Istoriko Petro Stankero profesinį kelią lydi ilgalaikis domėjimasis Lietuvos ir Europos istorija, archyvų dokumentais bei istorinėmis knygomis. Humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos centrinio valstybės archyvo buvęs darbuotojas, daugelio straipsnių ir knygų autorius savo tyrimuose daug dėmesio skiria Antrojo pasaulinio karo laikotarpiui, Lietuvos policijos istorijai ir giminės genealogijai.
Šiame pokalbyje su „LietuviuAutoriai.lt“ Petras Stankeras pasakoja apie kelią į istorijos tyrimus, asmeninę biblioteką, dokumentų paiešką, knygas „Pralaimėta Adolfo Hitlerio kova“ bei „Stankarų giminės kronika“ ir naujausius sumanymus. Interviu išsakytos nuomonės ir istorinių įvykių vertinimai atspindi pašnekovo požiūrį.
Kada Jūsų gyvenime atsirado ypatingas susidomėjimas istorija? Ar prisimenate knygą, dokumentą arba žmogų, paskatinusį giliau domėtis praeitimi?
Domėtis istorija pradėjau būdamas pradinių klasių moksleiviu. Su įdomumu skaičiau knygas apie tarybinius partizanus, apie Antrojo pasaulinio karo karines batalijas, apie žvalgus, apie karinę techniką. Iki šiolei išsaugojau sąsiuvinius, kuriuose paišiau kovinius lėktuvus, tankus, šautuvus ir automatus. Į mokyklinius sąsiuvinius iš perskaitytų istorinių knygų išsirašydavau mane sudominusias pastraipas. Su laiku kilo noras suprasti, kodėl praeityje įvyko vieni ar kiti įvykiai ir kaip jie pakeitė žmonių bei valstybių likimus. Ilgainiui supratau, kad istorija nėra vien datų, mūšių ir valdovų bei karo vadų vardų rinkinys. Tai sudėtingas priežasčių, sprendimų ir jų pasekmių tinklas. Norėjosi skaityti vis naujas istorines knygas, ieškoti atsakymų, lyginti šaltinius ir tikrinti, kiek tai, ką jau žinau, atitinka istorinius faktus. Vidurinės mokyklos paskutinėse klasėse, pavaduodamas istorijos mokytoją, retkarčiais dėsčiau istoriją savo ir paralelinių klasių moksleiviams.
Sunku pasakyti, kodėl būtent Antrojo pasaulinio karo, nacionalinės socialistinės Vokietijos ir fašistinės Italijos istorija sudomino mane. Nei mano Tėvai, nei Tėvų artimieji nedalyvavo betarpiškai kare. Mokėdamas kelias užsienio kalbas, skaitydamas mokslinę, mokslo populiariąją literatūrą, dirbdamas archyve, žiūrėdamas dokumentinę kino kroniką, sukaupiau labai daug istorinių faktų, skaičių, duomenų liečiančių Antrojo pasaulinio karo bei nacionalinės socialistinės Vokietijos istoriją. Pagal tam tikrą sistemą visa tai suskirsčiau į atskiras bylas, segtuvus, dėžutes. Dar nesant Interneto, surinkau 20-ties tūkstančių pavardžių kartoteką, į kurią įeina politiniai, kariniai, policiniai bei kito aukšto rango III Reicho pareigūnai. Surinkau arti 15 tūkstančių dokumentinių nuotraukų bei gausią biblioteką. Respublikos periodiniuose bei mokslo populiarinimo leidiniuose esu paskelbęs daug straipsnių skirtų II p. k. bei vokiškojo nacionalsocializmo istorijos tyrinėjimui, dalyvavau su pranešimais respublikinėse bei tarptautinėse mokslinėse konferencijose.
Didelę Jūsų tyrimų dalį sudaro Antrojo pasaulinio karo istorija. Kas Jus labiausiai traukia tyrinėjant šį laikotarpį – istorinės asmenybės, kariniai sprendimai, politinės aplinkybės ar paprastų žmonių likimai?
Antrojo pasaulinio karo istorijoje mane labiausiai domina nacionalinės socialistinės Vokietijos vieta ir veiksmai šiame kare. Karinių sprendimų neįmanoma suprasti neatsižvelgiant į politinę padėtį, ideologiją, ekonominius išteklius ir konkrečių žmonių charakterius. Šis karas ypač aiškiai parodo, kaip politinių lyderių ambicijos, teisingi arba klaidingi skaičiavimai ir šių veiksnių sąveika bei noras ar nenoras pripažinti tikrovę gali nulemti milijonų žmonių likimus. Todėl man svarbu buvo tyrinėti ne tik tai, kas laimėjo ar pralaimėjo mūšį, bet ir kodėl buvo priimti tam tikri sprendimai, kokios buvo jų alternatyvos ir kokią kainą už juos sumokėjo viena ar kitą pusė. Tyrinėjant Trečiojo Reicho ir Antrojo pasaulinio karo istoriją ypač mane domina istorinės asmenybės: jų biografijos, kelias į šlovės viršūnę, asmeninis gyvenimas, įpročiai ir t. t. Ypač didelį susidomėjimą jaučiu tyrinėjant vokiečių tautos vado Adolfo Hitlerio, fašizmo steigėjo ir Italijos premjero Benito Mussolinio gyvenimą bei politinę veiklą, jų artimiausių bendražygių biografijas, renkant su jais susijusius įdomius istorinius faktus.
Kaip gimė knygos „Pralaimėta Adolfo Hitlerio kova“ sumanymas? Kokį svarbiausią klausimą sau iškėlėte pradėdamas ją rašyti?
