XVIII amžiaus Tolminkiemis, Prūsijos Lietuva. Už lango jaučiamas vėjas, parapijos kieme netyla darbai. Kristijonas Donelaitis čia yra kunigas, mokytojas, muzikos ir mechanikos mėgėjas. O vakarais – žmogus, bandantis lietuvių kalba užrašyti savo krašto gyvenimą. Įsivaizduokime, kad galėjome prisėsti jo pakalbinti.
Apie šį ciklą. Tai literatūrinė rekonstrukcija, ne autentiškas interviu. Donelaičio atsakymai yra redakcijos sukurti, remiantis žinomais biografijos faktais, jo kūrybos temomis ir XVIII a. aplinka. Kabutėse pateikiamas tekstas nėra tikros rašytojo citatos. Pokalbio laikas ir situacija – įsivaizduojami.
Gerbiamas kunige, ar netrukdome? Atrodo, jūsų namuose darbų netrūksta.
„Jeigu atėjote ne vien tuščiai plepėti, prisėskite. Parapijoje darbo visuomet daugiau, negu dienoje valandų. Vienas skundžiasi kaimynu, kitas nori patarimo, trečiam atrodo, kad visi jam skolingi. O vakare dar reikia rasti laiko saviems sumanymams.“
Kokiems sumanymams? Eilėms?
„Ir joms. Tik neįsivaizduokite, kad visą dieną sėdžiu prie stalo su plunksna. Geriausios mintys kartais ateina išgirdus, kaip žmonės kalba.“
Vadinasi, jūsų parapijiečiai nė nenutuokia, kad tampa literatūros veikėjais?
„Gal ir gerai, kad nenutuokia! Dar pradėtų kiekvienas reikalauti, kad jį gražiau nupieščiau. O juk tarp jų esama visokių: ir darbščių, ir tingių, ir išmintingų, ir tokių, kuriems liežuvis greitesnis už rankas.“
Bet kodėl rašyti apie būrus? Universitetuose juk mokėtės apie didžiuosius antikos poetus.
„O kuo būras mažesnis už karalių? Ar jo vargas menkesnis? Žmogus nuo aušros dirba žemę, žiemą saugo šeimą nuo šalčio, pavasarį vėl pradeda viską iš naujo. Tame gyvenime yra ir juoko, ir nelaimės, ir tikro didumo. Jeigu eilės gali kalbėti apie karus ir valdovus, kodėl negalėtų kalbėti apie duoną?“
Donelaitis trumpam nutyla, lyg norėtų pridurti dar ką nors.
„Tik nepaverskite būro šventuoju. Jis taip pat moka apgauti, išsisukinėti ir pavydėti. Žmogų reikia matyti tokį, koks jis yra.“
Jūsų krašte girdėti ne viena kalba. Kodėl pasirinkote lietuvišką žodį?
„Nes juo kalba žmonės, kuriuos pažįstu. Lietuviškai jie ginčijasi, džiaugiasi, meldžiasi, bara vaikus. Kodėl jų balsas neturėtų skambėti eilėse?“
Bet ar lietuviškai įmanoma rašyti taip, kaip rašė senovės graikai ir romėnai?
„Pamėginkite – ir pamatysite. Kalba turi savo skambesį. Ne viskas, kas tinka lotyniškai, tiks lietuviškai, bet tai nereiškia, kad lietuvių kalba ko nors negeba. Reikia ne skųstis kalba, o geriau ją išgirsti.“
Hegzametras, būrai, laukai… Ar nebaisu, kad skaitytojas pavargs?
„Jeigu pavargs nuo vienos eilutės, tegu pailsi ir skaito kitą“, – galėtų šyptelėti mūsų įsivaizduojamas pašnekovas.
„Tačiau rimtai kalbant: eilės turi tekėti. Ritmas nėra vien mokslininko žaidimas. Jis gali suteikti kasdieniam žodžiui jėgos. Juk ir žmogus, dirbdamas lauke, randa savą ritmą.“

Jūsų kūrinyje pavasaris atrodo kone kaip naujas gyvenimo pažadas. Ar pats laukiate jo su tokiu džiaugsmu?
„Kas gi nelaukia? Po žiemos net paukščio balsas kitaip skamba. Bet pavasaris reiškia ne vien linksmybes. Vos atšyla žemė, žmogui vėl tenka imtis darbo. Ir čia prasideda tikrasis išbandymas: vienas pasiraitoja rankoves, kitas ieško priežasties dar pagulėti.“
Vadinasi, jums metų laikai – savotiški žmogaus charakterio egzaminai?
