidėjo tik vakare, ir ne „Word“ programoje ar užrašų knygelėje, o „Viber“ susirašinėjime su drauge Aleksandra M. Aiste.
Jauna moteris grįžta iš komandiruotės ir, išlipant iš lėktuvo, jos akys susitinka su lėktuvo piloto akimis. Argi ne romantiška?
Tas trumpas sapne matytas siužetas visas ir pateko į romaną. Po kiek laiko sužinojau, kad kolegos brolis yra lėktuvo pilotas. Truputį išsigandau ir pagalvojau: įdomu, kiek prikūriau netiesos apie juos.
Pirmąsias romano ištraukas siuntėte draugei Aleksandrai M. Aistei, kuri nuolat klausė „o kas toliau?“. Kiek toks pirmasis skaitytojas gali paveikti dar tik gimstantį siužetą?
Žmogus tave gali palaužti taip, kad gyvenime nebenorėsi rašyti, bet gali ir užauginti sparnus.
Palaikymas duoda labai daug. Patikėkit, rašytojai išgyvena didelius emocinius šuolius. Aš – ne išimtis. Net patys talentingiausi rašytojai kartais nori savo rankraščius sugrūsti į ugnį.
Todėl, kai rašai, turi apsupti save palaikančiais žmonėmis, kurie motyvuotų rašyti.
Jūsų debiutinis romanas 2020 metais pateko tarp skaitomiausių Lietuvos bibliotekų knygų. Kada pajutote, kad istorija, prasidėjusi tarsi asmeninis eksperimentas, tapo reikšminga ir kitiems?
Buvo vienas įsimintinas įvykis.
Atsimenu, kai išleido romaną, neturėjau nei „Facebook“, nei „Instagram“. Ir kartą, patikrinusi elektroninį paštą, radau laišką nuo nepažįstamos moters. Ji rašė, kaip labai jai patiko mano romanas ir kaip puolė ieškoti kitų mano knygų, tačiau nusivylė jų neradusi.
Pajutau nuostabų jausmą, kad knyga surado savo skaitytoją.
Dabar būtų labai įdomu sužinoti, ar ta moteris skaitė mano kitas knygas.
Romane „Kasdien vis labiau“ susipina Emos ir Povilo jausmai bei Emos draugystės su Siga išbandymai. Ar rašydama meilės romaną draugystei skiriate tiek pat dėmesio, kiek romantiniams santykiams?
Rašydama neturiu jokių taisyklių ir rašau tiesiog tai, ką sako mano širdis, o gal tiksliau – ką diktuoja patys herojai.
Dėmesys pasiskirsto natūraliai. Romantiniai santykiai man patys įdomiausi.
Dėl ko nuolat stengiuosi? Kad jie per greitai nepasibučiuotų.
„Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų“ pavadinimas užsimena apie moraliai sudėtingus pasirinkimus. Kas Jus domina labiau – veikėjų klaidos ar jų bandymai su tomis klaidomis gyventi?
Rašyti apie klystančius žmones yra įdomu, nes tu žinai, kad tai romanas. Tai dar pakankini juos labiau.
Kai herojui skauda, skauda ir man rašant. Tik aš žinau, kad jie atsities, o iškentėjusiems padovanosiu laimingą pabaigą.
„Meilė be recepto“ Urtę ir Kristiną suveda ligoninės palata ir abiejų skaudžios santykių patirtys. Kodėl būtent ligoninę pasirinkote vieta, nuo kurios prasideda naujos gyvenimo galimybės?
Atėjo tokia vizija: ligoninė, simpatiška, truputį negaluojanti pacientė ir arogantiškas, patrauklus gydytojas.
Ir viskas. Urtė su Henriku atėjo patys ir vietą pasirinko – ligoninę. Man beliko užrašyti.
„Meilė be recepto“ turi daug humoro, nors veikėjos išgyvena išdavystes. Kaip atrandate ribą, kad skaitytojas juoktųsi kartu su veikėjomis, bet nenuvertintų jų skausmo?
