Daugiau nei trisdešimt metų medicinoje dirbanti gydytoja ir knygų autorė Robertina Ostapenkienė savo profesinę patirtį perteikia ne tik konsultuodama pacientus, bet ir rašydama knygas. Per pastaruosius kelerius metus ji išleido šešias knygas, kuriose nagrinėja žmogaus sveikatos, gyvenimo būdo ir medicinos temas, kviesdama skaitytojus aktyviau domėtis savo sveikata ir ieškoti atsakymų į jiems rūpimus klausimus.
Jos knygų pavadinimai – „Sveikata (ne) kainuoja“, „Vaistai nuo ligų ar ligos nuo vaistų“, „Pavojingos gydytojų klaidos“, „Laisvė rinktis – gydytis ar gyventi?“ ir kiti – nepalieka abejingų. Vieniems jos mintys tampa paskata plačiau domėtis sveikatos temomis, kitiems – kvietimu diskusijai.
Šiame interviu kalbamės apie Robertinos kelią į mediciną, sprendimą tapti autore, knygų gimimą, požiūrį į žmogaus sveikatą, skaitytojų reakcijas ir gyvenimo misiją.
Pirmiausia norėtųsi Jus pristatyti mūsų skaitytojams. Papasakokite apie save – kaip prasidėjo Jūsų kelias medicinoje ir kada supratote, kad sukaupta patirtimi norite dalintis ne tik su pacientais, bet ir su skaitytojais?
Apie tapimą gydytoja svajojau nuo paauglystės, o dviejų metų darbas ligoninėje sanitare po vidurinės mokyklos baigimo mano apsisprendimą tik sustiprino.
Dirbdama su pacientais sukaupiau daugybę klausimų, ne tik profesinę patirtį. Mačiau, kad nepaisant didžiulių šiuolaikinės medicinos pastangų, lėtinėmis ligomis sergančių žmonių vis daugėja, nė vienam iš jų taip ir nepasveikstant: vaistai vartojami visą likusį gyvenimą, ligos simptomai slopinami vaistais, vaistų sukelti šalutiniai poveikiai- kitais vaistais. Čia norėčiau atkreipti dėmesį, kad nekalbu apie ūminės ligas ir skubią pagalbą: šiose srityse mūsų medicina yra aukštumoje.
Visi neatsakyti klausimai skatino mane ieškoti gilesnių atsakymų: kodėl taip vyksta, kodėl vis daugiau serga vaikų, kūdikių , naujagimių, kurie apskritai turėtų būti sveiki ir kodėl sergamumas daugeliu lėtinių ligų kasmet sparčiai auga.
Lemiamas postūmis pradėti rašyti buvo žinia, kad pasaulį netrukus išvys mano anūkas. Norėjau dar ir dar kartą patikrinti seniai žinomas tiesas tam, kad duodant patarimus ar gelbėjant susirgus, nepadaryčiau klaidų. Visa, ką aptikau besigilindama į vakcinų klausimą, taip pat suvokimas, kad nė vienas iš gydytojų neturi net minimalios informacijos apie jas, mane šokiravo.
Tuomet supratau, kad noriu pasidalinti žiniomis ir parodyti nutylėtą informaciją ir slepiamas tikrąsias ligų priežastis. Pradėjau dar intensyviau gilintis į mokslinius tyrimus, analizuoti senąją ir dabartinę medicinos literatūrą, ieškoti atsakymų į klausimus, kurie man nedavė ramybės.
Rašau todėl, kad tikiu, jog žmonės nusipelno suprasti savo sveikatą giliau. Mano tikslas – ne pateikti paprastus receptus, o paskatinti mąstyti, domėtis ir ieškoti priežasčių, o ne vien kovoti su pasekmėmis.
Daugiau nei trisdešimt metų dirbate gydytoja. Ar buvo konkretus įvykis ar situacija, privertusi suprasti, kad žmonėms labai trūksta supratimo apie savo sveikatą?
