Gimiau 1989 m. vasario 2 d. Vaikystėje labai džiaugiausi, kokia graži mano gimimo data – 02 02.
Gimiau Vilniuje. Bet mano Vilnius nebuvo Gedimino bokšto, siaurų Senamiesčio gatvelių, baroko ir Neries miestas. Mano Vilnius buvo Pašilaičių lagaminai (taip vadinome devynaukščius, kurie viršuje turėjo tarsi rankeną, kad koks nors milžinas galėtų tą namą patogiai pasičiupti eidamas pro šalį), vidury lauko sukrauti statybiniai blokai ir kelios nušiurusios obelys (buvusių sodybų likučiai), didžiulės žvyro duobės ir kalnai, gatvė, kurios niekada nekirsdavome per perėją, daugybė skardinių kioskelių su saldumynais ir visokiausiais lenkiškais bei kiniškais niekučiais.
Mano vaikystėje nebuvo iščiustytų ir saugių žaidimų aikštelių, net sūpynių neturėjome, žaidėme statybų aikštelėse tarp statybinių šiukšlių, ant kilimų purtymo skersinių, pievose ir ant kalniuko prie mokyklos. Didžiausia vasaros pramoga – pasipliuškenimai Buivydiškių prūduose (baikit, jokiais tvenkiniais ar kūdromis, esą taisyklingai, tų vandenų niekada nevadinome), prie jų, žinoma, eidavome pėsčiomis. Svilinant saulei kelis kilometrus – vaikui tokia kelionė tęsdavosi kone amžinybę. Toks buvo mano Vilnius. Labiau kaimas su devynaukščiais nei geležinio vilko miestas Lietuvos sostine vadinamas.
Gyvenant tokiame Vilniuje žaidimams reikėjo fantazijos – kiekvienas pagaliukas, popieriaus skiautelė, kiekviena šiukšlė galėjo tapti nauju žaislu ar žaidimu. Reikėjo ir rankų, mokėti siūlyti, lipdyti, konstruoti, kad tą niekelį paverstum kažkuo ypatingu (kas, kad tik tau vienam). Taip atradau kūrybos džiaugsmą – tik dabar dažniau kuriu pasitelkusi žodžius.
Tikrasis vardas – Eglė Baliutavičiūtė
Baigiau literatūros studijas Vilniaus universitete
Esu vaikų literatūros specialistė, kritikė bei rašytoja
Knygos: „Brolis, kurio nereikėjo“ ir „Keistuoliai“
Daugiau apie mane ir mano darbus www.ekle.lt, taip pat facebooke ar instagrame.
Parašykite komentarą