Knygos sumanymas kilo iš noro išsamiau panagrinėti Adolfo Hitlerio ir nacionalsocialistinės Vokietijos iškilimo ir žlugimo priežastis. Man buvo svarbu pažvelgti ne vien į galutinį rezultatą, kuris šiandien visiems gerai žinomas, bet ir į procesą, kuriuo Vokietija atsidūrė padėtyje, iš kurios karinė pergalė tapo nebeįmanoma. Vienas iš pagrindiniu klausimu man buvo: kodėl vokiečių tautos vado A. Hitlerio pradėta kova, kuri vienu metu atrodė atnešanti Vokietijai ir jos tautai didelių laimėjimų, galiausiai baigėsi katastrofišku pralaimėjimu? Ieškant atsakymo teko nagrinėti ne vien politinius įvykius ar atskirus mūšius. Reikėjo suprasti šalių strateginius tikslus, priešininkų pajėgumus, ekonominius išteklius, taip vadinamų sąjungininkų veiksmus ir paties A. Hitlerio sprendimų priežastys. Knygoje siekiau parodyti, kaip šie veiksniai susijungė į vieną istorinę grandinę. Na o svarbiausias būtent šios mano knygos parašymo tikslas buvo bent dalinai supažindinti Lietuvos istorijos mėgėjus bei tyrėjus su nacionalsocialistinės Vokietijos bestseleriu Adolfo Hitlerio knyga „Mein Kampf“. Man tai pavyko: į savo knygą „Pralaimėta Adolfo Hitlerio kova“, išleista 1150 egzempliorių tiražu, „įterpiau“ fiurerio knygos I dalies 10 sutrumpintų skyrių ir II dalies 7 sutrumpintus skyrius – tai užėmė 176 mano knygos puslapius. Manau dėl šio „įterpimo“ knyga tapo populiari, buvo labai greitai išpirkta ir dabar paieškoma.
Be šios dalies, knygos puslapiuose paliečiu kitus svarbius nagrinėjamai temai klausimus. Stengiausi reabilituoti niekuo nekaltą svastikos ženklą, kurį nelabai toliaregiškas Lietuvos Respublikos Seimas uždraudė naudoti, nors jis Lietuvoje yra aptinkamas dar nuo XIII a. Svastikos ženklo draudimas yra didelė skriauda mūsų kultūrai. Diletantiški Lietuvos seimūnai, deja, nesupranta, kad svarbu ženklo vartojimo kontekstas. Supažindinu Lietuvos skaitytojus su vykusiomis nacionalsocialistų valdomoje Vokietijoje žiemos ir vasaros olimpinėmis žaidynėmis, su Niurnbergo rasiniai įstatymai, keliu klausimą ar atlaikys Lietuva lytinių iškrypėlių (taip vadinamųjų homoseksualų) ordų puolimą, supažindinu skaitytoją su didžiausiu juridiniu farsu istorijoje – Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolu.
Apie Adolfą Hitlerį ir nacistinę Vokietiją parašyta tūkstančiai knygų. Ką, Jūsų nuomone, šioje istorijoje skaitytojai vis dar supranta neteisingai arba pernelyg supaprastina?
Trečiojo Reicho, fašistinės Italijos, Antrojo pasaulinio karo ir A. Hitlerio istorijos klausimais perskaičiau tūkstančius knygų, daugybę mokslinių ir mokslo-populiarinimo straipsniu lietuvių, rusų, lenkų ir vokiečių kalbomis. Ypač mane žavi Lenkijos knygų leidėjai, kurie skuba išversti ir išleisti naujausias Vakaruose pasirodžiusias istorines knygas, ypač memuarinę literatūrą. Ypač svarbu skaityti šią istorinę medžiagą be emocijų, be pykčio, be antinacistinio ar antifašistinio nusistatymo. Viena didžiausių klaidų yra aiškinti, kad visą nacionalsocialistinės Vokietijos istoriją sietina vien su A. Hitlerio asmenybe. Be abejo, jo vaidmuo, kaip vokiečių tautos vado, buvo lemiamas, tačiau Trečias Reichas atsirado ir funkcionavo ne vieno žmogaus pastangomis. Jį palaikė valstybės institucijos, kariuomenės vadovybė, administracija, ekonominiai interesai ir įvairios visuomenės grupės, galų gale visa vokiečių tauta. Kita dažna klaida – manyti, kad Vokietijos pralaimėjimą Antrajame pasauliniame kare lėmė vienas konkretus mūšis ar vienas neteisingas sprendimas. Iš tikrųjų tai buvo daugelio tarpusavyje susijusių veiksnių rezultatas: strateginio persitempimo, karinių ir ekonominių išteklių disbalanso, priešininkų gebėjimo mobilizuoti savo pajėgumus, tautos išdavikų užmačios bei Vokietijos politinės bei karinės vadovybės klaidos.
Istorikas neretai susiduria su prieštaringais dokumentais ir liudijimais. Kaip nusprendžiate, kuriuo šaltiniu galima pasitikėti? Ar yra buvę atvejų, kai vienas naujai atrastas dokumentas privertė pakeisti anksčiau susidarytą nuomonę?
Aš priimu visą ir įvairiausią mane dominančią informaciją. O jau po to vertinu informacijos ar istorinio fakto šaltinio kilmę, atsiradimo laiką, autorių, paskirtį ir aplinkybes, kuriomis jie atsirado. Oficialus dokumentas savaime nėra neklystantis, kaip ir atsiminimai savaime nėra nepatikimi. Net kariuomenės raportas gali būti paremtas klaidinga informacija, o asmeninis liudijimas gali atskleisti detalių, kurių oficialiuose dokumentuose apskritai nėra. Todėl svarbiausias principas – šaltinių tarpusavio patikra. Dokumentus lyginu su kitais to paties laikotarpio šaltiniais, įvykių chronologija ir patikimų istorikų tyrimais. Jei nauji duomenys prieštarauja mano padarytai ankstesnei išvadai, ją būtinai peržiūriu. Istorikas neturėtų ginti savo nuomonės vien todėl, kad jau yra ją viešai paskelbęs.