Humoras yra geriausias vaistas nuo visų traumų ar gyvenimo negandų.
O riba yra toks asmeninis dalykas, kad atrasti tokią, kuri tiktų visiems, neįmanoma. Tad aš pasikliauju tik savo širdimi.
Ar Henriką iš „Meilės be recepto“ kūrėte pagal iš anksto turėtą romantinio herojaus viziją, ar jis Jus pačią nustebino rašant?
Kai Henrikas atėjo į mano pasąmonę, jis atėjo su savo išvaizda, vardu ir charakteriu. Jo kurti nereikėjo – Henriką sukūrė mano pasąmonė.
Ir iš tiesų labai bijojau, kad leidykla prašys pakeisti Henriko vardą. Nes jis juk Henrikas! Kaip aš galiu pakeisti jo vardą?
Bet leidyklai vardas nekliuvo. O Henrikas manęs nenustebino. Nebent heroję Urtę.
Viename interviu esate sakiusi, kad įvertinti rankraštį patikite anytai. Kokių pastabų iš jos laukiate labiausiai ir ar teko dėl kokios nors pastabos iš esmės perrašyti sceną?
Anyta turi tokią bjaurią savybę – visada sakyti tiesą.
Jei jai kas nepatiko, ji nevynios į vatą ir pasakys tiesiai šviesiai, nepagalvojusi, kad mes, rašytojai, labai jautrūs. Bet kai ji pasako gerus dalykus, žinau, kad tai daro nuoširdžiai.
Nerimavau, kai ji skaitė „Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų“. Maniau, sakys, kad čia jau per daug.
O pasirodė, kad ji labai šiuolaikiška ir netgi užstojo mane, kai vyras sakė, kad reikia ištrinti vieną sceną bažnyčioje, nes taip gyvenime nebūna.
O anyta turėjo tvirtą nuomonę: palik, juk tai romanas, tai fikcija.
Aš esu iš tų, kurie mano, kad romane nebūtinai viskas turi būti logiška. Jei rašant tau norisi kažką sufantazuoti, kodėl ne?
Dirbate IT srityje, o mokytoja kadaise sakė, kad rašote „gerai, bet matematiškai“. Ar technologinis mąstymas padeda planuoti scenas, dialogus ir siužeto posūkius, ar rašydama sąmoningai nuo jo atsitraukiate?
Sunku pasakyti, kas padeda planuoti scenas ar kurti intrigas, bet kur tikrai padeda technologinis mąstymas, tai laikytis terminų.
Rašydama persikeliu į kitą pasaulį, kuriame atitrūkstu nuo realybės.
Bet galiu rašyti tik tada, kai man viskas gerai. Jei kas nors guli ant širdies – niekaip.
Todėl pavydžiu rašytojams, kurie gali rašyti, kai jiems sunku, ir rašydami patiria tarsi psichoterapijos seansą.
Esate pasirinkusi Kamilės Birgės slapyvardį, kad atskirtumėte rašytojos ir kasdienį gyvenimą. Ar laikui bėgant ši riba tapo lengviau ar sunkiau išlaikoma?
Bibliotekose, socialinėse erdvėse esu Kamilė, o namie ir darbe – Ramunė. Bet Ramunė ir Kamilė tikrai persipina.
Man malonu, kai kolegos prie kavos papasakoja kokią įdomią istoriją ir sako: „Jei įdėsi į knygą, tik vardus pakeisk“, arba pasisiūlo būti knygos herojais.
Vienoje knygoje esu aprašiusi realią vieno kolegos istoriją, kurią jis pasakojo visiems. Ji man atrodė labai juokinga! Atsiklausiau, jis sutiko, ir taip ta scena pateko į romaną.
Per vieną susitikimą atsistojo moteris ir pacitavo būtent tą sceną iš mano knygos, nes jai labai patiko. Turėjau puikią progą papasakoti, kaip ta scena gimė.
