Daugybę edukacinių knygų, įvairiausių animacinių filmų sukūrusi Jūratė atvira: kūryba – neatsiejama kasdienybės dalis. Be kūrybinio darbo neįsivaizduojamas gyvenimas. Gimus sūnui, kūrėja rašydavo ir piešdavo naktimis, po dienos rūpesčių ir darbų. Tad pasikalbėjome, kas ją įkvepia šiandien?
Papasakokite, kaip ir kada pradėjote kurti?
Tiesą sakant, mano gyvenimas susideda iš skirtingų etapų, maždaug kas dešimt metų įvairios aplinkybės verčia užsiimti tuo, ko iki tol nedariau. Vis patenku į išbandymų ratą, kuriame turiu eksperimentuoti ir įrodyti savo gebėjimus, daug ką daryti pirmą kartą.
Nuo vaikystės mėgstu kurti įvairias istorijas, jas suvaidinti ir tokiu būdu prajuokinti klausytojus. Mano tėvai Marija ir Juozas buvo iškalbingi, artistiški ir humorą mėgstantys žmonės. Šeimoje nuo pat mano vaikystės vyko teatrališkas, linksmas gyvenimas. Savo sukurtuose animaciniuose filmuose irgi suvaidindavau ir įsikūnidavau į visus personažus. Teko ir sraigę Maivą, Jonelį, laumes ir daugybę kitų veikėjų suvaidinti tam, kad animatorius galėtų nupiešti filmo scenas. Paskutiniųjų metų sukurtus filmus, kuriuos pati prodiusavau studijoje „Filmų štrichai“, galima pamatyti www.kinofondas.lt
Mano sukurti animaciniai filmai apkeliavo daugybę pasaulio festivalių, gavo diplomus ir buvo parodyti tūkstančiams žiūrovų. Filmai „Margučių rytas“ ir „Taip Laima lėmė“ apdovanoti „Sidabrine gerve“. Juos matė tūkstančiai žiūrovų įvairiose pasaulio šalyse. Istorijos, kurias pasakoju filmuose yra aktualios daugeliui, tad apie savo kūrybinį kelią išleidau keturias knygas. Kiekvienoje iš jų analizuoju sudėtingą kelių metų eksperimentų ir paieškų kelią iki galutinio rezultato. Knygos gausiai iliustruotos mano eskizais, paveikslais, kadruotėmis, personažų charakteristikomis, dekoracijomis.
– Kaip apibūdintumėte savo kūrybą, knygas? Kokias temas gvildenate, kodėl pasirinkote būtent šias?
Mūsų kultūra, papročiai, tradicijos yra spalvingi ir gilūs, tad man tai labai įdomu – iš čia semiuosi kūrybinio įkvėpimo. Esu sukūrusi animacinių filmų ciklą apie lietuvių šventes: „Užgavėnės“, „Paparčio žiedas“, „Margučių rytas“, „Šokančios Vilniaus verbos“. Kuriant filmą, sukaupiama labai daug medžiagos, tad vėliau dalis to virto edukacinėmis knygomis. Man įdomu kurti filmus apie šeimos, tėvų ir vaikų santykius, apie paauglystės laikotarpį, norą išsiskirti iš daugumos, savitumo, unikalumo paieškas (a/f „Sraigė Maiva“, „Svajonių bokštas“, „Solistė“), apie bandymus keisti savo gyvenimą, laumių lėmimus ir lemtį (a/f „Taip Laima lėmė“, „Marti iš jaujos“).
Vaikams ir jaunimui sukūriau tris edukacines knygas „Lietuvių šventės ir raštai“, kuriose grafiniai spalvinimo piešiniai papildyti užduotimis, mįslėmis ir patarlėmis, o piešiniuose galima atrasti iš mano animacinių filmų atkeliavusius personažus. Knygose nupiešiau daug lietuviškų raštų pavyzdžių.
– Pristatykite savo knygas, apie ką jos, kam skirtos?
Kalbant atvirai, daugeliui menininkų kūrybiniai darbai gimsta iš dvasinių išgyvenimų. Dažnai pasirinktas temas lemia situacija šeimoje ar dvasiniai išgyvenimai. Po mylimos mamos mirties jaučiausi lyg būčiau praradusi žemę po kojomis. Tada, bandydama užsimiršti ir ieškodama ramybės, į rankas pasiėmiau parkerį, ėmiau piešti ornamentus, įvairius raštus, gėles. Taip gimė pirmieji piešiniai, kurie buvo lyg smilga, laikiusi mane tuo sunkiu gyvenimo momentu.