Koks įdomiausias ar netikėčiausias istorinis faktas Jums pačiam atsiskleidė rengiant „Pralaimėtą Adolfo Hitlerio kovą“?
Rengdamas knygą labiausiai nustebau, kai savo gausiame archyve radau informaciją, kad „Mein Kampf“, šis XX a. bestseleris, visgi buvo išverstas į gražią lietuvių kalbą. Štai ką rašė 1993 metų liepos 31 dieną Bronius Juršė (1939-2011) „Lietuvos ryte“: „…Pokaryje, užėjus rusams, mano akyse sesuo sudegino lietuviškai išleistą knygą „Mein Kampf“, nežinia, iš kur ir kaip rastą ir namo parneštą. Netapo man ta knyga elementoriumi, nes dar ir raidžių nepažinau…“.
Kitas įdomus faktas bei įvykis yra susijęs su buvusiu Rytų Prūsijos gauleiteriu, Trečiojo Reicho komisaru Ukrainai, SA ir SS obergruppenfiureriu, NSDAP veteranu ir Gintaro kambario dingimo paslapties saugotoju Erichu Kochu. Apie paskutines E. Kocho gyvenimo dienas bei mirtį man papasakojo Lenkijos saugumo papulkininkis Leonardas Nuvel, man lankantis Lenkijoje. L. Nuvel vadovavo Olštino vaivadijos saugumo valdybos tardymo skyriui ir jam ne karta tarnybos klausimais teko kalbėtis su gauleiteriu. Atsisveikinant L. Nuvel įteikė man keletą priešmirtinių E. Kocho nuotraukų, jo parašytą knygą „Aufbau im Osten“ (1934) bei kai kurių dokumentų faksimiles, tarp jų vieno labai įdomaus E. Kocho pareiškimo kopiją, kuriame jis pirmą kartą pamini Gintaro kambarį. 1977 m. vasario 3 d. raštiškame pareiškime, kurio kopiją man pavyko gauti Lenkijoje, E. Kochas rašė: „…Todėl pareiškiu esąs pasiryžęs po amnestijos, kurią man suteiks Lenkijos valstybės Taryba, … važiuoti laisvėn į savo tėvynę per Kalingradą. Kalingrade imtis visko, kad pagaliau būtų surastas „Gintaro kambarys“ (pokalbiuose bei pokariniuose rašytiniuose dokumentuose gauleiteris šį miestą vadina Kalingrad ir niekados – Kenigsberg – P. S.). E. Kochas pokalbiuose ne kartą minėdavo Gintaro kambarį ir visados tvirtindavo, kad jis paslėptas Kaliningrade. Po mano grįžimo iš Lenkijos gavau tarptautinę telegramą, kurioje pranešama, kad papulkininkis L. Nuvel žuvo autokatastrofoje, susidūrus jo „Polonezui“ su „Mersedes“. Kažkam tai buvo labai naudinga, kad ko mažiau liudininkų liktų gyvų…
Rašant apie karą ir totalitarinius režimus lengva įsitraukti į įvykių dramatizmą. Kaip išlaikote kritinį atstumą nuo tyrinėjamų asmenybių ir ideologijų?
Manau, kad istorikui būtina atskirti supratimą nuo pateisinimo. Galime analizuoti, kodėl žmogus priėmė tam tikrą sprendimą, kokios aplinkybės jį veikė ir kokių tikslų jis siekė, tačiau tai nereiškia, kad turime jo veiksmus pateisinti ar jais žavėtis ar smerkti. Stengiuosi pirmiausia remtis šaltiniais, tikrinti faktus ir vengti išankstinių išvadų. Suprantu, kad kartu negalima pamiršti moralinio bei istorinio konteksto. Kritinis atstumas nereiškia abejingumo. Jis reiškia gebėjimą vertinti įvykius nepasiduodant nei emociniam susižavėjimui, nei išankstiniam supaprastinimui, nei neapykantai ar pykčiui.
Kaip atrodo Jūsų įprasta darbo diena rengiant istorinę knygą? Kiek laiko skiriate archyvams, kiek šaltinių analizei ir kiek pačiam rašymui?