Kartą su kolege rašytoja Aleksandra M. Aiste darbe buvote pavadintos „Rašytojų sąjunga“. Ar kūrybiškai artima draugystė tarp autorių Jums yra paskatinimas, kritinis veidrodis ar ir sveika konkurencija?
Draugystė tarp kūrybiškų žmonių yra labai svarbi.
Kūrybiški žmonės dažnai būna jautrūs, o kai esi jautrus, dažnai skauda. Kai skauda, norisi su kažkuo pasikalbėti.
Ir kai sužinai, kad tokia pati problema kankina ir kitą, ji tampa daug mažesnė, nes supranti, kad esi ne vienas.
„Rašytojų pusryčių klubas“ – tai tikriausiai pats geriausias dalykas, nutikęs man pastaruoju metu.
Mes, rašytojos, susitinkame kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį Kaune. Ten būna ne tik dalijimasis patirtimi, bet ir puiki rašytojiška psichoterapija.
Po susitikimo mes ne išeiname, o tiesiog išskrendame iš kavinės. Ir yra buvę atvejų, kad net nesumokėjusios!
Lietuviški meilės romanai kartais vertinami kaip lengvas poilsinis skaitymas. Ką, Jūsų nuomone, skaitytojai ar kritikai neretai pražiūri kalbėdami apie šį žanrą?
Kaip rašytojai turi laisvę rašyti, ką nori, taip ir skaitytojai turi laisvę kritikuoti ar girti, kaip nori.
Jei kažkas sako, kad meilės romanai yra smegenų džiovinimas, viskas gerai, nes kartais gal norisi ir smegenis padžiovinti.
O šiaip aš pati labai mėgstu meilės romanus ir džiaugiuosi, kad juos rašau.
Nesijaučiu prastesnė, kad nerašau detektyvų. Mes visi skirtingi ir mūsų skaitytojai skirtingi.
Ar turite personažą, kurį kurdama pati su juo nesutikote – jo sprendimai Jums atrodė neteisingi, bet žinojote, kad kitaip jis nepasielgtų?
Mano herojai daro neteisingus sprendimus, vedami jausmų ar pykčio, bet čia ir žavu, kad aš jiems leidžiu klysti, nes tobulas žmogus niekam nėra įdomus.
Kas kūryboje sunkiau: išlaikyti įtampą tarp dar nesuartėjusių žmonių ar parašyti įtikinamą laimingą pabaigą, kuri neatrodytų dirbtinė?
Prisipažinsiu, man visada norisi, kad viskas vyktų greitai, bet jau žinau, kad reikia pristabdyti arklius.
Tai vis traukiu ir traukiu save už pavadžio. Galima to išmokti.
O pabaiga labai svarbi, nes ji gali pakelti visą romaną arba net gerą romaną sugadinti.
Geriausios pabaigos gimsta natūraliai, kai tu net negalvoji, ar ji gera, ar bloga.
Ką šiuo metu rašote ar planuojate? Ar būsimas kūrinys ir toliau tyrinės meilės santykius, ar norisi išbandyti kitokį pasakojimą?
Naujausia mano knyga „Lietus tau tinka“ turėtų pasirodyti 2027 m. vasarį.
Tai istorija apie lietuvę ir belgą, kuriuos sujungė Briuselio lietus. Apie dviejų netobulų žmonių beprotišką meilę.
O šiuo metu rašau naują romaną apie rašytoją. Sunku pasakyti, kaip viskas išsirutulios, kokiais klystkeliais herojai mane nuves, bet ta nežinomybė mane labiausiai ir veža.
Dėkojame Kamilei Birgei už nuoširdų pokalbį ir atvirą žvilgsnį į rašytojos kasdienybę. Jos istorija primena, kad kūryba nebūtinai prasideda nuo kruopščiai sudėlioto plano – kartais užtenka vieno sapno, draugės padrąsinimo ir noro papasakoti istoriją.
Kalbino „LietuviuAutoriai.lt“ redakcija. Nuotraukos – autorės pateiktos.