Negalėčiau išskirti vieno konkretaus įvykio. Tiesą sakant, tai patvirtindavo kiekviena mano darbo diena. Daugiau nei trisdešimt metų dirbdama gydytoja mačiau, kaip žmonės serga tomis pačiomis lėtinėmis ligomis, vartoja vis daugiau vaistų, tačiau dažnai jų sveikata iš esmės negerėja. Daugelis pacientų net nesupranta, kodėl susirgo, kas vyksta jų organizme ir ką jie patys galėtų padaryti, kad pasveiktų.
Tačiau didžiausias lūžis įvyko tuomet, kai pati susidūriau su sveikatos problemomis. Sąžiningai vykdžiau gydytojų rekomendacijas, vartojau paskirtą gydymą, tačiau mano savijauta negerėjo. Tai privertė sustoti ir užduoti sau labai paprastą, bet svarbų klausimą – ,,kodėl” ir pradėti ieškoti atsakymų gerokai giliau. Gilinausi į mokslinius tyrimus ir tuo, kas lieka už įprastų diagnostikos bei gydymo ribų. Kuo daugiau skaičiau ir analizavau, tuo aiškiau supratau, kad žmonėms labai trūksta ne tik informacijos, bet ir supratimo apie savo organizmą. Šiandien visada gydome pasekmes, tačiau neskiriame dėmesio tam, kodėl liga apskritai atsirado.
Man norisi ne tik gydyti, bet ir dalintis žiniomis. Žinau, kad supratęs savo organizmą ir tikrąsias ligų atsiradimo priežastis, žmogus išvengs ligos, o susirgęs lengvai pasveiks, užuot buvęs pasyviu įprasto ir, dažniausiai neefektyvaus gydymo stebėtoju.
Kodėl pasirinkote rašyti knygas? Ar tai buvo natūralus profesinio kelio tęsinys, ar mintis tapti autore Jus lydėjo jau seniau?
Negalėčiau pasakyti, kad knygų rašymas buvo natūralus mano profesinio kelio tęsinys. Tiesą sakant, niekada nesvajojau tapti autore ir neplanavau rašyti knygų.
Rašyti pradėjau todėl, kad nebegalėjau tylėti. Per ilgus darbo metus susikaupė labai daug patirties, pastebėjimų, klausimų ir atsakymų. Kuo daugiau gilinausi į mokslinius tyrimus ir lyginau juos su tuo, ką kasdien matydavau savo darbe, tuo labiau jutau, kad nebegaliu viso to pasilikti tik sau. Atrodė, jog tos žinios tiesiog veržiasi lauk.
Didelį postūmį, kaip jau minejau, davė ir asmeninė patirtis, kai pati susidūriau su sveikatos problemomis. Žmogui nelengva atsirinkti informaciją kai jis ieško atsakymų ir dažnai jam trūksta ne dar vieno patarimo, o paaiškinimo. Tada ir supratau, kad visa tai, ką per tiek metų sukaupiau, gali būti naudinga ne tik mano pacientams, bet ir daug platesniam žmonių ratui.
Jei bent vienas žmogus, perskaitęs mano knygą, pradės kitaip žiūrėti į savo sveikatą, užduos gydytojui daugiau klausimų ar pakeis įpročius, kurie padės jam gyventi sveikiau, vadinasi, rašyti buvo verta.
Jūsų knygų pavadinimai – „Sveikata (ne) kainuoja”, „Vaistai nuo ligų ar ligos nuo vaistų”, „Pavojingos gydytojų klaidos”, „Laisvė rinktis – gydytis ar gyventi?” – skatina sustoti ir susimąstyti. Ar sąmoningai renkatės temas, kurios provokuoja diskusiją?
Taip, renkuosi sąmoningai. Tačiau mano tikslas nėra provokuoti dėl pačios provokacijos ar sukelti ginčus. Renkantis temas man svarbiausia kalbėti apie tai, kas, mano manymu, yra svarbu ir apie ką kalbama per mažai arba pernelyg paviršutiniškai.