Didelę darbo dalį sudaro ne pats rašymas, o pasirengimas jam. Istorinės knygos rengimas susideda iš kelių etapų: svarbiausia sugalvoti būsimos knygos temą, tūrinį, apimtį. Po to seka literatūros paieškos, dokumentų analizė, faktų tikrinimas, medžiagos sisteminimas ir paties teksto rašymas. Per ilgus gyvenimo ir istorijos studijavimo metus esu sukaupęs be galo daug informacijos, autentiškų dokumentų, periodinės spaudos leidinių įvairiomis kalbomis. Didžiausias mano turtas – tai knygos apie nacionalsocialistinės Vokietijos, fašistinės Italijos ir Antrojo pasaulinio karo istoriją. Darbo su archyviniais dokumentais specifikos išmokau po atliktos privalomos karinės tarnybos dirbdamas Lietuvos centriniame valstybės archyve vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Mano įprastą darbo dieną geriausiai apibūdintų toks ritmas: skaitydamas istorinę knygą visados rankoje laikau raudoną ir paprastą pieštukus. Raudonu pieštuku pažymiu (pabraukiu, jei knyga yra mano nuosavybė) mane sudominusius faktus, skaičius, nežinomas pavardes ir t. t. Paprastu pieštuku knygos gale pažymiu mane sudominusias temas, naujus faktus ir puslapių numerius. Ši sistema labai man padeda rašant naują darbą. Pradedant rašyti naują knygą (o jų parašiau septynias) archyvuose, bibliotekų retų spaudinių skyriuose praleidžiu po kelis mėnesius. Mano tiesioginis darbas visiškai nebuvo susijęs su moksliniu tiriamuoju darbu. Dirbti su archyviniais šaltiniais teko atostogų metu, o apibendrinti, analizuoti surinktą medžiagą bei rašyti teko vakarais po darbo arba išeiginėmis dienomis. Geras istorinis tekstas turi būti ne tik įdomus, bet ir pagrįstas įrodymais. Pirmiausia svarbu išsiaiškinti, ką apie pasirinktą temą jau žinau ir turiu informacijos, kokie klausimai lieka neatsakyti ir kokių šaltinių reikia išvadoms pagrįsti. Vėliau medžiaga rūšiuoju pagal temas ir chronologiją, tikrinu vardus, datas, skaičius bei įvykių seka. Šie darbai nuolat persipina, todėl ne kiekvieną dieną pavyksta skirti vien tik rašymui.
Ar turite istorinių šaltinių, knygų ar dokumentų kolekciją, prie kurios nuolat sugrįžtate? Kiek istoriko darbe svarbi asmeninė biblioteka?
Asmeninė biblioteka man yra svarbi ne vien dėl sukauptų knygų skaičiaus. Dar svarbiau tai, kad joje greitai randu reikalingą informaciją, galiu palyginti skirtingų autorių interpretacijas ir sugrįžti prie mano anksčiau nagrinėtų klausimų ir temų. Tyrinėjant Antrojo pasaulinio karo istoriją, man ypač vertingi yra šaltinių rinkiniai, dokumentų publikacijos, karo dalyvių atsiminimai, žemėlapiai ir patikimi moksliniai tyrimai. Vis dėlto nė viena biblioteka negali pakeisti kritinio vertinimo: net autoritetingo autoriaus išvadas kartais reikia tikrinti. Namuose sukauptą archyvinę medžiagą, dokumentų fotokopijas, kartoteką, nagrinėjamo periodo periodinę spaudą („Völkischer Beobachter“, „Deutsche allgemeine Zeitung“, „Das Reich“, „Signal“ ir kt.) papildo Trečiojo Reicho pašto ženklų kolekcija, Vokietijos kovinių apdovanojimų ir partinių proginių ženklų rinkinys, originalus stalo indai bei įrankiai (1938 m. lėkštė su nacionaliniu erelio herbu (Reichsadler), 1940 ir 1942 m. gėrimo puodukai, lėkštutė su policijos simbolika, Waffen SS šaukštelis, šakutės su stilizuotu Wehrmachto ereliu, laikančiu vainikuotą svastiką, ir su Luftwaffe emblema).
Ar esate susidūręs su itin retu dokumentu arba leidiniu, kurio paieškos truko ne vienus metus? Kokia istorija slypi už įsimintiniausio tokio radinio?
Norint deramai gyventi šiandien ir drąsiai žengti į ateitį, reikia žinoti praeitį: ne tik šalies ir tautos istoriją, bet ir kuo daugiau turėti žinių apie savo šeimą, senuolius, visą giminę. Todėl susidomėjau savo pavardės kilme bei giminės šaknimis. Retų dokumentų paieška pareikalavo daug kantrybės. Kartais svarbus šaltinis buvo saugomas kitos šalies archyve, paskelbtas sunkiai prieinamame leidinyje arba paminimas kito dokumento nuorodoje. Sėkmingai dokumentų paieškai archyvuose man padėjo darbo patirtis Lietuvos centriniame valstybės archyve vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Po ilgų kruopščių tyrinėjimų Lietuvos centriniame valstybės archyve, Istorijos archyve, Lenkijos archyvuose, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos bei Vilniaus universiteto bibliotekos retų spaudinių skyriuose, peržiūrint Lietuvos bažnyčiose saugomas bažnytines knygas, sudariau savo giminės genealoginį medį, kuris siekia XIV a. pabaigą. Pavyko nustatyti, kad mano protėviai yra kilę iš Italijos Lombardijos srities Mantuja miestelio. Žymiausias iš jų – Francesko Stancaro (1501-1574), reformacinio sąjūdžio skleidėjas Lenkijoje ir Lietuvoje, hebrajų ir graikų kalbų profesorius, Biblijos vertėjas į lenkų kalbą. 1569 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas patvirtino Stancarų giminės herbą. Stankerų giminėje buvo ir kitų garsių žmonių. Yra išlikę visa eilė duomenų apie Stankarų giminės palikuonis vėlesniais amžiais. Vienas iš žymiausių Stankarų giminės atstovas XVIII amžiuje buvo artilerijos karininkas Aleksandras Stankaras. 1850 metais Giuseppe Verdi parašė operą “Stiffelio”. Veiksmas vyksta Austrijoje grafo Stankaro pilyje ant Zalcbach upės kranto XIX amžiuje. Dėl vietos stokos negaliu paminėti kitų nemažiau garsių asmenybių. Šis tyrimas man labai patiko ir su malonumu jį atlikau. Viso šio kruopštaus ilgamečio darbo rezultatas yra išleista didelio formato gausiai iliustruota archyvinių dokumentų fotokopijomis ir nuotraukomis knyga „Stankarų giminės kronika“ (760 psl.).
