Jei, brangūs knygų bičiuliai ir uolūs skaitytojai, pasirodys, kad jau esate kažkur girdėję Helgos Českos vardą, neklysite. Autorė yra išleidusi knygų trilogiją „Maurės dukra”, „Lėtas pavasaris” ir naujausiąją – „Baltazaro dilema”. Helga Marija Kauzonė – tai autorė, rašanti knygas Helgos Českos vardu. Kiek H. M. Kauzonės yra jos kūryboje, apie įkvėpimus rašyti, apie mažus, tačiau svarbius ritualus atskridus mūzoms, ir, žinoma, apie H. Českos knygas, kalbamės su pačia knygų autore.
Romanus rašanti mokslininkė
– Esate baigusi tiksliuosius mokslus – technologijos mokslų daktarė, biografijoje figūruoja chemijos fakultetas… Kaip į Jūsų, atrodo, tokį matematiškai apskaičiuojamą profesinį gyvenimą, atėjo rašymas?
– Bet koks mokslas, kad ir kaip jis griežtai atrodytų, iš esmės yra filosofija ir kūryba. Taip pagalvojus, mokslas ir kūryba yra apie tą patį – troškimą suvokti daugiau. Vienas remiasi formulėmis ir dėsniais, kitas – metaforomis, bet abiem atvejais ieškoma to, kas slypi už akivaizdumo ribų, – mokslo ir kūrybos pasaulius sugretina Helga.
Rašytoja svarsto, kad kūrybinis rašymas jos gyvenime atsirado, greičiausiai, iš noro suvokti daugiau. Ne perskaityti kažkieno mintis ar jau paruoštus atsakymus, o pačiai tų atsakymų ieškoti.
– Mokslininkės patirtis suteikė mano rašymui struktūrą, sistemą, logiką, ir kartu išmokė pamatyti, kiek daug ribų mus supa – nuo buities rutinos iki socialinių procesų, nuo nusistovėjusių sisteminių taisyklių iki vidinių stereotipų. Rašymas tapo mano būdu tas ribas praplėsti. Kaip technologiniame procese iš detalių gimsta sistema, taip ir rašant – iš žodžių dėlioju konstrukciją, kurioje susijungia ir racionalumas, ir intuicija. Man tai yra asmeninis atradimas – rašymas suteikia galimybę permąstyti mus supančią sistemą, išsilaisvinti iš kasdienybės ribų. Tai bandymas susikurti pasaulį pagal savo logiką ir jausmus. Ši mintis apie naują tikrovę virto mano pirmosios knygos „Maurės dukra“ intencija: „Jeigu tikrovė – tai iliuzija, kodėl tikrovės nesusikūrus pagal savo norus?“, – plonytę liniją tarp iliuzijos ir tikrovės įvardija Helga.
H. Česka neslepia – ją kurti įkvepia gyvenimas. Tačiau trijų dienos šviesą išvydusių romanų autorė nustebina atskleisdama, kad po pirmos knygos neplanavusi toliau rašyti.
– Maniau, kad tai buvo vienkartinis bandymas. Bet greitai pajutau, kad mintys „spaudžia smegenis“, jaučiau, kaip jos prašosi būti užrašomos, – atvira H. Česka.
Tada prasidėjo pandemija. H. M. Kauzonė kaip tik tuo metu dirbo ligoninėje direktoriaus pavaduotoja ir kasdien važiuodavo į ligoninę. Ten, po kasdienės, dažnai nedžiuginančios, statistikos skaičių, moteris pajuto, kokia trapi riba yra tarp gyvybės ir mirties. Pilni tylos koridoriai, sako autorė, jai kalbėjo garsiau nei bet kokie žodžiai.
– Visą tai kaupiau savyje – vaizdus, garsus, tylą – ir žinojau, kad negalėsiu jų nuslopinti. Jie virto žodžiais, – kas sugrąžino prie kūrybinio rašymo papasakoja H. Česka. Taip gimė antroji autorės knyga – „Lėtas pavasaris“.
– „Lėtas pavasaris“ nėra nei apie pandemiją, nei apie pavasarį. Tai alegorinis kūrinys apie pasirinkimus, apie tai, kaip mes atsiduriame situacijose, kuriose ne viską galime kontroliuoti, bet privalome apsispręsti. Tai knyga apie žmogų sistemoje ir sistemą žmoguje, – iš savo perspektyvos antrąją knygą pristato H. Česka, kuri tikrovę mato ne kaip kažkieno tam tikrą ribą, o kaip galimybę tą tikrovę perkurti, perrašyti, papildyti tuo, ko trūksta, arba išlaisvinti tai, kas toje tikrovėje yra užspausta.
Improvizavinės žanrų (ne)etiketės ir Helga knygose
Visi trys H. Českos romanų žanrai yra pristatomi skirtingai, štai „Maurės dukra“ – mokslinės fantastikos kūrinys, „Lėtas pavasaris“ – psichologinis-alegorinis romanas, o „Baltazaro dilema“ pavadinama egzistenciniu detektyvu. Kaip pati H. Česka apibūdintų savo rašymo stilių? Ar yra kas bendro tarp jos romanų?
– Kūrybinis rašymas – atradimas mano karjeros kelyje. Tai netikėta erdvė, kurioje galiu išbandyti save kitaip. Aš nesu ta rašytoja, kuri nuo vaikystės svajojo apie plunksną rankoje ar slapta kaupė sąsiuvinius su kurtomis istorijomis, todėl nesu linkusi save įstatyti į vieno žanro rėmus, – žanrinių etikečių savo romanams vengia H. Česka.