Medicina nestovi vietoje. Mokslas nuolat keičiasi, atsiranda naujų tyrimų, keičiasi požiūris į ligų priežastis, diagnostiką ir gydymą. Todėl man atrodo visiškai natūralu kelti klausimus, diskutuoti ir kritiškai vertinti tai, ką šiandien laikome savaime suprantama. Be diskusijos nėra pažangos.
Dažnai renkuosi temas, kurios nėra patogios. Kalbu apie lėtinių ligų priežastis, apie profilaktikos spragas, apie gyvenimo būdo įtaką sveikatai, apie tai, kodėl sergamumas nemažėja, nors medicinos galimybės nuolat plečiasi. Žinau, kad tokios temos gali sukelti skirtingų nuomonių, tačiau manau, jog daug blogiau būtų jų apskritai neliesti.
Rašydama niekada nesiekiu pasakyti, kad turiu vienintelį teisingą atsakymą. Priešingai – noriu paskatinti žmones mąstyti, klausti, domėtis patiems ir nebijoti ieškoti platesnio konteksto.
Jeigu mano knygos ar mintys paskatina žmogų ne aklai priimti informaciją, o pradėti gilintis, skaityti, lyginti skirtingus šaltinius ir aktyviau rūpintis savo sveikata, vadinasi, jos pasiekė savo tikslą. Man svarbu ne įtikinti, o paskatinti mąstyti.
Ar rašant knygas buvo momentų, kai abejojote, ar tam tikras mintis verta publikuoti dėl galimos visuomenės ar kolegų reakcijos?
Taip, tokių momentų tikrai buvo. Tačiau abejojau ne todėl, kad nebūčiau tikėjusi tuo, ką rašau. Labiau bijojau pasekmių. Supratau, kad keliu klausimus, kurie nėra patogūs ir kalbu apie temas, galinčias dar labiau išjudinti jau braškančius sveikatos sistemos pamatus.
Puikiai suvokiau, kad dalis žmonių su tuo nesutiks, kad galiu sulaukti kritikos ar net asmeninių puolimų. Ir jų iš tiesų buvo, bet tik nedidelė dalis visų reakcijų.
Kur kas daugiau sulaukiau palaikymo. Rašė ne tik skaitytojai, bet ir kolegos medikai. Daugelis dėkojo už drąsą kalbėti apie tai, apie ką ilgą laiką buvo vengiama kalbėti viešai. Žmonės dalijosi savo istorijomis, pasakojo, kad knygos paskatino juos ieškoti atsakymų, užduoti daugiau klausimų, kitaip pažvelgti į savo sveikatą. Tokios žinutės man buvo didžiausias įrodymas, kad rašyti buvo prasminga.
Niekada nesiekiau supriešinti žmonių ar diskredituoti medicinos. Esu gydytoja ir labai gerbiu savo profesiją. Tačiau manau, kad tikra medicina turi nebijoti klausimų, diskusijų ir naujų įrodymų. Jei bijosime kalbėti apie problemas vien todėl, kad tai gali kam nors nepatikti, niekas nesikeis.
Todėl, nors baimės buvo, noras būti sąžiningai prieš save ir savo skaitytojus pasirodė stipresnis. Iki šiol tikiu, kad atvira, argumentais paremta diskusija yra būtina, jei norime, kad medicina tobulėtų, o žmonės geriau suprastų savo sveikatą.
Kaip gimsta Jūsų knygos? Ar pirmiausia atsiranda idėja, ar ją padiktuoja kasdienėje praktikoje matomos pacientų istorijos?
Kiekviena iš knygų prasideda šiek tiek kitaip. Kartais idėją padiktuoja pacientų istorijos, kartais – žmonių laiškai ar žinutės, kuriose jie pasakoja apie savo sveikatos problemas, nusivylimą ar ieškomus atsakymus. Neretai užtenka ir visai paprastos kasdienės situacijos, pokalbio ar išgirsto klausimo, kad suprasčiau – apie tai reikia kalbėti plačiau.