„Gražiai pasakėte. Gamta primena, kad niekas nelaukia amžinai. Praleisi sėjos laiką – rudenį nepadės gražiausios kalbos.“
O jeigu žmogus tiesiog pavargo? Jūs gana griežtas tinginiams.
„Pavargęs žmogus nėra tinginys. Kas sunkiai dirbo, turi teisę atsikvėpti. Bet kas nori gyventi vien kitų darbu, tas turėtų bent kartą pasižiūrėti į savo sąžinę.“
Ar kunigui lengva apie žmonių ydas rašyti su humoru?
„Kartais humoras pasiekia ten, kur pamokslas nepasiekia. Tik juoktis reikėtų ne vien iš kaimyno.“
Jūsų parapijoje gyvena skirtingos padėties žmonės. Ar teisinga, kad vieni turi tiek daug, o kiti vos suduria galą su galu?
„Neteisybę pastebėti nesunku. Sunkiau pasiekti, kad žmonės jos nedarytų. Ne turtas parodo žmogaus vertę. Jeigu ponas žemina vargingesnį, nuo to jis netampa kilnesnis. O jeigu būras elgiasi negarbingai, jo vargas nepaverčia to poelgio geru.“
Čia mūsų pokalbis trumpam nutyla. XVIII amžiaus visuomenėje socialinė tvarka buvo griežta, o valstiečių gyvenimas priklausė nuo prievolių ir valdžios. Donelaičio kūryboje ši įtampa juntama, nors jo vertinimai ne visuomet sutampa su šiandieninėmis nuostatomis.
Girdėjome, kad mėgstate ne tik rašyti, bet ir konstruoti įvairius prietaisus. Kas jus traukia prie mechanikos?
„Ten viskas labai aišku: jeigu mechanizmas neveikia, nepadės nė gražus pasiteisinimas. Turi rasti klaidą. Muzikoje irgi panašiai – netinkamai suderintas instrumentas iškart išsiduoda.“
O eilėraštyje?
„Eilėraštyje blogai suderintą žodį kartais pastebi tik po daugelio bandymų. Todėl ir ten reikia kantrybės.“
Ar tikitės savo kūrybą kada nors pamatyti išspausdintą?
„To nežinau. Žmogus gali dirbti, tačiau ne viskas priklauso nuo jo valios.“
O jei knyga pasiektų žmones, kurie gyvens po dviejų šimtų metų?
„Du šimtai metų? Jūs man siūlote labai tolimą kelionę. Aš net nežinau, kaip atrodys jų pasaulis. Bet jei jie dar supras, ką reiškia darbas, pavasaris, pavydas ir žmogaus orumas, galbūt ras ką nors ir mano eilėse.“
Paskutinis klausimas. Ką norėtumėte pasakyti lietuviškai kalbančiam žmogui, kuris jūsų kūrinį atsivers pirmą kartą?
„Neskubėk. Neieškok vien gražių žodžių. Paklausyk, kaip kalba žmonės, ir pamėgink atpažinti save. Jei nusijuoksi iš būro, dar paklausk, ar jis neprimena tavęs.“
Šiuo klausimu mūsų įsivaizduojamas pokalbis Tolminkiemyje baigiasi. Donelaitis grįžta prie parapijos reikalų, o mes – prie knygos, kurią šiandien vadiname „Metais“.
Kas iš tiesų buvo Kristijonas Donelaitis?
Kristijonas Donelaitis (1714–1780) gimė Lazdynėliuose, netoli Gumbinės, Prūsijos Karalystėje. Studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete, dirbo Stalupėnuose, o nuo 1743 m. iki mirties buvo Tolminkiemio evangelikų liuteronų kunigas. Domėjosi muzika ir mechanika, gamino muzikos instrumentus bei kitus prietaisus.
Jo svarbiausias kūrinys – hegzametru parašyta poema „Metai“, kurią sudaro keturios dalys: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Poema pirmą kartą išleista 1818 m. Karaliaučiuje, jau po autoriaus mirties, Liudvikui Rėzai parengus tekstą spaudai. Donelaitis taip pat sukūrė šešias lietuviškas pasakėčias.
Donelaitis laikomas lietuvių grožinės literatūros pradininku. Jo „Metai“ ne tik vaizduoja XVIII amžiaus Prūsijos Lietuvos valstiečių gyvenimą, bet ir parodo, kokios turtingos lietuvių kalbos poetinės galimybės.
Istorinei daliai naudoti šaltiniai: Visuotinė lietuvių enciklopedija, Mažosios Lietuvos enciklopedija. Nuotrauka: Wikimedia Commons.
Redakcijos priminimas: pokalbio klausimai ir atsakymai yra literatūrinė interpretacija, o ne dokumentuoti Kristijono Donelaičio pasisakymai.