Kiek tyrinėjant Antrojo pasaulinio karo istoriją svarbūs atsiminimai? Ar žmogaus po daugelio metų papasakota istorija gali būti tokia pat vertinga kaip oficialus dokumentas?
Atsiminimai yra itin svarbus istorijos šaltinis, nes jie atskleidžia žmogaus patirtį, motyvus, emocijas ir kasdienybės detales, kurių oficialiuose dokumentuose dažnai nėra. Savaime suprantama, kad praėjus daugeliui metų žmogaus atmintis gali pasikeisti, o ankstesni įvykiai būti interpretuojami atsižvelgiant į vėlesnę patirtį. Oficialūs dokumentai taip pat turi ribotumų. Juose atsispindi institucijos interesai, informacijos prieinamumas ir dokumentą rengusio asmens tikslai. Todėl atsiminimų ir oficialių dokumentų nereikėtų supriešinti. Geriausia juos lyginti. Jei žmogaus pasakojimą patvirtina nepriklausomi šaltiniai, jo vertė didėja. O jei šaltiniai prieštarauja vieni kitiems, pats prieštaravimas gali tapti tyrimo objektu. Mano gausios bibliotekos aukso fondą sudaro Trečiojo Reicho įvairaus rango istorinių asmenybių memuarinė literatūra:
Otto Dietrich. Dvylika metu su Hitleriu. Nacių partijos spaudos vadovo atsiminimai. Vilnius, 2021.
Heinz Guderian. Wspomnienia żołnierza. Warszawa, 1991.
Nicolaus von Below. Bylem adiutantem Hitlera 1937-1945. Warszawa, 1990.
Otto Skorzeny. Nieznana wojna. Moje operacji specjalne. Warszawa, 1999.
Christa Schroeder. Byłam sekretarką Adolfa Hitlera. Warszawa, 1999.
Erich Kempka. Bylem kierowcą Hitlera. Poznań, 2012.
Heinz Linge. Bylem kamerdynerem Hitlera. 2010.
Albert Speer. Wspomnienia. Warszawa, 1990.
Katrin Himmler. Himmler i jego bracia. Historia niemieckiej rodziny. Warszawa, 2010.
Joseph Goebbels. Dzienniki. Tom 1: 1923-1939; Tom 2: 1939-1943; Tom 3: 1943-1945. Warszawa, 2013.
Adolf Hitler. Rozmowy przy stole. 1941-1944. Warszawa, 1996.
Отто Штрассер. Гитлер и я. Ростов на Дону, 1999.
Август Кубичек. Фюрер, каким его не знал никто. Воспоминания лучшего друга Гитлера. 1904-1940. Москва, 2009.
Генрих Гофман. Гитлер был моим другом. Воспоминания личного фотографа фюрера. 1920-1945. Москва, 2007.
Эрнст Ганфштенгль. Гитлер утраченные годы. Воспоминания сподвижника фюрера. 1927-1944. Москва, 2007.
Альбрехт Кессельринг. Люфтваффе: триумф и поражение. Воспоминания фельдмаршала Третьего Рейха. 1933-1947. Москва, 2003.
Ганс Баур. Личный пилот Гитлера. Воспоминания обергруппенфюрера СС. 1939-1945. Москва, 2006.
Феликс Керстен. Пять лет рядом с Гиммлером. Воспоминания личного врача. 1940-1945. Москва, 2004.
Альфред Розенберг. Политический дневник. 1934-1944 г. г. Москва, 2015.
Рохус Миш. Я был телохранителем Гитлера. Москва, 2010.
Mano be galo vertingos bibliotekos knygų tarpe garbingiausioje vietoje stovi Adolfo Hitlerio bestseleris „Mein Kampf“. Šią unikalią knygą turiu įvairiomis kalbomis: vokiečių kalba 1933 metų laidą gotišku šriftu ir 1943 metais Rygoje išleista knyga, skirta kareiviams; anglu kalba 1939 m. laida; lenkų kalba 1992 metų laida ir 2020 metais išleista 836 puslapių apimties išversta iš vokiečių kalbos su plačiais moksliniais komentarais; rusų kalba išleista 1992 metais 20 000 egzempliorių tiražu; latvių kalba „Mana cīņa“. Ši įdomi knyga buvo išleista Lietuvoje 1995 metais net 10 000 egzempliorių tiražu, tik, deja, … latvių kalba. Ją gražiai ir su meile išleido G. Mikelinsko firmos leidykla (Miško, 16, Kaunas), o spausdino Poligrafinių paslaugų įmonė (A. Strazdelio, 1, Vilnius): knyga gan didelės apimties (480 psl.), kietu viršeliu, ant kurio puikuojasi aukso raidėmis užrašas: Ādolfs Hitlers. Mana Cīņa. Tačiau, eilinį kartą deja, latvių tautai buvo atimta demokratijos suteikta galimybė pasirinkti skaityti tai ką nori ir komunistuojančių politikų nurodymu visas knygos tiražas Lietuvos-Latvijos pasienyje buvo konfiskuotas. Laimei, vienas šios tikrai bibliografinės retenybės egzempliorius, gero mano draugo, tuometinio Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro direktoriaus Rimanto Petro Karecko dėka, visgi pateko į mano unikalią biblioteką.