Dažnai pastebiu, kad skirtingi žmonės užduoda tuos pačius klausimus. Tai reiškia, kad trūksta ne tik informacijos, bet ir suprantamo paaiškinimo. Tuomet pradedu gilintis, ieškoti naujausių ir, ypač, senesnių mokslinių tyrimų, medicininės literatūros ir lyginti juos su savo profesine patirtimi ir dėlioti viską į vieną visumą.
Knygos gimsta gan greitai ir nesunkiai. Per pastaruosius tris su puse metų išleidau šešias knygas. Kaupiu pastebėjimus, idėjas, mokslinių straipsnių nuorodas ir turėdama laisvo laiko, išnaudodamas savaitgalius ar nedidelę darbo pertrauką, juos užrašau.
Mano knygos nėra parašytos tam, kad pateikčiau galutinius atsakymus į visus klausimus. Jos gimsta iš noro padėti žmonėms geriau suprasti savo organizmą ir paskatinti juos nebijoti ieškoti gilesnių sveikatos priežasčių. Būtent tai ir yra didžiausias mano įkvėpimo šaltinis.
Jei žmogus pirmą kartą paimtų į rankas vieną Jūsų knygą, kurią rekomenduotumėte perskaityti pirmiausia ir kodėl?
Man būtų labai sunku išskirti vieną knygą. Tiesą sakant, rekomenduočiau perskaityti visas, nes kiekviena jų yra tarsi viena didesnio paveikslo dalis.
Kiekvienoje knygoje nagrinėju skirtingus sveikatos aspektus, tačiau jas visas jungia bendra mintis – noras suprasti tikrąsias mūsų negalavimų ir ligų priežastis. Kodėl susergame? Kodėl vieniems pavyksta pasveikti, o kiti, nepaisydami gydymo, metų metus kovoja su tomis pačiomis problemomis? Kodėl lėtinių ligų nuolat daugėja? Atsakymai yra knygose, kurios papildo viena kitą, nes kiekvienoje nagrinėjamos visiškai kitos, nei įprastai žinomos ligų priežastys.
Per ilgus darbo metus turbūt matėte tūkstančius pacientų. Kokią dažniausią klaidą žmonės daro rūpindamiesi savo sveikata?
Manau, didžiausia klaida, kurią daro daugelis žmonių yra atsakomybės perkėlimas gydančiam gydytojui nesuvokiant, kad jo darbas yra gydyti ligą, o ne atstatyti sveikatą. Taip pat požiūris, kad sirgti yra normalu, ypač sulaukus ,,tam tikro amžiaus „. Tai visiškas absurdas…
Dažnai išgirdę diagnozę ar paaiškinimą jie nebekelia daugiau klausimų: kodėl taip atsitiko, kas lėmė ligą, ar yra kitų galimų paaiškinimų, ką dar galėčiau padaryti pats?
Skatinu kažkiek nepasitikėti gydytojais, kvestionuoti duodamas medicinos rekomendacijas ir ieškoti priežasties už oficialiai pateiktos priežasties, kaip keistai tai neskambėtų.
Klaida yra susitaikyti su mintimi, jog liga „tiesiog atsitiko” arba kad ją paaiškina viena oficialiai įvardyta priežastis.
Nenustokite klausti „kodėl?” ir tenkintis simptomų slopinimu, neieškant gilesnių priežasčių. Šitas ,,kodėl?” dažnai tampa pirmuoju žingsniu į geresnį savo sveikatos supratimą.
Norėčiau, kad žmonės nebijotų mąstyti kritiškai. Kritinis mąstymas nereiškia viską neigti. Jis reiškia gebėjimą klausti, ieškoti įrodymų, lyginti informaciją ir suprasti, kad medicina, kaip ir mokslas, nuolat vystosi. Manau, jog būtent toks požiūris suteikia žmogui daugiausia galimybių tapti tikru savo sveikatos partneriu, o ne vien pasyviu gydymo proceso stebėtoju.
Šiandien informacijos apie sveikatą internete yra daugiau nei bet kada anksčiau. Kaip žmogui atskirti patikimus šaltinius nuo klaidinančios informacijos?