– Pirmoji mano knyga „Maurės dukra“ – tarsi išėjimas į kitą pasaulį per mokslinės fantastikos prizmę. Antroji – „Lėtas pavasaris“ – panirimas į žmogaus pasirinkimus, psichologinė drama. Trečioji – „Baltazaro dilema“ – egzistencinis detektyvas, kuriame šalia paslapčių, religijos ir tamsių posūkių, netikėtai įsipina haiku improvizacija kaip trumpi atokvėpio blyksniai, sustabdantys laiką. O ketvirtoji knyga, tikiu, bus dar kitokia. Gal net sukursiu naują žanrą, kuriam šiandien dar neturime pavadinimo, – savo knygas apibūdina ir drąsiai apie ketvirtąją pasvajoja rašytoja.
– Kiek Jūsų, kaip Helgos Marijos Kauzonės, yra tekstuote? Ar personažai yra Jūsų gyvenimo tam tikri alter ego? Turbūt ir vienos personažės vardas – Helga – pasirinktas neatsitiktinai?
– Žinoma, kiekviename personaže slypi maža dalelė manęs pačios arba tų žmonių, kuriuos sutinku savo gyvenime, tačiau personažės Helgos įvaizdžiu pasakoju ne apie save pačią. Romanų Helga man yra lyg atspindys veidrodyje – tarsi kitos visatos „aš“. Visi personažai į tekstą atsineša vidinius balsus: vienas kalba nerimu, kitas – smalsumu, trečias drįsta klysti ar provokuoti, dar kitas – užduoda klausimus, kurių aš pati galbūt ir neįvardinčiau. Man įdomu stebėti, kaip per šiuos personažus skaitytojas kartais netikėtai pamato save iš šalies, atranda savo pačių paslaptis, baimes ar troškimus, – galimas spėliones dėl autoriaus susitapatinimo su personažu paneigia H. Česka.
Tiltai tarp skirtingų pasaulių
– O kaip atrodo Jūsų knygų rašymas? Ar turite tam tikrų ritualų? Gal sėdate rašyti tik tada, kai aplanko kūrybos mūzos?
– Turiu vieną įprotį – rašydama visada pasidedu šalia puodelį kavos. Kartais kava lieka nepaliesta ir man tai – ženklas, kad tikrai esu pasinėrusi į kūrybą. Jei kava atšąla, vadinasi, istorija užvaldė labiau nei kasdieniai įpročiai, – kavos gėrimą kaip indikatorių kūrybiškumui pasitelkia rašytoja.
Helga patikina, kad mūzų specialiai nešaukianti. Sako, jos pačios užklumpa dažniausiai savaitgalį.
– Būna, kad jos pasirodo su idėja, o kartais – tik tam, kad pavartytų akis, žvelgdamos į mano kavą, – linksmai apie rašymą kalba „Baltazaro dilemos“ autorė.
H. Česka apie savo romanus pasakoja, kaip netikėtai ištinkančią, tačiau nujaustą kelionę:
– Kiekvienas romanas – tarsi nauja teritorija, kurią atrandu rašydama. Siužetai skirtingi, geografijos skirtingos, istorijos tarpusavyje nesusijusios ir jų nuotaika ar net diagnozė skiriasi. Iš pirmo žvilgsnio – nieko bendro. Tačiau visos trys knygos vienoje laiko tėkmėje atveria duris į pasaulius, kurie egzistuoja greta, kartais net persidengia, sukurdami pažįstamą ir tuo pačiu nepažintą realybę.
Rašytojos tekstuose galima pajusti déjà vu jausmą per pasikartojančias detales: jau kažkur matytos aplinkos fragmentus, pavyzdžiui, baldus, ir net, regis, per tokią smulkią ryto detalę, kaip kava su kruasanu.
– Tokios smulkmenos tampa tiltu tarp pasaulių, tarsi primindamos, kad jie nėra visiškai atskiri – juose slypi bendras romanų kodas, – pasikartojimų, jungiančių jos parašytas knygas, svarbą atskleidžia Helga.
Dar vienas pastebimas pasikartojimas visose H. Českos knygose – tie patys personažų vardai, nors personažų vaidmenys ir charakteriai romanuose nuolat keičiasi.
– Tai tarsi tas pats žmogus, gyvenantis skirtingus gyvenimus. Viskas priklauso nuo personažo pasirinkimų: kokį kelią jis ar ji pradėjo eiti, kokį sprendimą priėmė ar ko savo gyvenime atsisakė. Taip gimsta vis kita istorija. Štai ir naujausiame mano romane – Baltazaras pirmojoje knygoje tebuvo fragmentinis personažas, tarpininkas tarp veiksmų, beveik atsitiktinis šešėlis, o trečiojoje – jis jau pagrindinis veikėjas, atstovaujantis kilmingai šeimai, turinčiai savo istoriją, tradicijas ir paslaptis, – šįkart savo pasirinkimus, vienijančius visus tris romanus, pristato H. Česka.
Rašytoja tikra, kad pagrindinė jos knygų trilogijos idėja yra paprasta, bet ne paviršutiniška:
– Kiekvienas iš mūsų galime būti ar tapti bet kuo. Kiekvienas mūsų pasirinkimas atveria naują kelią, naują likimą ir mūsų pačių naują versiją.