Vargu ar kas nors yra suskaičiavęs, kiek per visą žmonijos istoriją yra parašyta ir išleista knygų. Kiekviena iš tų daugelio milijonų knygų, kaip ir žmonės, turi savo istoriją ir likimą. Turbūt visi sąmoningi Lietuvos gyventojai yra girdėję apie programinę vokiečių tautos vado Adolfo Hitlerio knygą „Mein Kampf“ („Mano kova“). Tačiau daugelis ne tik nesame jos matę, skaitę, bet ir nelabai įsivaizduojame, kas gi ten rašoma. O savo knygoje A. Hitleris išsakė ir pagrindė savo idėjas apie Vokietijos galios atkūrimą, visų vokiečių suvienijimą, Vokietijos „išvalymą“ nuo žydų ir visų užsieniečių, parlamentinės santvarkos pakeitimą vertikalia hierarchija, kurios viršuje yra tautos vadas. Kai kuriais duomenimis, iki 1945 m. buvo išleista per 10 milijonų šios knygos egzempliorių. Man taip ir nepavyko surasti Lietuvoje žmogaus, perskaičiusio šią A. Hitlerio „opus magnum“ nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Žinoma, yra specialistų, kuriems pagal profesiją dera būti susipažinusiems su šia knyga. Tačiau ar buvo ši knyga pilnai išversta ir išleista lietuvių kalba? Deja, nepasisekė jos surasti išslaptintuose M. Mažvydo nacionalinės ir Mokslų akademijos bibliotekų fonduose. Kodėl XXI amžiuje lietuviai neturi galimybės savo gimtąja kalba perskaityti garsiausios XX amžiaus knygos? Žmonija Antrojo pasaulinio karo metais neteko dešimčių milijonų gyvybių. Neteko kovoje su A. Hitleriu ir jo ideologija. O kas tai per ideologija? Kovoje su kokia ideologija tautos neteko milijonų savo gentainių? Kur su šią ideologiją galima buvo susipažinti? Kokiose buvusios Tarybų Sąjungos knygynuose buvo laisvai parduodama A. Hitlerio „Mein Kampf“? Jokiuose. Su šią ideologija buvo draudžiama susipažinti. Vien už ketinimus, žmogus pakliūdavo į kalėjimą.
Bandžiau sužinoti, kokia yra kosmopolitinės Europos Sąjungos (ES) nuostata dėl A. Hitlerio knygos „Mein Kampf“. Ar galima ją leisti, viešai skaityti ir t. t. Gavau ES informacinio centro nelabai konkretų atsakymą, kuriame informavo, kad rasizmas ir ksenofobija, kaip ir su jais susiję simboliai, įskaitant knygas, prieštarauja principams, kuriais remiantis sukurta ES ir kurie yra bendri ES valstybėms narėms. ES yra vertybes pripažįstanti bendrija, pagrįsta demokratija ir teisinės valstybės principais, žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, lygybe ir nediskriminavimu, ir yra įsipareigojusi kovoti su rasizmu ir ksenofobija bei diskriminacija dėl bet kurios iš ES sutarties 12 ir 13 straipsnyje nurodytų priežasčių. „Mein Kampf“ knygos leidimas ir platinimas gali būti vertinami kaip rasizmo ir žiaurumo kurstymas.
Kad ir kaip žiūrėtume į nacionalsocializmą, kaip vertintume jo kūrėją A. Hitlerį, Lietuvos skaitytojus reikėtų supažindinti su „Mein Kampf“ turiniu. Nedidelis ekskursas į praėjusius laikus būtų visiškai suprantamas, jį sąlygotų ta paprasta tiesa, jog dabartis neatskiriama nuo praeities, o ateitis – nuo dabarties. Perskaityti „Mein Kampf“ reikia ne tam, kad taptum nacionalsocialistu ar fašistu, bet tam, kad galėtume suprasti ir įvertinti visą III Reicho politiką, prieškario, karo bei pokario laikus. Nei italų fašizmas, nei vokiečių nacionalsocializmas prieškarinėje laisvoje Lietuvoje neprigijo, nors šių abiejų giminingų politinių srovių šalininkų mūsų respublikoje buvo nemažai. Galbūt kaip tik čia minėtas lietuvių nusistatymas eiti savarankišku keliu kliudė toms idėjoms mūsų krašte plisti. Šiandien, praėjus virš 80 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, ką mes žinome apie A. Hitlerį? Daugiau melo, negu tiesos. Bijome išleisti jo veikalą ir duoti žmonėms galimybę susipažinti su jo ideologija, nes bijoma A. Hitlerio. Jis kariškai-politiškai sutriuškintas, tačiau jis liko nenugalėtas ideologiškai. A. Hitleris yra – norime mes šito ar ne – naujausiosios istorijos asmenybė Nr.1 ir kaipo toks iššaukia domėjimąsi. Dar prieš karą, vienos knygos įvade, britų politikas Vinstonas Čerčilis parašė: „Gali būti, kad Adolfas Hitleris yra didingiausias europietis, kuris kada nors vaikščiojo šioje žemėje“. Žmonijos istorijoje fašizmas ir nacionalsocializmas yra vienas iš tų reiškinių, kurie domina kartas ir kiekvienos kartos yra savaip suvokiamas. Vienas išminčius pasakė: būkime teisingi žmonėms, kurie keitė istoriją. Netgi jeigu mes tikime bei galvojame diametraliai priešingai, nereikia manyti, kad jų tikėjimas bei mintys paviršutiniški ar primityvūs. Nors istorija iš esmės nėra taikomasis mokslas, tačiau žinant istorinius įvykius ir per juos sukauptą patyrimą, galima turėti regimos naudos esamo laiko sprendimams. Praeities įvykių pažinimas padės suprasti klaidas tiems, kurie mano, kad kiekviena nauja diena yra visiškai skirtinga nuo praėjusiųjų.