Manau, kad reali galimybė paprastam žmogui patikimai atsirinkti informaciją šiandien yra labai maža. Ne todėl, kad žmonės būtų nepakankamai protingi, o todėl, kad informacijos kiekis yra milžiniškas, ji dažnai prieštaringa, o laiko ją analizuoti dauguma tiesiog neturi ir pirmą surastą atsakymą priima kaip tiesą.
Vien perskaityti tai, kas lengviausiai randama internete, ar pasikliauti dirbtinio intelekto sugeneruotais atsakymais neužtenka. Didžioji dalis lengvai prieinamos informacijos yra tarsi „McDonald’s” maistas – greitai gaunama, lengvai suvartojama, kuriam laikui pasotinanti, bet retai padedanti iš tikrųjų suprasti problemos esmę. Ji dažniausiai pateikia jau suformuluotus atsakymus, o ne padeda suprasti, kas slypi už jų.
Norint priartėti prie tiesos neužtenka priimti oficialiai pateikiamų atsakymų kaip galutinių. Mokslas visada judėjo pirmyn ne todėl, kad kažkas aklai tikėjo nusistovėjusiomis tiesomis, o todėl, kad atsirasdavo žmonių, kurie jas drįsdavo kvestionuoti.
Didžiausia problema ta, kad dauguma mūsų gyvena nuolat skubėdami. Tarp darbo, šeimos ir kasdienių rūpesčių lieka labai mažai laiko iš tikrųjų gilintis. Todėl žmonės dažniausiai pasirenka greičiausią atsakymą, o ne teisingiausią. Tačiau sveikatos srityje toks pasirinkimas gali labai brangiai kainuoti.
Todėl nemanau, kad svarbiausia yra rasti „patikimą šaltinį”. Svarbiausia – ugdyti gebėjimą mąstyti savarankiškai, nebijoti abejoti, lyginti skirtingus šaltinius, skaityti pirminius mokslinius tyrimus ir ieškoti atsakymų ne tik ten, kur juos patogu rasti, bet ir ten, kur jų ieškoti yra sunkiau. Mano nuomone, tik taip galima bent priartėti prie tikrojo savo sveikatos supratimo.
Jūsų svetainėje rašote, kad svarbiausia – individualus požiūris į žmogų. Kaip manote, ar šiandien medicinoje tam vis dar pakanka laiko?
Taip, be individualizuoto požiūrio medicina neturi teisės vadintis medicina. Šandien žmogaus apsilankymui pas gydytoją skiriamas laikas yra apgailėtinai trumpas. Per keliolika ar keliasdešimt minučių neįmanoma pažinti žmogaus, suprasti jo ligos istorijos, gyvenimo būdo, mitybos, patiriamo streso, aplinkos poveikio ir daugybės kitų veiksnių: jie visi drauge lemia sveikatą.
Esu įsitikinusi, kad pirmasis vizitas pas gydytoją turėtų trukti ne mažiau kaip dvi valandas. Tik tiek laiko skyrus galima ne tik surinkti išsamią anamnezę, bet ir pradėti suprasti, kodėl žmogus susirgo. Liga niekada neatsiranda dėl vienos priežasties. Ji yra daugelio veiksnių visuma, o juos išsiaiškinti reikia laiko.
Šiandien gydytojas dažnai priverstas dirbti pagal laikrodį, o ne pagal žmogų. Tokia sistema nepalanki nei pacientui, nei pačiam gydytojui. Gydytojas nespėja įsigilinti, pacientas lieka neišgirstas, o abi pusės galiausiai jaučia nusivylimą.
Medicina turi sugrįžti prie žmogaus. Ne prie diagnozės, ne prie kompiuterio ekrano, ne prie rodiklių lentelėje, o prie žmogaus. Nes kol neturėsime laiko suprasti ligos priežasčių, būsime pasmerkti vis gydyti jos pasekmes ir nuo tokio gydymo atsiradusių pasekmių pasekmes.
Ar yra knyga, kuria pati didžiuojatės labiausiai? Galbūt tokia, kuri geriausiai atspindi Jūsų požiūrį į žmogaus sveikatą?