Nusprendžiau kasdieną nupiešti po du grafinius piešinius. Taip po mėnesio gimė mano pirmoji knyga „Margi raštai“, kurią piešiau prisimindama ir galvodama apie mamą. Atskleidžiau jos skarelių, suknelių raštų grožį, lovatiesių ir siuvinių raštus. Tarp piešinių palikau tuščius puslapius dienoraščiui rašyti. Radusi laisvą valandėlę tarp kasdieninių rūpesčių ir buities reikalų pasinerdavau į meditaciją piešiniuose, o laisvose vietose rašiau savo mintis, išgyvenimus, pasakytų frazių nuotrupas ar iš skaitomų knygų rastų gražias citatas. Spalvindavau, atsipalaiduodavau, užsimiršdavau. Kai gimė sūnus, dienoraštyje atsirado pastabos apie jo žaidimus, veiklas, jo pirmuosius žodžius. Praėjus metams pabaigiau rašyti ir spalvinti tą knygą. Praėjus keletui metų knyga „Margi raštai“ tapo man ir mano sūnui pati įdomiausia.
Po kasdieninių buities darbų pasinerti į kūrybą, susikaupus prie popieriaus lapo, buvo tikra palaima. Savo įmonėje pradėjau leidybinę veiklą ir knygas pabandžiau išleisti pati. Už pirmąsias knygas gautas lėšas investavau į tolesnių knygų kūrimą ir leidybą. Sakiau sau, kad tiek, kiek knygų žmonės pirks, tiek jų ir leisiu toliau. Pradžia buvo sunki ir teko patirti daug nesėkmių ir finansinių nuostolių. Vėliau, po kelerių metų sukūriau apie 40 edukacinių knygų vaikams ir jaunimui įvairiomis temomis. Sukūriau ciklą edukacinių knygų apie lietuvių šventes ir papročius, patarles ir priežodžius, mįsles. Vėliau gimė ciklas kūrybinės veiklos knygų apie gyvūnijos pasaulį, žirgus, katinėlius, paukščius, priešistorinio pasaulio gyvūnus, žuvis, roplius ir dinozaurus. Sukūriau ciklą knygų apie lietuvių deives, fėjas, laumes ir gražuoles. Kai kuriose šiose knygose yra mano sukurti eilėraščiai. Labai mėgstu piešti gėles, todėl vis papildau šią knygų seriją naujomis, žaismingesnėmis ir įvairiapusiškos veiklos knygomis.
Savo knygose kuriu romantišką, magišką ir stebuklingą pasaulį, tokį, kuriame norėčiau gyventi pati. Temas pasirenku tokias, kurios man rūpi pačiai, ką išgyvenu tuo metu ir kuo domiuosi. Ieškodama dvasinės ramybės ir susikaupimo išleidau daug mandalų knygų.
– Kokius autorius skaitote pati? Kas jūsų idealai, autoritetai?
Skaitau nuo ankstyvos jaunystės. Knygas pasirenku ciklais: garsių žmonių biografijos, dailininkų gyvenimai, kelionių įspūdžiai, psichologiniai romanai ir daug kitokių knygų. Pasidomiu draugų rekomendacijomis ir patarimais.
Jei reiktų įvardinti mėgstamiausius rašytojus ar knygas, tai net galva susisuktų. Pradėsiu nuo to, kad jaunystėje buvau susižavėjusi Ernesto Hemingvėjaus kūryba. Todėl jaunystėje buvau pasižadėjusi, kad jei turėsiu kada nors sūnų, tai duosiu jam Ernesto vardą. Savo pažado laikiausi, tad sūnus turi du vardus – Šarūnas Ernestas. Jaunystėje ryte rijau Dostojevskį ir Tolstojų. Mėgavausi O. De Balzako knygų tekstų vaizdiniais ir spalvomis. Vėliau perskaičiau visas dailininkų biografijas, domiuosi kelionių knygomis – jos įkvepia keliauti. Pavasariais skaitydavau Polį Eliuarą, Oskarą Milašių. Praeitais metais domėjausi Marinos Abramovič kūryba ir jos knyga „Eiti kiauriai sienas“.
– Kas sunkiausia rašant? Ką darote, kai pristinga įkvėpimo? O gal taip nebūna?
Piešiu lengviau negu rašau. Sunkiausia rašyti sakinius, tekstus, tam įkvėpimo nebūna. Nemėgstu rašyti, mėgstu kalbėti. Rašau tik pačius būtiniausius žodžius. O juos parašiusi darau kitus darbus ir laukiu, kada vėl būsiu geros nuotaikos, nepavargusi ir norėsiu kurti. Po truputį galvoju apie komiksų ir grafinių knygų formatą. Esu ranka nupiešusi kalnus eskizų, kadruočių filmams, personažų, animacinių scenų, daugiau kaip 400 mandalų ir dar daug visko.
Peržiūrėkite Jūratės Leikaitės išleistas knygas ir DVD animacija: https://knygospigiau.lt/autorius/jurate-leikaite/