Fašizmas, kad ir kaip draustas, gyvas ir pakankamai galingas visur, net mūsų dabartinėje antifašistinėje šalyje. Dabar fašizmas yra normalus politinio gyvenimo faktas ir nereikia daryti apvalių akių. Fašistai arba nacistai yra visuose demokratinėse šalyse ir valstybė, kaip ir priklauso, gina jų konstitucinę teisę į žodžio, susirinkimų ir eitynių laisvę. Ir reikia pripažinti, kad fašistas demokratinei visuomenei reikalingas – iš principo. Žinomas Rusijos publicistas Markas Deičas (Марк Дейч) savo knygoje “Rudieji” teigia, kad “nėra pasaulyje antros tokios valstybės, kur būtų tiek daug nacistinių ir profašistinių partijų, kiek jų yra dabartinėje Rusijoje”. Tad išeitų, jog fašistus, nacius ir komunistus skiria tik marškinių spalva. Daug kam tie marškiniai yra lengvai pakeičiami. Šios rūšies žmonės, kaip katinai, visada nukrenta ant “valdžios kojų”, iš kur ir kur juos bemestum. Ateis diena, kai bus pakeista suklastota oficiali istorija ir 1945 metais balandžio 28 dieną niekšingai nužudytas didis italų tautos sūnus ir fašizmo ideologijos kūrėjas Benito Mussolini bus tinkamai įvertintas ir pagerbtas. Dabar stengiamasi visais įmanomais būdais – politiniais, teisiniais, žiniasklaidos, švietimo pagalba – sukompromituoti fašizmą. Šiandieninė kosmopolitinė Lietuvos žiniasklaida dirbtinai išpučia fašizmo-nacizmo baubą. Istorijos politizavimas mus apakina, ir tuomet sunku yra pažinti tiesą. Reikia būti nepriklausomu atskalūnu, kad išsivaduotum nuo daugumos slegiančios vienodos nuomonės.
Kaip vertinate šiuolaikinių skaitytojų domėjimąsi karo istorija? Ar pastebite, kad jaunesnioji karta istorinius įvykius supranta kitaip nei žmonės, kurie dar galėjo kalbėtis su karo liudininkais?
Domėjimasis karo istorija išlieka svarbus, tačiau keičiasi būdai, kuriais žmonės ją pasiekia. Šiandien informacija lengvai prieinama internete, dokumentiniuose filmuose ir socialiniuose tinkluose. Tai suteikia daug galimybių, bet kartu padidina riziką susidurti su iš konteksto ištrauktomis citatomis, klaidingais faktais ar sąmoningai manipuliuojamais pasakojimais. Vyresnioji karta dažnai turėjo galimybę tiesiogiai kalbėtis su karo liudininkais. Jaunesniesiems tokia galimybė vis labiau nyksta, todėl didėja rašytinių, fotografinių ir kitų išlikusių šaltinių reikšmė. Vis dėlto amžius savaime negarantuoja geresnio istorijos supratimo. Svarbiausia – noras tikrinti informaciją, suprasti kontekstą ir pripažinti, kad istorinis pažinimas reikalauja pastangų.
Šiandien istorija dažnai pasitelkiama politiniams tikslams, o internete gausu klaidinančių pasakojimų. Kokias svarbiausias taisykles pasiūlytumėte žmogui, norinčiam atskirti rimtą istorinį tyrimą nuo propagandos?
Pirmiausia siūlyčiau besidominančiam istorija skaitytojui atkreipti dėmesį į dėstomų faktų šaltinius: ar autorius nurodo, iš kur paimti faktai, ir ar galima tai patikrinti? Atkreipti dėmesį į kontekstą: ar įvykiai aiškinami atsižvelgiant į to meto aplinkybes, ar pateikiamos tik patogios citatos? Svarbios yra alternatyvios interpretacijos: ar autorius sąžiningai aptaria kitų tyrėjų argumentus, ar ignoruoja viską, kas prieštarauja jo išvadai? Svarbu atskirti faktus nuo autoriaus nuomonės ir pasiaiškinti, kur baigiasi dokumentais pagrįsti teiginiai ir prasideda autoriaus interpretacija? Propaganda dažnai siūlo paprastą atsakymą į sudėtingą klausimą, suskirsto žmones į visiškai nekaltus ir visiškai kaltus, nutyli nepatogius faktus. Rimtas istorinis tyrimas nebūtinai būna neutralus kiekvienu vertinimo požiūriu, tačiau jis turi būti atviras faktų patikrai ir argumentuotai kritikai.
Ar yra istorinių asmenybių, kurių biografijos Jus nustebino tuo, kaip smarkiai jų tikrasis gyvenimas skiriasi nuo visuomenėje susiformavusio įvaizdžio?