Sunku pasakyti. Visos jos yra mano vaikai. Kai, laikas nuo laiko, jas pavartau, kiekviena džiaugiuosi ne kiek ne mažiau.
Koks skaitytojo laiškas ar atsiliepimas Jus labiausiai sujaudino ir leido suprasti, kad Jūsų knygos iš tiesų keičia žmonių gyvenimus?
Tokių laiškų gavau labai daug, ir kiekvienas jų man yra savaip brangus. Smagu buvo perskaityti, kad ,,Jūsų knygos buvo pačios geriausios kada nors per visą netrumpą mano gyvenimą perskaitytos medicininės knygos”.
Jeigu šiandien galėtumėte pakeisti vieną visuomenėje įsišaknijusį mitą apie sveikatą, koks jis būtų?
Jeigu galėčiau pakeisti vieną visuomenėje įsišaknijusį mitą, tai būtų įsitikinimas, kad sirgti yra normalu. Mano manymu, tai vienas pavojingiausių mitų. Mes taip prie jo pripratome, kad nebesistebime, kai žmogus keturiasdešimties jau geria saują vaistų, o senatvę vos ne visi beveik automatiškai siejame su ligomis. Senti yra natūralu. Sirgti bet kokiame amžiuje– tikrai ne.
Didžioji dauguma ligų prasideda gerokai anksčiau, nei atsiranda pirmieji simptomai, todėl daugeliu atvejų didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas ne vaistams, o ligų priežasčių paieškai ir jų šalinimui. 90 procentus ligų galima įveikti be vaistų, jei laiku nustatomos ir pašalinamos tikrosios jų priežastys, o žmogus iš esmės pakeičia savo gyvenimo būdą. Nors apie tai rašė ne vienas autorius, retas žmogus apie tai girdėjo.
Kokį patarimą duotumėte žmogui, kuris nori gyventi sveikiau, tačiau nežino, nuo ko pradėti?
Pradėkite nuo trijų dalykų. Pirma – iš savo mitybos išbraukite visus pramoniniu būdu pagamintus, stipriai perdirbtus ir maisto priedų gausius produktus. Antra – susitvarkykite darbo, poilsio ir miego režimą. Trečia – nutraukite toksiškus santykius ir liaukitės daryti tai, kam priešinasi jūsų vidus.
Jei žmogus padarytų tik šiuos tris pokyčius, jo sveikata dažnai pasikeistų labiau nei nuo daugelio vaistų.
Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti savo gyvenimo misiją, kaip ji skambėtų?
Mano gyvenimo tikslas yra griauti mitus apie sveikatą, ieškoti tikrųjų ligų priežasčių ir padėti žmonėms susigrąžinti atsakomybę už savo sveikatą.
Kokios knygos pačiai padarė didžiausią įtaką Jūsų gyvenimui? Ar yra autorius, prie kurio vis sugrįžtate?
Buvo ne viena knyga, padariusi didelę įtaką mano mąstymui, tačiau jei reikėtų išskirti kelias, pirmiausia paminėčiau Scotto Pecko „Nepramintuoju taku” ir „Melo žmonės”, Jym Moon knyga „Iron: The Most Toxic Metal” ir Natasha Campbell-McBride knygos.
Ir pabaigai – kokių naujienų artimiausiu metu gali tikėtis Jūsų skaitytojai? Galbūt jau gimsta nauja knyga ar kitas projektas?
Taip. Sekanti mano knyga turėtų pasirodyti šių metų gruodžio mėnesį.
Dėkojame gydytojai ir knygų autorei Robertinai Ostapenkienei už atvirą pokalbį ir linkime sėkmės įgyvendinant naujus kūrybinius sumanymus.
Apie autorę
Norintys daugiau sužinoti apie gydytojos ir knygų autorės Robertinos Ostapenkienės veiklą, knygas, konsultacijas bei naujienas, kviečiami apsilankyti jos oficialioje svetainėje:
Čia rasite informaciją apie autorės išleistas knygas, teikiamas paslaugas bei jos požiūrį į sveikatą ir žmogaus gerovę.