Istorinės asmenybės dažnai tampa simboliais, o simbolis paprastai būna paprastesnis už tikrą žmogų. Visuomenė linkusi vienus lyderius idealizuoti, kitus demonizuoti, tačiau istoriko užduotis – išsiaiškinti, kokie faktai slypi už šių vaizdinių. Mane labiausiai stebina Adolfo Hitlerio asmenybė. Kaip galėjo iš paprasto I p. k. kareivio išaugti Trečiojo Reicho vadovas. Kaip eilinis puskarininkis (kapralas) sugebėjo paimti savo kontrolėn galingiausią ir didžiausią Europos armiją? Kas vertė žmones įtikėti kažkokia stebuklinga vieno asmens galia, kas vertė tarnauti jam taip, kad bet kada sutikti atiduoti už jį savo gyvybę ar atimti ją iš kito? A. Hitleris priklausė Europos inteligentijai – humanitarinei, romantiškai. Jau savo politinės karjeros pradžioje, A. Hitleris pasižymėjo didele politine intuicija, strateginiais gabumais, nuostabia atmintimi, gebėjimu įtaigiai dėstyti savo mintis. Yra pakankamai liudijimų ir įrodymų, kad A. Hitleris buvo talentingas dailininkas ir rimtas architektas. Pasak britų istoriko Jano Keršavo (Ian Kershaw) A. Hitleris, kaip istorinė asmenybė, tyrėjams buvo vienas iš labiausiai nesuprantamų ir paslaptingų fenomenų. Vieni vokiečių tautos fiurerio biografai rašo, kad A. Hitleris buvo „gabus, apsiskaitęs ir išprusęs žmogus“, kiti – kad „visą gyvenimą rašė su klaidomis“. Teisus yra pirmieji biografai, nes vienos kitos rašybos klaidos padarymas nėra neišprusimo rodiklis. Tačiau aplamai paėmus, nors A. Hitleriui ir trūko sistemingo išsilavinimo, jis buvo, pagal belgų karinį veikėją ir ultradešinį politiką Leoną Degrelį (Léon Joseph Marie Ignace Degrelle, 1906-1994), vienas iš labiausiai apsišvietusiu dvidešimtojo amžiaus žmonių. Šis pavyzdys parodo, kad istorinis įvaizdis dažnai susiformuoja ne vien iš faktų, bet ir iš vėlesnių politinių bei visuomeninių interpretacijų. Antrojo pasaulinio karo istorijoje ypač svarbu nepasiduoti nei tariamo genialumo legendoms, nei paaiškinimams, kurie visus įvykius suveda į vieno žmogaus charakterį. Reikia vertinti konkrečius įvykius, sprendimus, jų motyvus ir pasekmes.
Jeigu galėtumėte vienai dienai patekti į kurį nors praeities archyvą, kurio dokumentai neišliko arba šiandien neprieinami, kokius klausimus pirmiausia norėtumėte ten išsiaiškinti?
Rinkčiausi archyvą, kuriame būtų išlikę tikrieji sprendimų priėmimo dokumentai: susirašinėjimas, posėdžių protokolai, žvalgybos ataskaitos ir vadovų tarpusavio pokalbiai. Ypač domina akimirkos, kai dar nebuvo aišku, kokia kryptimi pasisuks įvykiai. Norėčiau sužinoti, ką sprendimų priėmėjai iš tikrųjų žinojo tuo metu, kai rinkosi vieną ar kitą veiksmų variantą. Kokią informaciją jie turėjo? Kiek jų sprendimus lėmė ideologija, kiek – realių aplinkybių vertinimas, o kiek – asmeninės ambicijos ir tarpusavio konfliktai? Toks archyvas padėtų geriau suprasti skirtumą tarp to, ką istorinės asmenybės vėliau pasakojo apie savo sprendimus, ir to, ką jos žinojo bei galvojo juos priimdamos.
Ką patartumėte jaunam žmogui, kuris svajoja parašyti pirmąją istorinę knygą? Nuo ko pradėti ir kokių dažniausių klaidų vengti?
Patarčiau pradėti ne nuo ambicingo tikslo parašyti didelę knygą, o nuo konkretaus klausimo, į kurį norisi atsakyti. Kuo aiškiau apibrėžta tema, tuo lengviau nustatyti, kokių šaltinių reikia ir ką iš tikrųjų galima ištirti. Antra, būtina išmokti dirbti su šaltiniais. Reikia ne tik skaityti kitų istorikų knygas, bet ir, kai įmanoma, ieškoti pirminių dokumentų, lyginti jų turinį ir tikrinti nuorodas. Trečia, svarbu rašyti suprantamai. Istorinė knyga neturi būti sausa dokumentų santrauka, tačiau pasakojimo patrauklumas negali būti svarbesnis už tikslumą. Dažniausios klaidos – pradėti tyrimą jau turint galutinę išvadą, ignoruoti prieštaraujančius įrodymus, pernelyg pasitikėti vienu šaltiniu ir painioti įdomią hipotezę su įrodytu faktu. Dauguma taip ir nesuvokia, kad negalima pavienių faktų išplėšti iš to meto konteksto ir dabar juos traktuoti taip, kaip to reikalauja nūdienos konjunktūriniai skersvėjai. Taip pat nereikėtų skubėti: kartais sąžiningiausias istoriko atsakymas yra pripažinimas, kad turimų duomenų nepakanka galutinei išvadai.
Kokius istorinius klausimus ar temas šiuo metu tyrinėjate? Ar skaitytojai artimiausiu metu gali tikėtis naujos Jūsų knygos?
Šiuo metu daugiausia dėmesio skiriu tyrimui temą „Dabartis ir istorinis paveldas“. Mane domina klausimai, kurie leidžia ne tik papildyti turimas žinias apie praeitį, bet ir iš naujo įvertinti jau žinomus įvykius, remiantis dokumentais bei skirtingų šaltinių palyginimu. 2026 metų spalio 15 dieną „Minties“ leidykla išleido mano naujausią jau septintą knygą „Svastikos šešėlyje“. Man svarbu, kad ši knyga būtų ne vien dar vienas pasakojimas apie praeitį, bet ir pagrįstas, skaitytojui suprantamas atsakymas į klausimus, kurie iš tikrųjų verti istorinio tyrimo.
Istoriko pasakojimas primena, kad knyga prasideda gerokai anksčiau nei pirmasis parašytas jos puslapis – archyvuose, bibliotekose, per ilgus metus kauptose pastabose ir nuolat tikrinamuose šaltiniuose. Šiame pokalbyje atsiskleidžia ir kita tyrėjo darbo pusė: asmeninės giminės istorijos paieškos, kolekcionavimo pomėgis bei noras sukauptas žinias perduoti skaitytojams.
Interviu parengė „LietuviuAutoriai.lt“ redakcija. Nuotraukos – iš Petro Stankero pateiktos medžiagos.
